Keliauti po pasaulį nėra lengvas užsiėmimas, jis reikalauja sukaupti žinių apie šalį, jos papročius, įžymybes bei tradicijas. Kartais nežinojimas gali brangiai kainuoti, todėl prieš pasirenkant šalį, į kurią ketinate vykti, dera gerai pastudijuoti kelionių vadovus ir pasitelkti internetinę erdvę. Nebijokite „Vienišos planetos“ („Lonely planet“), nors tai nėra panacėja, šios knygos leidyboje pasinaudota daugelio prisiekusių keliautojų patirtimi. Visų geriausia kurti savąjį kelionių vadovą, kurį galėsite paskolinti draugams ar pažįstamiems. Šį kartą savo kelionių vadovu dalinasi VU Žygeivių klubo prezidentė Loreta Žukauskaitė. Pirmąsias keliones pradėjusi Lietuvos miškų ir ežerų apsuptyje Loreta su užsidegimu išnaršė daugybę Europos kampelių, o pasitaikius palankioms sąlygoms jos kelionių vadove atsirado įrašas ir iš Maroko, rašo kelioniumanija.lt.
Gerimantas Statinis:
Vienas draugas, keliavęs išilgai Afrikos pasakė, kad Marokas – labiausiai patikusi šio žemyno šalis. Kuo ji paperka keliautoją?
Loreta Žukauskaitė:
Marokas yra labai įvairiapusė šalis. Tiek kraštovaizdžiu, tiek gyventojų mentalitetu. Juk kalnai, vandenynas, jūra, dykuma, unikalūs miestai yra visai greta vienas kito! Galima atrasti tiek Europos įtakotų miestų, tiek nepaliestų kraštų, tad kiekvienam pagal skonį. Europiečiui ši šalis nėra agresyvi. Anaiptol, marokiečiai saugo turistus, nes tai yra jų kasdienės duonos šaltinis. Jie tarsi turi toliasiekį suvokimą apie tai, kas naudinga: ar verčiau turėti trumpalaikę naudą iš europiečio ir jį išgąsdinti, ar verčiau sudominti ir taip pritraukti dar daugiau svetimšalių. Gatvėse pasitaiko įkyruolių, kurie tyko kaip „gidai“ ir primygtinai reikalauja palydėti. Dažniausiai tokiais pasitikėti neverta ir geriau net ir į jokias kalbas nesileisti. Tiesa, kartais ir derantis gali šmėstelėti agresyvumo ar pykčio gaidelė, tačiau kibirkštis taip pat greitai užgęsta kaip ir užsiliepsnoja, nevertėtų išsigąsti.
G.S.: „Marakešas – tai Sacharos Paryžius“ – būtent taip šį Maroko miestą pavadino V.Čerčilis... kuo jis ypatingas?
L.Ž.: Marakešas – imperatoriškasis miestas. Dvelkia didybe ir paprastumu vienoje visumoje. Jis įsikūręs pusdykumėje, tačiau pasinėręs į siauras medinos (senamiesčio) gatveles pamiršti tai. Vaikščiojant po Marakešą jauti kadaise čia tvyrojusią miesto didybę bei galią. Vertėtų aplankyti įspūdingus Cascade d'Ouzoud krioklius. Mėlynąjį miestelį Chefchaouen, Fez miestą: jo klaidžias gatveles ir garsiąsias odų raugyklas. Taip pat Sacharos dykumą ir gražiuosius tarpeklius pakeliui link jos. Manau, kad ir kur bekeliautumėt, atrasite akiai ir širdžiai įsimintinas vietas.
G.S.: Kitas mano draugas lietuvis su žmona dirbo Maroko karaliaus dvare – mokė karaliaus vaikus groti pučiamaisiais instrumentais, tačiau paprašytas duoti interviu, atsisakė... Ar jaučiama Maroke monarchija, ar gyventojai myli savo karalių?
L.Ž.: Nežinau kiek myli, o kiek tik gerbia jo statusą. Tačiau net ir pačiose mažiausiose parduotuvėse išdidžiai kabo karališkosios šeimos nuotrauka. Tiesa, kažkokia paslaptinga širma tvyro, kai kalbiesi su marokiečiu apie jų karalių. Jie pamini, kad nieko blogo apie karalių neleidžiama sakyti ir gražiai atsiliepia apie jį, bet pokalbyje tvyro pauzės ir savo žodžių apmąstymai.
G.S.: Sakoma, kad Marokas yra pasaulio hašišo centras, todėl Vakarų hipių maršrutuose ši šalis dažnai atsidurdavo... Ar visoje šalyje, ar tik atskiruose regionuose juntamas salsvas iš kaljano sklindąs kvapas, o į baltąjį žiūrima kaip į potencialų svaigalų pirkėją?
