Ar pasitaiko, kad pamatę negalią, ypač ryškiai išreikštą, sutrinkate, nusukate akis? O jei užkalbinę žmogų suprantate, kad jis negirdi? Nubėgate kuo greičiau šalin ar bandote ieškoti būdų pabendrauti? O ką galvojate, sutikę su baltąja lazdele einantį žmogų? Ar puolate pagelbėti, o gal pajuntate gailestį ir nusisukate? Apie tai, kaip jaučiasi tokiose situacijose atsidūrę negalią turintys žmonės, kalbėta Lietuvos negalios organizacijų forumo ir Švedijos ambasados Vilniuje surengtoje diskusijoje „Daugiau pažinimo, mažiau sutrikimo“.
Bendraujant su neįgaliaisiais reikia būti savimi
Mindaugas Kraulaidis – VU neurobiologijos studentas, jau 13 metų juda neįgaliojo vežimėliu. Vaikinas pasakoja, kad kartais dėl savo negalios susiduria su nepatogiomis situacijomis. Viena tokių – kai nepaklausę, ar reikia pagalbos, žmonės puola padėti. Pasak Mindaugo, geranoriškai bandant pagelbėti, tačiau nežinant, kaip tai daryti, galima pakenkti – išversti žmogų arba sugadinti vežimėlį.
Be to, dažnai pasitaiko, kad žmonės kalba ne su vežimėliu judančiu žmogumi, o su atlydėjusiuoju, net jei kreipiasi jis pats. Pasak Mindaugo, tuomet pasijunti išties keistai – tarsi negalią turintis žmogus negali nieko pasakyti. Vaikinas sako, kad bendraujant su neįgaliaisiais reikia tiesiog būti savimi, bendrauti kaip su visais.
Dominykas Damkauskas dirba kavinėje „Pirmas blynas“ ir džiaugiasi, kad jam neblogai sekasi. Vaikinas turi intelekto negalią. „Pirmo blyno“ įkūrėjas Timas van Wijkas sako, jog dažnai galvojama, kad negalią turintys žmonės negali dirbti, bet tai netiesa. Jis kviečia visus užsukti į kavinę „Pirmas blynas“ ir pamatyti, kiek daug šie jaunuoliai gali. O bendrauti su jais taip pat paprasta – reikia tiesiog atsipalaiduoti. Bendraujant su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis reikia suprasti, kad kiekvieno galimybės skirtingos, todėl reikia skirti laiko susipažinti. Bendraujant reikia kalbėti aiškiai ir konkrečiai – vengti abstrakčių frazių, perkeltinių prasmių. Svarbu nenuvertinti žmogaus galimybių. Juk daugybė intelekto negalią turinčių žmonių gali puikiai kalbėti ir sklandžiai susikalbėti.
Neskubėkime padėti, jeigu žmogus to neprašo
Monika Kumžaitė – studentė, žmogaus teisių aktyvistė. Ji keliauja po visą pasaulį ir kurtumas jai netrukdo. Monika sako, kad nereikėtų kurčiųjų vadinti kurčnebyliais. Juk kurtieji nėra nebyliai – jie bendrauja gestų kalba, kuri yra pripažinta valstybine.
Pasak Monikos, pasitaiko, kad kalbantys žiūri ne į žmogų, su kuriuo kalbasi, bet į gestų kalbos vertėją. Tai taip pat nėra malonu – tuomet pašnekovas jaučiasi nesvarbus. Mergina sako, kad pasitaiko situacijų, kai žmonės labai išsigąsta supratę, jog ji negirdi, tuomet sutrinka ir pabėga arba puola atsiprašinėti. Jos teigimu, su kurčiaisiais nereikia bijoti bendrauti. Jie moka rašytinę lietuvių kalbą – gali rašyti ant lapelių ar telefone. Taip pat galima susikalbėti naudojant paprasčiausius gestus.
Justas Pažarauskas – informacinių technologijų specialistas, 2016-ųjų paralimpinių žaidynių golbolo čempionas. 10 metų patyrė traumą, po kurios neteko regėjimo. Jis sako neretai susiduriantis su kuriozinėmis situacijomis, kurios kyla dėl jo negalios. Kartais žmonės puola žūtbūt pagelbėti, nors pagalbos ir nereikia, tada užuot padėję gali padaryti meškos paslaugą. Justas sako, kad nebūtina skubėti padėti, jei matyti, kad regos negalią turintis žmogus ramiai eina, tačiau jei jis blaškosi, vaikšto pirmyn atgal, nereikia bijoti pasiūlyti pagalbą. Tačiau ir tokiu atveju negalima žmogaus stumti ar tempti – verčiau tiesiog pasiūlyti parankę. Pasak Justo, su nematančiu žmogumi neįmanoma užmegzti akių kontakto, tačiau yra kitų būdų pradėti bendrauti – tarkim, galima lengvai paliesti ranką ar petį ir prisistatyti pirmiems.
J. Pažarauskas pataria bendraujant su neregiais nebijoti žodžio „žiūrėti“ – jis pats neretai pasako žiūrėjęs filmą ar pan. Justas sako dažnai susiduriantis su gailesčiu, kartais išgirsta garsiai apgailestaujant dėl jam tekusios sunkios dalios. To nereikėtų daryti, juk žmonės, turintys regėjimo negalią, taip pat gali gyventi visavertį gyvenimą – dirbti, keliauti, naudotis informacinėmis technologijomis ir pan.
Visais atvejais bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis tinka bendras patarimas – atsipalaiduokime. Matykime žmogų, ne jo negalią.
Kliūtys – mūsų galvose
LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė, sveikindama diskusijos dalyvius, pabrėžė, kad didesnei negalios žmonių įtraukčiai į visuomenę trukdo kliūtys aplinkoje, o dar labiau – kliūtys mūsų visų galvose. „Tikiuosi, kad mūsų vaikams tokių akcijų nebereikės, o mūsų kartai dar labai reikia“, – įsitikinusi D. Juodkaitė. Jos teigimu, labai dažnai, sutikę negalią turintį žmogų, sutrinkame – matome negalią, o ne žmogų. Dėl to kalta izoliacinė politika, kurioje daugelį metų gyvenome. Jai pritarė ir diskusijos dalyvius pasveikinusi Švedijos ambasadorė Lietuvoje Maria Christina Lundqvist. Ambasadorės teigimu, kiekvienas žmogus nusipelnė gyventi oriai ir būti nediskriminuojamas.
Diskusijoje dalyvavę tiek minėtų filmukų herojai, tiek juos kalbinę žinomi žmonės, diskutavo apie visuomenėje patiriamas stigmas ir būdus joms sumažinti. Daugelio manymu, susipriešinimo su negalią turinčiais žmonėmis neliks tada, jei mes su jais dažniau bendrausime, matysime juos savo aplinkoje. T. van Wijkas paragino visus tėvus drąsiai išleisti savo negalią turinčius vaikus į kiemą, žaisti kartu su visais. Jam pritarė ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė – požiūrį į kitokius vaikus turime pradėti keisti nuo mokyklos suolo.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
