Marokas turi daug veidų ir slepia daug mįslių. Tai žemė, visų musulmonų vadinama „vakarų kraštu“, vieta, kur baigiasi musulmoniškas pasaulis ir prasideda kitas, tai šalis, kurios nepasiglemžė „Arabų pavasario“ liepsnos. Vos du trumpi skrydžiai iš Lietuvos arba viena trumpa kelionė laivu per Gibraltaro sąsiaurį, ir Maroko pasakų skrynia atsiveria.
Kad ir kur Maroke pasuktum – visur tikra kultūrinė autentika, savitai unikali ir tikrumu, švelniu atšiaurumu dvelkianti gamta, visada didinga, ar tai būtų dangų remiantys kalnai, ar nuožmiomis bangomis krantą skaldantis Atlanto vandenynas, milžiniškų mastų dykuma ar žmonių minios turguose, aikštėse, mečetėse ir arbatinėse. Šiaurinę Maroko dalį glosto malonus Viduržemio jūros krantas, o kitoje pusėje, vakaruose – pučia vėjai iš Atlanto vandenyno. Besipliuškenančių ten mažiau nei prie Viduržemio jūros, užtat mėgstantys ekstremalų sportą, neįsivaizduojamo be vandens ir vėjo, čia randa tikrą rojų, ypač Essaouiroje ir El Jadidoje. Šie pakrantės miesteliai žavi savo jūrine kultūra – gyvais žuvų ir kitokio jūros maisto turgumis, kur kvapai riečia nosį, o egzotiškus jūros gyvius norisi fotografuoti dažniau, nei gracingas mečetes. Erdviuose ir lygiuose El Jadidos pliažuose vaikai iki nukritimo žaidžia futbolą, pavieniai turistai šmirinėja po tylų senamiestį ir požemines katakombas.
Turistų čia nedaug, nes per daug konkurentų aplink, bet tai sukuria ypatingą aurą, toks savotiškai apleistas ir tikrai marokietiškas jūrų uostas. El Jadidoje kurį laiką šeimininkavo portugalai, todėl senamiestį juosia solidi gynybinė bokštų linija, o portugališkai pavadinti restoranai išduoda, kas yra jų šeimininkai arba kam simpatizuoja vietiniai. Keliaukite toliau pakrante, vienišu keliu, kur valandų valandas galite nesutikti kito žmogaus, vien tik vandenynas ir pavienės fosfato gamyklos. Po geros dienos kelio atsidursite Essaouiroje. Tai muzikos, turtingos kultūros, dailios architektūros ir banglenčių sporto sostinė Maroke, kurios uostą puošia grėsmingos patrankos, viduramžiais baidžiusios užpuolikus iš jūros. Essaouirą aplankyti reikia birželio gale, kada visas miestas pulsuoja muzikos ritmu – garsusis muzikos festivalis „Gnauva“ - įsuka į berberišką pasiutpolkę.
Savąjį Maroką galima atrasti vis kitame šalies taške, bet tikrasis šio musulmoniško pasaulio dvelksmas ir senoji berberų aura raibuliuoja Maroko pietryčiuose. Šis kraštas – tikras karališkojo Maroko atspindys – Šachrazados pasaka, su aktoriais – paprastais berberais, jojančiais ant asiliukų turgaus dieną iš savo neaprėpiamų stepių į miestelius parduoti ir pirkti įvairaus gėrio bei tuaregais – buvusia karinga gentimi, o dabar kupranugarių varovais, išdidžiai vaikščiojančiais vėjo pustomomis kopomis. Marakešo miestas – kaip pulsuojanti arterija, iš kurios lyg gyslos vingiuoja keliai į egzotišką provinciją, kildami į Atlaso kalnus ir leisdamiesi tarpekliais į akmeningą dykumą.
Marakešas yra išskirtinis miestas. Giedrą dieną sėdint vienoje iš terasų ant stogo, geriant mėtų arbatą, galima grožėtis baltuojančiomis kalnų linijomis. Tai – 4 su viršum kilometrų Toubkalio viršūnė, kur žiemą galima ne tik sniegu iš toli grožėtis, bet ir slidinėti, kas Afrikoje – labai neįprasta. O vakare, sutemus – nuo tų pačių terasų atsiveria vaizdas į tikrą skruzdėlyną, kuriame kas vakarą gyvą spektaklį ekspromtu kuria tūkstančiai personažų. Tai Jemna El Fna – aikštė. Arabiškai šis pavadinimas skamba bauginamai - „mirusiųjų vieta“, turbūt pavadinimas tiesiogiai susijęs su čia vykdytomis egzekucijomis viduramžiais. Žiemą, nors čia ir Afrika, Marakeše būna vėsu, o dar iš dykumos pūstelėjęs žvarbus vėjas išvis gali menkiau apsirengusį į ragą suriesti. Nuo šalčio ir nuo jo keliamų ligų marokiečiai geria hodanžalą. Tai karštas gėrimas, panašus į pertusiną, prieš išmaukiant stiklinę viralo, vietiniai dar kartokų miltelių, panašių į prieskonius, įsimeta. Taip ir išgyvena jiems žvarbius žiemos mėnesius.