G.S.: Gal yra koks priešnuodis prieš aksiomą „visi arabai ketina tave apmulkinti“? L.Ž.: Arabai gal ir mėgina apmulkinti, bet tikrai ne iš piktos valios. Tiesiog toks yra jų suvokimas apie europiečius: pinigų maišai. Tad jie ir nemano skriaudžiantys mus. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, jie kur kas mažiau „mulkina“, nei Europos „brendų“ atstovai. Maroke bent jau galima nesutikti su absurdiška kaina, ko šiandieną prekybos centruose nepadarysi. Tad labai vertėtų susimąstyti, kur iš tiesų esame labiau vedžiojami už nosies...?
G.S.: Kodėl į Maroką verta pasiimti Koraną, arba atvirkščiai – kodėl neverta...?
L.Ž.: Korano dogmos yra įsišakniję į marokiečių gyvenimą, bet jau suvešėję pakitusia forma. Tad verta pasiimti, jei norite giliai suvokti šios šalies kultūros ir kasdienybės priežastingumą. Tačiau ir be Korano puikiai pajusite Maroko dvasią.
Kuo kvepia Marokas? Pirmiausiai jis kvepia gaiviu Atlantu ir žuvimi, jis kvepia tyru viršukalnių oru, kuris dvelkia nuo Atlaso kalnų. Marokas kvepia karšta dykumos platybe, kurią pajunti besėdint ant kupranugario, jis kvepia rytietiško turgaus prieskoniais ir saldumynais, jis kvepia tiesiog rytietiška pasaka.
L.Ž.: Vietinių, traukiančių hašišo dūmelį, neužuodėme, bet siūlančių tikrai nemažai. Jie turi daug įdomių pavadinimų gaminiams iš hašišo, pavyzdžiui pyragėliai „sputnik“, „happy cookies“ ir t.t. Ypač siūlo Essaouiros miestelyje, kuris pramintas hipių sostine. Tačiau, jei nedomina, labai įkyriai ir nesiūlo.“
G.S.: Atlaso kalnuose driekiasi bene garsiausi pasaulio trekingo maršrutai, kokios ten sąlygos, kur galimos nakvynės, koks aptarnavimo servisas?
L.Ž.: Sąlygos keliavimui tikrai sudarytos ir takeliai išmindžioti bei pažymėti. Tačiau takų žymėjimas nėra panašus į Tatrų ar Alpių, kuriuose gan trumpais atstumais yra pažymėjimai, tad orientuotis kiek sudėtingiau. Reikėtų prieš kopiant išstudijuoti žemėlapį. Kadangi marokiečiai itin paslaugūs, tai atvykus į bet kurį kalnų miestelį, iškart prisistatys pora vietinių su nuomos, gido, nakvynės, „šerpų“ paslaugomis. Sumokėjus dirhamų krūvelę, jums bus suplanuotas visas maršrutas su nakvynėmis ir maistu. O norint keliauti savarankiškai, galima per dieną užkopti iki kalnų viešbutėlio „Refuge du Toubkal“, kuris yra 3207 m aukštyje. O kalnuose tarsi iš akmenų dygsta vietiniai su ilgomis dželabomis, tad nebaugu paklysti. Maroke gyvena unikali tauta – berberai, neturintys savo žemės – jie keliautojai. Dabar berberų vardas Maroke dažniausiai minimas norint patraukti atvykėlius, suvilioti juos senos ir paslaptingos kultūros simboliais. „Berberų rankų darbas“ - prekės išaukštinimas. Berberai yra labai sena keliautojų tauta, kuri šiuo metu yra plačiai išsibarsčiusi. Mieste galima sutikti tik vieną kitą tikrąjį berberą – jis bus atkeliavęs iš dykumos ir būtinai prekiaus savo genties rankų darbo papuošalais, kupranugario vilnos kilimais.
Tikras berberas niekada nenorės tiesiog parduoti amuleto ir gauti už jį pinigus. Berberas norės, kad suvoktum, ką tas amuletas reiškia, koks jis yra svarbus ir ką jis tau atneš gyvenime. Norėdami kažką nusipirkti iš tikro berbero turėsite praeiti savotišką ritualą, gausite pamokymą apie gyvenimą, svetimos tautos patirtį, kažką aukštesnio. Iš berbero nupirktas amuletas nebus tiesiog „pakabukas ar auskaras iš Maroko“ – tai bus simbolis ir prisiminimas apie patirtį, kurią gavote pirkdami tą amuletą.
Gerimantas Statinis
