Išgirdus kauniečio istoriją ji skamba, kaip itin įtempto siužeto filmas, tačiau taip iš tikrųjų atrodė jo gyvenimas.
„Mano mama vartojo narkotikus – rūkydavo heroiną. Aš tiesiog visada matydavau, kaip ji tai daro. Vieną rytą, kai man buvo 6-eri, atsikėliau ir įlindau į jos piniginę paimti dviejų litų, manau, kad daug vaikų taip daro. Radau ten sulakstytą folijos gabaliuką su heroinu viduje.
Paėmiau jį ir užsirūkiau. Aš įtraukiau tik du dūmus, kadangi 6 metų jau rūkydavau“, – pasakojimą pradeda Mantas ir priduria, kad ypatingo poveikio nebuvo, tačiau šis įvykis įsirėžė į atmintį.
Vogė ir maistui, ir narkotikams
Nuo pat vaikystės Mantas lankė specialias mokyklas, tačiau retkarčiais iš jų grįždavo į namus. Viskas pasikeitė, kai jis pavogė iš mamos 4000 litų ir pabėgo iš namų. Tuo metu ir vaikino mama pabėgo į užsienį, dėl kilusių problemų su teisėsauga – ji buvo kišenvagė, vartojo narkotines medžiagas. Taip Mantas pateko į mokykla, kurioje mokėsi vaikai linkę į nusikalstamumą. Ten su bendraamžiais pradėjo bėgti iš pamokų, uostyti klijus.
„Vogti pradėjau gal dar pirmoje klasėje, buvau linkęs į nusikalstamumą nuo pat pradžių. Paskatino nepriteklius, paprasčiausias noras valgyti, nes daug laiko gyvendavau gatvėje, o gyventi kažkaip tai reikėjo. Atiminėdavau telefonus, nes tais laikais jie buvo ypač brangūs, žinoma, taip pat ir pinigus iš bendraamžių“, – pasakoja jis.
Būdamas 13 metų Mantas pradėjo vartoti narkotikus. Viskas prasidėjo nuo žolės. Kai jam buvo 15, pradėjo vartoti ekstazi. Iš pradžių per dieną suvartodavo 1-2 tabletes, tačiau galiausiai situacija tapo nekontroliuojama ir dienos norma buvo 10-12 tablečių.
Dėl skolų sulaužyti kaulai
„Buvo gana paprasta gauti narkotikų. Tuo metu Kaune buvo tokios, pavadinkime, nepilnamečių gaujos, kur vyresni 17-18 metų nariai duodavo narkotikų jaunesniems. Man pačiam buvo 14, kai pradėjau. Jiems reikėjo, kad kažkas prekiautų, todėl duodavo ir pasitikėdavo“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kaip rasdavo žmonių, kuriems reikalingi narkotikai, Mantas sako, kad tai nebuvo sudėtinga. Užtekdavo nueiti į klubą, kuriame buvo rengiami šokiai nepilnamečiams, ten ir susirasdavo naujų klientų.
Intensyvus narkotikų vartojimas tęsėsi iki 17 metų, kol Mantas neatsidūrė nepilnamečių kolonijoje.
„Mane pasodino dėl vagysčių. Tarp mano nusikaltimų buvo ginkluoti apiplėšimai, buvo paprastos vagystės, nes pinigų nuolat trūkdavo ir buvau įklimpęs į skolas už ekstazi tabletes. Man už tai buvo ir pirštą sulaužę ir į mišką išvežę.
Atiduoti skoloms man reikėjo pinigų. Plėšdavau butus, vogdavau rankinukus. Gerdavome su bendraamžiais iš globos namų, o kai pritrūkdavo pinigų eidavome plėšti“, – savo istorija dalinasi jis.
Tris kartus ištraukė iš mirties gniaužtų
Pirmą kartą į reabilitacijos centrą Mantas pateko būdamas 15. Tačiau tai nedavė rezultatų. Išėjęs jis ir toliau vartojo narkotikus. Ekstazi pakeitė amfetaminas, o vėliau pradėjo leistis heroiną ir amfetaminą.
„Aš turėjau labai daug problemų. Buvau priklausomas nuo kokaino, vežiojau kontrabandą, buvau prisidirbęs, skolos auga. Kadangi negalėjau išsikapstyti iš savo problemų, vieną kartą pabandžiau nusižudyti. Antrą kartą irgi nepavyko – iš buto mane ištraukė policija.
