Kurį laiką gyvenau Ispanijoj, ir, prieš atsisveikindama su šia šalimi, negalėjau atsispirti paskutinei kelionei. Tai yra, kai vienos pigiausių oro linijų skrydžiai pirmyn-atgal į Maroką kainuoja mažiau nei penkioliką eurų, ką belieka daryti? Tad pagriebiau draugę ir išvykome į Marakešą savaitgaliui.
Aišku, vienas savaitgalis tokiai šaliai, kaip Marokas, skamba kaip nesąmonė: beveik visi hostelyje sutikti keliautojai stebėjosi, kad nevyksime nei prie Atlanto, nei pastovyklauti dykumoje. „Tai kad neeee, esam čia tik keletui dienųųųųų“, - kukliai atsakydavom. Nors tos dienos, turiu pasakyt, buvo daugiau nei įsimintinos, rašo kelioniumanija.lt.
Netikra prancūzų kalba ir šiaurės Afrikos gardumynai
Nusigavusios į hostelį žymiai per anksti užsiregistruoti, numigome sau ant jo stogo terasos ir vėliau, apsidžiaugusios, kad jis turi ir baseiną, nusprendėme pradėti savo dekadentišką savaitgalį. Ir, ką gi, po penkiolikos minučių džiaugsmo tame baseine, pažiūrėjusi į mano beraustančias rankas, draugė pasakė: „Gal kaip lietuvė ir esi tamsi, bet gal nejuokaukim abi su saule Šiaurės Afrikoj...“ Prasidėjo misija „Suraskim vaistinę“ (bandyti išgyventi be kremo nuo saulės, suvokėm, nebuvo pati geriausia idėja), kur draugė, pasitelkusi savo netikrą prancūzų kalbą, kuo lengviausiai paaiškino, ko norim. Netikra prancūzų kalba, pasirodo, yra tiesiog ta pati ispanų, bet tariama su prancūzišku akcentu – kai „krem de sol“ pavirsta į kažką panašaus į „khrem dūū soleiii“. Pabandykit patys kada!
Taigi, prasidėjo mūsų pasivaikščiojimas – jau saugiau, su kremu nuo saulės! – po centrinę aikštę, kur turbūt net ir mažiausiai išalkęs ko nors užsinori. „Oi, pažiūrėk, visokie riešutai“, „mmmm šviežiai spaustos apelsinų sultys“, „alyvuogės, kiek visokių alyvuogių!“, ir kitokie sakiniai, kurie kitu atveju nervintų savo akivaizdumu, dabar buvo tiesiog nesustabdomi. Tiek pati aikštė, tiek gatvelės, pilnos prekiautojų, vedančios jos link, pasirodė atgaiva (savo...intensyvumu) po Ispanijos miestų. Tuo metu man Marakešas buvo vienas pirmųjų ne visai vakarietiško pasaulio miestų, tad vaikštinėjome su drauge sau besidairydamos į šalis kaip tikros turistės, ir, aišku, vizualiai to nuslėpti irgi negalėjome: aš tuo metu buvau platinos spalvos plaukais, o draugės azijietiškas fenotipas irgi gerokai išsiskyrė iš minios. Na, ką gi, kad jau atrodom, kaip turistės, galim ir kamerom paspragsėt...
Alus? Maroke? Ir dar toks geras?
Netikėtai mums pačioms, pirmą vakarą Marakeše visgi praleidome beveik kaip vietinės. Centrinės aikštės turguje susipažinome su vietiniu jaunimu, ir už poros valandų jau ragavome vietinį alų – įsimintinai skanų, beje! – viename vietinių barų, kur kaljano dūmai maišėsi su sentezatoriumi funk‘ą grojusio vyro marokietiško arabų dialekto dainomis. Kitas sustojimas – prabangesnis, mmm, klubas, sakyčiau, kur tęsėme savo neplanuotas linksmybes.
Ko tikrai neplanavome ir, tikriausiai, ko niekada paprasčiausiai ir negalima suplanuoti, yra būrys įdomių ir keliauti mėgstančių žmonių, su kuo susipažinome kitą dieną. Dieną su vietiniais draugais iš praeito vakaro padiskutavusios apie Maroko monarchijos ateitį (va va, turėjom ir bent vieną intelektualesnį pokalbį!) ir aplankusios vienus karališkųjų rūmų, tiesiog gatvėje susipažinome su argentiniečiais papuošalų gamintojais, kurie, atrodo, ir iki šiandien nesustoja keliauti iš vienos vietos į kitą (belieka sekti jų nuotykius facebook‘e). Po kelių valandų intensyvaus argentinietiško akcento šifravimo ir vis stiprėjančių abejonių dėl savo ispanų kalbos lygio, atsisveikinome, ir vakarą taip visai sau netikėtai praleidome savo hostelyje. Kodėl gi pasirinkome tokį, atrodytų, nuobodoką būdą vakarui praleisti? Atsakymas paprastas: o gi dėl žmonių! Užsikalbėjome čia ir su iš dykumos grįžusiais, mus pusiau miegančias hostelio terasoje prieš tai užkalbinusiais, gerokai nudegusiais italais, vėliau diplomatiškai tramdėm juoką jaunam brazilui rodant savo ne itin vykusius kortų triukus, ir galiausiai, po kelių kaljano dūmų, iki paryčių plepėjome su jaunais australų teisininkais. Nors nesu didelė „nieko neveikimo hostely“ vakarų megėja, su tinkamais žmonėm, aišku, ir paprasti dalykai pavirsta įsimintinais.
Įdomūs „komplimentai“ ir kaloringas atsisveikinimas
Įsiminti buvo ir „komplimentai“, kurių čia sulaukėm. Kaip nusprendėm su drauge, jooooo, dar tokių „tiesioginių“ komplimentų galbūt niekur nebuvom sulaukusios. Savi-cenzūra neleidžia čia paminėti visų, bet keli „geresnių“ išsireiškimų – iš kurių jau dėliojomės savo absurdišką „Top komplimentų“ sąrašą – buvo „nice body“, „I‘m a sexy Muslim“, ir, daugiausiai lingvistinės sumaišties ir juoko sukėlęs „Oh my sex!“
Kai pasidalinom šiuo sąrašu su savo naujaisais hostelio draugais iš Australijos, jų komentaras buvo dar geresnis: „Jums gal dar nieko. Mes pirkom kažką gatvėje iš mandagumo iš vieno mažo berniuko, ir, kaip atsaką, iš jo gavom f**k you!“ Įdomus miestas, ką belieka sakyti.
Galiausiai, paskutinę dieną Marakeše praleidome dar tingiau, nei prieš tai buvusią. Kaip ir ankstesnę dieną, tiesiog negalėjome nesustoti prie pigių apelsinų sulčių kioskelio, kurio savininkas jau darė mums nuolaidas (kurios, dabar galvoju, turbūt pavirto į hipervitaminozę), pasilabinome su kitu jaunu pardavėju, kurį su drauge tarpusavy vadinom marokiečiu Justin‘u Timberlake‘u, ir vėliau turbūt iki gyvo kaulo įkyrėjom pigaus restoranėlio darbuotojams, kai ten praleidom – nejuokauju – tris valandas, beplepėdamos ir reflektuodamos apie tai, kaip gi smagiai pasibuvom Marakeše, apie kurį prieš čia atvykstant ne tiek daug ir žinojom. Na, dabar žinom, kur vykti, jei norėsime „tiesioginių“ komplimentų, skanaus alaus, ar įdomių pokalbių tiek su vietiniais, tiek su po pasaulį besiblaškančiais keliautojais.
