Savo kelionės įspūdžius surašė išskirtinių istorijų žurnalo komanda: Jurga Baltrukonytė, Algis Kriščiūnas, Orijus Gasanovas ir Agnė Pačekajė.
„Ką žinojome apie Maldyvus? Kad tai neįperkamas rojus žemėje, pagrindinė medaus mėnesio kryptis ir milijonierių kasdienybė. Kur keliausit, į Maldyvus? Nesąmonė!
Buvo pažįstamų, kurie atkalbinėjo – Maldyvuose atsibos antrą dieną, viskas ten žiauriai brangu, be gulėjimo pliaže nėra ką veikti. O ir gulėti karšta, visi lupasi po pirmos dienos.
Neseniai su žmona ir vaikais iš prabangaus viešbučio Maldyvuose grįžęs žinomas verslininkas atvirai pasakojo: jei įsikuriate vandenyne ant polių pastatytuose nameliuose – mokėsite daug už viską. Ir už namelius (pigiausios nakvynės už naktį kaina apie 600 dolerių), ir už ekskursijas – plaukti nardyti, stebėti delfinų bei ryklių, žvejoti, lankyti kitų salų.
Įprasta Maldyvuose porai išleisti apie 10 000 dolerių. Jei pasirenkamas maitinimo tipas pusryčiai – vakarienė, papildomai kainuos gėrimai – vynas, alus, kokteiliai. Pavyzdžiui, kavos kaina – 5 doleriai, vyno taurė – 15.
Tačiau mes nutarėme rinktis šiek tiek kitokią (ir žymiai pigesnę) kelionę, kitokią salą ir kitokį viešbutį. Rimvydas Širvinskas, „Makaliaus“ vadovas, viską pats išbandė ir tikino, kad tikrai mums patiks.
Skrydis iš Stambulo į Malę, Maldyvų sostinę, truko apie 8 valandas. Išlipę patekome į savotišką teritoriją, kuri vienu metu yra ir oro uostas, ir laivų uostas. Įdomu tai, kad ši mažytė Malės sala (ilgis – 1,7 km, plotis – 1 km) – viena iš tankiausiai apgyvendintų salų pasaulyje.
Apstatyta pilkais daugiaaukščiais ji nevilioja net užsukti. Mes lipame į greitaeigį katerį ir 45 minutes plaukiame iki dar mažesnės vietinės salos Maafushi. Čia neseniai praūžė liūtis, smėlio gatvėse telkšo šiltos balos, milžiniškais karučiais viešbučių patarnautojai gabena laiveliais atvykusių turistų lagaminus. Egzotika.
Šioje saloje, kurioje tik prieš penkerius metus buvo leistas turizmas, nėra šunų, kačių ir šiukšlių. Nė vieno popierėlio (išskyrus tam skirtą viešą miesto šiukšlyną, kurį ketinama iš salos iškelti).
Nuo ryto vietiniai sukasi ir valosi apie namus bei gatves. Net vidiniai jų kiemai, nors skurdūs, bet labai tvarkingi. Populiariausias baldas yra metalinė konstrukcija, išpinta virvėmis, ant kurios patogu sėdėti, o reikalui esant – džiauti drabužius.
Judame link savo viešbučio – buvome įspėti, kad „Beachwood“ neprabangus, bet jaukus ir gerai vertinamas. Nustebino čia patiekiamas maistas - pusryčiams jie gamina mėsos troškinių, gardintų kariu, žuvies, ryžių su vištiena, blynelių su maltu tunu ir kokoso riešuto drožlėmis. Ypač skani žuvis – juk ką tik ištraukta iš vandenyno.
Saloje yra mokykla, didelis stadionas ir kalėjimas, kuriame sėdi nesilaikantys bendruomenės tvarkos, nuteisti už religinius nusižengimus ar alkoholio vartojimą, platinimą. Alkoholiniai gėrimai saloje griežtai draudžiami – vieno turisto net buvo paprašyta slapta įsivežtą alaus skardinę išgabenti ir išmesti į kitos salos šiukšlių dėžę, nes net dėl tuščios taros gali kilti nemalonumų.
Kiekvieną dieną plaukdavome vis į kitą atolo salą. Vienos buvo žalesnės, prie kitų gausiau plaukiojo žuvys, trečios – itin prabangios ir išpuoselėtos, įėjimas į jas kainuoja nuo 80 iki 170 dolerių. Paprastai gražiausiose salų vietose, virš vandens, pakabinti hamakai bei sūpynės poilsiautojų nuotraukoms. Prabangiuose viešbučiuose su sistema „viskas įskaičiuota“ alkoholis liejasi laisvai, karštyje jo poveikis sunkiai nuspėjamas.
Prie mūsų vienas padauginęs rusas talžė merginą, kuriai dar vakar romantiškai pasipiršo. Iškviesta apsauga tik bailiai žiūrėjo pro krūmą. Ne ta svorio kategorija tramdyti, juk vietiniai mažučiai ir smulkučiai. Greitai porelė susitaikė, nusivalė kraujus ir vėl bučiavosi.
Labiausiai paplitusi Maldyvuose pramoga – paviršinis nardymas. Spalvingi koralų rūmai su savo ryškiais gyventojais užburia taip, jog nesinori išlipti, juolab, Indijos vandenynas įšilęs iki 25 laipsnių. Vėžliai, rajos, jūriniai kirminai, agurkai, žuviuko Nemo giminaičiai... Verslininką Simoną Gedžių iš vandenyno išvijo tik akistata su žmogaus ūgio rykliu.
Vakarais po nardymų plaukiojimų baidarėmis, irklentėmis, masažų prabangiuose viešbučiuose grįždavome į savo salą, ča virė tikras gyvenimas: palei uostą vaikščiojo šeimos, žvejai plaukė į vandenyną, tunais prekiavo tiesiog gatvėje, o restorane ant smėlio vyko vietinių vestuvės, pasipuošusios mergaitės mielai pozavo ir neprašė nei saldainių, nei pinigų.
Paskutinį vakarą mums buvo surengta vakarienė ant viešbučio stogo su koncertu, ant grotelių grilinamu tunu bei, nepatikėsite – balta mišraine. Ją gamino vien dėl mūsų, net agurkus išmoko paraugti!
Čia, vietinių saloje, tokia pati saulė, skaidrus vanduo, tik nėra gyvenimo iš paveiksliuko. Maldyvų rojus turi daug gražių spalvų“, – laiške rašė keliautojų komanda.
