Atėjo laikas pasikalbėti apie grupinį savisaugos instinktą. Skamba lyg ir keistokai, bet pabandysime susigaudyti.
Žmogus yra socialinė būtybė, todėl jis privalo turėti mechanizmus, padedančius jam išgyventi savo socialinės grupės rėmuose.
Jei tas instinktas nebus geros formos, tai grupė jį tiesiog išmes iš savo tarpo. O, jei žmogus su ta užduotimi susitvarkys, tai yra viltis, jog nei jis, nei visa grupė nepražus nesibaigiančiuose tarpusavio ginčuose ir rietenose.
Socialinio palaikymo ir „padoraus“ socialinio statuso poreikis – yra natūralus kiekvienam žmogui. Nuo to, kaip gerai mes susitvarkysime su ta užduotimi, priklausys kokį pasitenkinimą savo gyvenimu jausime.
Ar bereikia sakyti, koks milžiniškas yra tėvų vaidmuo šiame procese?
Matyt taip, nes jie yra pirmoji mūsų socialinė grupė, ir nuo to, kaip mes su ja susigyvensime, priklausys kokie savo artimiausiame gyvenime būsime.
Socialiniai santykiai, paprasčiau kalbant, žmogaus su žmogumi santykiai, pirmiausia, deja, yra „jėgos“ išsiaiškinimas. Tai galima pastebėti bet kuriame kolektyve: jo nariai patikrina vienas kitą pirmiausiai pagal „jėgos“ kriterijų - kas stipresnis fiziškai, intelektualiai ar psichologiškai. Mums tai svarbu žinoti, kadangi tai apibrėžia jėgų dispoziciją kolektyve. Nors tokie patikrinimai ne visada gražiai atrodo, bet ką padarysi - gamta reikalauja...
Vaikų kolektyvuose ši kova už valdžią dar labiau pastebima, nes savo vietos, savo vaidmens, savo valdžios, pagaliau, nustatymo problema jiems vaidina pirmaeilį vaidmenį.
Vaikai dar nežino, kad „jėga“ žmogiškuosiuose santykiuose nėra svarbiausias faktorius. Nors...
Kaip ten bebūtų, mažyliui pirmiausia teks išbandyti jėgas su savo tėvais. Būtent su mama ir tėčiu jam teks susirungti „konkurencinėje kovoje“. Deja, ši kova retai daro mažylį stipresnį – greičiau atvirkščiai.
Mūsų „aš“ atsirado ne iš karto – jis formavosi palaipsniui nuo metų iki trijų. Šios psichologinės instancijos atsiradimas buvo ne mažiau dramatiškas, nei mūsų fizinis atėjimas į šį pasaulį.
Šiame amžiuje vaikas pirmą kartą pradeda suvokti save, kaip savarankišką asmenybę. Šį procesą kai kas vaidina „Trijų metų krize“. Žodis „krizė“ čia panaudotas, matyt, neatsitiktinai, todėl kad mažylis tuo amžiaus tarpsniu elgiasi iš ties siaubingai. Bet, taip jis elgiasi ne dėl savo prigimtinių savybių, o todėl, kad būtent tuo metu vaikas bando visiems (ir sau tame tarpe) pranešti kad jis yra. Žodelis „Ne“ jo repertuare tampa pagrindiniu, jis be saiko rodo kaprizus ir reikia nereikia prieš viską protestuoja.
Kodėl jis taip daro?
Greičiausiai todėl, kad tik taip jis gali pajausti save. Kai mes su kuo nors sutinkame, mes lyg ir susitapatiname su tuo žmogumi. Kai mes nesutinkame, protestuojame – tada priešingai, mes lyg ir įtvirtiname savo „aš“, savo nuomonę, savo poziciją.