Trečią kartą nuvažiavau į taborą ir pasiėmiau „auksinę adatą“. Išsinuomojau viešbučio kambarį ir jame užsidaręs susileidau švirkšto turinį. Mane rado visą pamėlusį. Aš gulėjau reanimacijoje, porą dienų praleidau komoje, buvau paralyžiuotas“, – pasakoja Mantas.
Po šio įvykio vyras atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Joje iš socialinės darbuotojos jis išgirdo apie reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“. Į jį Mantas nuvyko, nes paprasčiausiai neturėjo, kur eiti.
„Pusę metų reabilitacijos centre aš tiesiog tuščiai sėdėjau ir nežinojau, kur eiti ar ką daryti. Po to pradėjau tikėti Dievu. Supratau, kad mano vieta yra čia. Aš ne veltui nemiriau nuo „auksinės adatos“ – Dievas man padėjo“, – įsitikinęs jis.
Sutinka buvusius pažįstamus
Mantas pasakoja, kad gyvenimas reabilitacijos centre nebuvo lengvas: turėjo susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, pakeisti savo mąstymą ir elgesį. Dabar vyras pats reabilitacijos centre padeda kitiems išbristi iš priklausomybių liūno.
„Visada išeidamas iš kalėjimo aš norėjau susitvarkyti gyvenimą. Galvodavau, kad išeisiu, susirasiu, kur gyventi, kad ir nakvynės namuose, pradėsiu dirbti. Bet visada gaudavosi ne taip.
Sutikdavau seną pažįstamą ir prasidėdavo alus, sidras, po to narkotikai – iš pradžių lengvesni, po to sunkesni. Jeigu būtų pasitaikiusi galimybė anksčiau ateiti į tokį centrą, tikiu, kad gyvenimas būtų pasikeitęs anksčiau“, – sako jis.
Dabar Mantas daugiau laiko leidžia su šeima: neseniai atostogavo pas dėdę ir tetą. Jie džiaugiasi vyro pokyčiais, nes negalvojo, kad reabilitacijos centrai iš tikrųjų gali padėti pakeisti gyvenimą. Tačiau ne visi džiaugiasi matydami tokius vyro pokyčius.
„Buvau Kaune sutikęs porą narkomanų. Jie žiūrėjo į mane, klausė, kaip pasikeičiau. Kviečiau juos ateiti pas mus, bet jie... Jų mintyse vien narkotikai. Sako, kad atvažiuos pasižiūrėti, bet taip ir nesulaukiame. Jie mato, kad aš pasikeitęs: stambus, švariai ir gražiai apsirengęs, gražus.
Jie tai mato ir stebisi. Bet kai kurie man sako, kad esu d*bilas, durnas. Tie, kurie vartoja narkotikus, galvoja, kad jie yra bachūrai, tačiau jie nesupranta, kad apkvaišę negali matyti realios padėties“, – apgailestauja vyras ir priduria, kad vartodamas pats nematė gyvenimo prasmės, tikslo, nežinojo, ką daryti, o mintys sukosi tik apie kitą dozę.
Po daugelio metų tylos – susitikimas su mama
Kai Mantas buvo 15 metų, susirado savo mamą. Ilgą laiką apie ją nieko nežinojo. „Facebook“ socialine tinkle jis susirado sesę, kurį laiką bendravo, tačiau dėl vaikino silpnybės kvaišalams ir nusikalstamos veiklos ryšiai nutrūko.
Pirmą kartą išėjus iš kalėjimo, 21-erių Mantas išvyko pas mamą į Angliją. Tuo metu ji buvo susitvarkiusi gyvenimą: buvo paleista iš kalėjimo, praėjusi reabilitacijos kursą ir nevartojo narkotikų dvejus metus. Tačiau galiausiai ji paslydo ir vėl įniko į kvaišalus.
„Dėl to kaltinu save. Gyvenau pas ją ir turėjau priėjimą prie narkotinių medžiagų: amfetamino ir kristalų. Pradėjau stipriai juos vartoti ir mama matydama, kad aš apsivartojęs, atkrito – vėl pradėjo vartoti heroiną.
Po kurio laiko sėdau į kalėjimą ir mane deportavo į Lietuvą. Nuo to laiko mama vartoja, vėl sėdėjo kalėjime. Visai neseniai prieš 8-9 mėnesius ją irgi grąžino į Lietuvą. Dabar ji kali Kaune už narkotikų vartojimą ir platinamą“, – pasakoja Mantas.