Jemna El Fna aikštė gyviausia tamsiais vakarais, kada į dangų iš puodų ir keptuvių kyla garai, ir nosį vilioja egzotiški kvapai. Patiekalai – kuo įvairiausi ir gurmanams tikrai yra ką čia veikti – norite sraigių sriubos, kupranugario mėsos ar išvirtos avies galvos – prašom. Kas nenusiteikę kulinariniams išbandymams, ras didelį kraitį salotų, vaisių ir skaniausių vietinių patiekalų – kuskuso, tirštos sriubos ir tadžino – marokietiško troškinio. Ragauji Maroko ir dairaisi į aplink pulsuojantį gyvenimą – šokinėjančius akrobatus, gyvačių kerėtojus, istorijų pasakotojus (pasakoja vietiniams arabiškai), charizmatiškus vandens prekeivius ir rėksnius apelsinų sulčių pardavėjus. Ta aplinka ir visas procesas įtraukia į tikrą Maroko pasaką, kuri Marakeše tik prasideda.
O tęsiasi ji Atlaso kalnų glėbyje, kuriuose prigludę senoviniai miestai – kasbahai, tokie pat rudi kaip kalnai, lyg chameleonai susitapatina su aplinka ir gyvena lyg nepastebimi juos supančio pasaulio. Tas modernus pasaulis keičiasi, o jie lieka gyventi savo senovėje, tokioje paslaptingoje, nežinomoje ir mįslingoje.
Vieno iš senovinių kasbahų kieme siaučia smėlio pūga. Žmonių – nė vieno. Patenkame į vidų, kur įsikūręs autentiškas viešbutis riadas. Čia akys atsigauna nuo spalvų ir mažų jaukių detalių, o kad atsigautų kūnas, pasirūpina aplink tyliai šmirinėjantys vaikinai. Arbata čiurlena į tavo stiklinę vos spėjus prisėsti ant minkšto kilimo ir atsiremti į dešimtis pagalvių. Dieną čia karšta. Berberai sėdi viduje, miega, snūduriuoja, geria arbatą ir kalbasi. Kai svilinanti saulė užleidžia vietą vėsiam vakarui, visi susitinka terasoje. Aplink – nuostabi kalnų jūra, ant stalo pilna gėrybių, išbandyto kuskuso ir tadžino ir pirmą kartą matomos berberiškos picos. Prikimšę pilvus, visi sukrenta ant kilimo. Sklinda jauki, berberiška melodija, į dangų kyla tirštas kaljano dūmas, o šalia prisėdęs kasbaho šeimininkas siūlo pačių skaniausių pasaulyje datulių.
Perkopus lyg gyvatė vingiuojančius serpantinus jau leidžiamės į nuokalnę, kur antika dvelkiantis Sacharos dykumos kraštas neįsileidžia XXI amžiaus. Čia – gamtos, aukščiausios pasaulio jėgos teritorija.
Dykuma niekada nebūna ta pati ir vienoda, ji nuolat atsinaujina, o Pikaso ir Dali teptukais čia žaidžia smėlis, saulė ir vėjas. Smėlis, smėlis, smėlis. Raudonas, geltonas, pilkas ir rudas.
Aukštos kopos žymi Sacharos pradžią. Vietiniai žmonės – žydrais apsiaustais apsijuosę tuaregai – gano kupranugarius, o beduinai gyvena kilnojamose palapinėse ir keliauja iš vienos oazės į kitą. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – datulės ir ožkos.
Sugaišus gerą pusdienį kelionei per Atlaso kalnus į Sacharos paribį ir patekus į tikrą dykvietę, kur pirmas žvilgnis krypsta į bet kokį šešėlį, apima lengva panika. Ko aš čia atvažiavau? M'hamide, kur plyti į kauburėlius supilstyta smėlio jūra, molinių trobelių apsuptyje patiesiamas raudonas kilimas. Lėkštutėse datulės, alyvuogės, į dailiais ornamentais išpaišytas stiklines pilamas marokietiškas viskis – mėtų arbata. Marokiečiai meldžiasi. Už mūsų nugarų leidžiasi saulė ir iš berberų lūpų sklinda malda Alachui. Po jos – laužoma duona, geriama arbata, pasakojamos istorijos ir grojama tradiciniais instrumentais. Pradedu suvokti, ko aš čia atvažiavau.
Atsigulu ant kilimo. Apsikloju šiltu audeklu. Po galva – marokietiška pagalvė, prieš akis – stebuklingas ir tamsus dangus, nusėtas tirštais žvaigždžių voratinkliais, aplink mane – dykumos paslaptys, o galvoje ir širdyje neapsakomas džiaugsmas būti šioje pasakoje, ir svajonės sugrįžti čia dar daug kartų.
Užskaymo nr. 2646