Ir taip, būdami trejų metų, mes pirmą kartą pajutome savo „aš“ ir absoliučioje daugumoje atveju tai neliko nepastebėta: tėvai buvo žiauriai pasipiktinę mūsų nepaklusnumu, protestais ir priešgyniavimais. Jie visais prieinamais būdais bandė „įkrėsti“ mums proto, o mes, savo ruoštu, visaip bandėme išgyventi ir užimti deramą vietą grupėje - priversti savo tėvus mus gerbti ir girdėti.
Šiame procese – visiškai natūraliame – kaip tik ir pradėjo kristalizuotis mūsų asmenybė.
Kokiais mes tapome, iš esmės nulemia tai, kaip mes praleidome savo vaikystės metus.
Grupinis savisaugos (arba hierarchinis) instinktas numato, kad kiekvienas grupės narys užima savo vietą.
Biologiniame lygmenyje mes visada puikiai suprantame, kas yra stipresnis už mus, o kas silpnesnis, kieno nurodymai yra privalomi, o kieno galima ir ignoruoti...
Mes esame pasiruošę paklusti, bet tik tiems, kas pagal mūsų nuojautą turi valdžią, ir norime valdyti tuos, kurie, kaip mums atrodo, turi jaustis mums pavaldūs.
Hierarchinis instinktas gamtoje garantuoja vidinių konfliktų sumažėjimą, grupės valdymą iš vieno taško ir jos, kaip vieningo vieneto, efektyvumą. Iš tiesų, jei kiekvienas grupės narys tiksliai žino, kas ko vertas, tai jam nėra sudėtinga sumodeliuoti teisingą elgesio taktiką: iš vienos pusės - išvengti konfliktų su stipresniais, o iš kitos pusės - būti kiek nuolaidesniu su silpnesniais, todėl, kad tie, savo ruoštu, žino kieno pusėje yra jėga.
Mes privalome suprasti - tai egzistuoja kiekviename iš mūsų.
Mes tiesiog nugara jaučiame tuos, kuriems mes turime paklusti ir tuos, kas turi paklusti mums J. Beje, giminystės ryšiai šiame reikale neturi jokios reikšmės. Mes bijome tų, kurie „viršuje“ ir nesiskaitome su tais, kas „apačioje“. Bet, mes paprastai gerai jaučiamės su tais, kas su mumis yra „viename lygmenyje“.
Tėvai kiek tik nori gali mus įtikinėti, jog jie yra demokratiški, jog jie „partneriai“ ir „draugai“. Bet, mes, būdami jų vaikais, jaučiame, kad jie yra mūsų „viršininkai“. Tarp kitko, jie jaučia tą patį.
Kaip tokiu atveju tėvai turėtų sureaguoti į mūsų bandymus išreikšti savo „aš“?
Juk iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip sabotažas. Mes juk reikalaujame pripažinti savo nepriklausomybę (nei daugiau, nei mažiau), o kalbant paprasčiau – tiesiog bandome diskredituoti hierarchinį instinktą.
Panašūs bandymai, žinoma, yra įmanomi, bet hierarchinio instinkto požiūriu, jie nėra suprantami. Gyvūnai tokių problemų neturi ir negali turėti, nes jie neturi savojo „aš“. Taip kad, šioje vietoje mes turime klasikinę situaciją - biologinis ir žmogiškasis pradai stoja mumyse į žūtbūtinę kovą, sukeldami daugybę pačių rimčiausių ir dažnai gana nemalonių pasekmių.
Nepaklusnumas automatiškai pažadiną hierarchinį instinktą.
Gamtoje tai iššauktų niekuo nepridengtą agresijos protrūkį. Bet žmoniškuosiuose santykiuose, toks vaiko elgesys tik suerzina tėvus, su kuo jie, tiesa, bando kovoti. Mes puikiai jaučiame savo tėvų emocijas, tik dar nemokame būti dėkingi už tai, kad jie vis tik bando susivaldyti.
