Jeigu mama nori, kad sūnus nuolat su ja tartųsi, paisytų jos nuomonės visais gyvenimo atvejais, ji tai pasieks ir bus laiminga. Bet ar bus laimingas sūnus? Deja, ne.
Bijodama prarasti sūnų tokia mama jam nuo vaikystės ima kartoti: „Dabar aš rūpinuosi tavimi, o kai užaugsi, tu rūpinsies manimi“. „Aš žinau, tu geras vaikas, niekada manęs nepaliksi“, „Net kai vesi, tu gi manęs nepamirši“... Tokio „auklėjimo rezultatas“ – amžinas viengungis, kuris gyvens su ja iki jos mirties, tačiau ir po to nesugebės sukurti šeimos, nes neįsivaizduos gyvenimo šalia kitos moters.
Kitoks likimas laukia to berniuko, kuriam mama sako: „Kai užaugsi, turėsi savo šeimą... Jeigu galėsiu, jums padėsiu“. Taip kalbėdama mama ruošia vaiką gyvenimui, kuriame jis bus savarankiška asmenybė, nesislepianti už mamos sijono.
Amerikiečių psichologai pataria mamoms, vienoms auginančioms sūnus, simpatiškiems ir jauniems studentams mokėti „stipendiją“, kad šie su jų atžalomis savaitgaliais eitų į kiną, sporto varžybas, kartu sportuotų. Žodžiu, mokytųsi vyriško gyvenimo ypatumų.
Ir vis dėlto, kaip „protingai“ mama auklėtų sūnų, augdamas tik su ja jis bus jautresnis, emocionalesnis nei jo bendraamžiai, kurie turi ir tėvą. Pliusas tai ar minusas? Sociologų prognozės šiuo klausimu netikėtos. Pasirodo, šiuolaikinės moterys į sutuoktinius renkasi ne „supervyriškus“ stipriosios lyties atstovus, bet tuos, kurie švelnesni ir jautresni. Todėl mamų užaugintiems sūnums šansų sutikti savo gyvenimo moterį daugėja.