Mums iš esmės nepatinka toks elgesys. Mes nesuprantame, kodėl kažkas turi apriboti mūsų valią.
Mes ieškome tokio tėvų elgesio priežasčių. Bet, kadangi mes dar nieko nežinome apie tokio elgesio prigimtį, tai, deja, darome labai nekonstruktyvias išvadas: atsidūręs tokioje situacijoje vaikas nusprendžia, kad jo niekas „nemyli“, „negerbia“ ir „nevertina“...
Kiekvieną kartą atsidūrę panašioje padėtyje mes jausdavomės taip, lyg mums kas skeltų antausį. Ir šį „antausį“ mes vertindavome kaip stiprų smūgį mūsų asmenybei, mes jausdavomės įžeisti.
Trijų – keturių metų vaikas jau sugeba įsižeisti, ir labai rimtai! Tėvai gi, nesupranta, kad mažylis yra įžeidinėjamas – tiksliau, kad vaikas tokioje situacijoje jaučiasi įžeistas. Todėl toks mažylio elgesys tėvams gali atrodyti tiesiog juokingas, komiškas ir nerimtas.
Dėl to, kad žmogus turi savo „aš“ (ko neturi gyvūnai, kaip minėjau), jo hierarchinis instinktas pabunda gerokai ankščiau, nei atsiranda galimybė pretenduoti į „pirmuosius vaidmenis“. Todėl tarp mūsų ir tėvų sistemingai iškila įvairūs konfliktai ir trintis. Žinoma, jie buvo visiškai natūralūs, bet juos lydėjusios traumos taip pat buvo neišvengiamos - mūsų veržimasis „į valdžią“ dėl to ėmė deformuotis ir neurotiškai stiprėti.
Kova už socialinių rungtynių taurę nebūną graži. Jei vaikams ta kova būna principinė, tai tėvus ji erzina. Tėvai supranta, kad jie yra stipresni, jie jaučia savo valdžią ir žino teises, todėl visos mūsų vaikiškos pretenzijos į „viešpatavimą“, tik kurį laiką linksmina, o paskui nusibosta ir pradeda atvirai siutinti.
Tokia nesąmoninga asmenybių priešprieša išsirutulioja arba į smulkias patyčias vaikų atžvilgiu arba į formalų pretekstą „nutrūkti“ ant jų - išlieti savo susierzinimą ir pyktį, dažnai atsiradusį visai kitoje vietoje ir dėl kitų santykių.
Aprašomos traumos nėra atskiri atvejai. Tai didžiulis spaudimas besivystančiam vaiko hierarchiniam instinktui. Tai poveikis, iššaukiantis jo deformaciją. Vėliau deformacija taps ryškesnė, labiau pastebima ir visai ne tokia nekalta, tiek pačiam vaikui, tiek ir aplinkiniams.
Hierarchinio instinkto bomba yra su uždelsto veikimo mechanizmu.
Tėvams atrodo, jog jie tiesiog žaidžia su vaiku. Kiekviena tokia mizanscena gimsta kaip ir pati savaime, spontaniškai, ne iš blogos valios. Suaugusieji tokiu būdu patenkina savo hierarchinį instinktą ir nesusimąsto, kad jų vaikai labai skausmingai pergyvena tokį elgesį. Kaip ten bebūtų, be pėdsakų tai nepraeina.
Daugelis vaikų, jausdami tėvų spaudimą galvoja – „Štai aš užaugsiu, o tada jūs sužinosite!“
Vaikas mano, jog jam užteks jėgų būti geresniu, nei yra jo tėvai. Vadinasi, jis kovoja su jais bent jau už lygias teises.
Suprantama, visi tie jausmai ir mintys kaupiasi prieš spaudimą, kuris jam yra daromas ir kurį jis laiko neteisėtu.
Tėvams, žinoma, atrodo, jog visa tai „tiesiog juokinga“, bet iš tikrųjų, tai juokingo nieko nėra...
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
