Apie tinklaraštininkės veiklą ir neįprastus pasirinkimus virtuvėje, kalbamės plačiau.
– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado meilė maistui?
– Meilė maistui mano gyvenime buvo visada. Nuo pat vaikystės mačiau mamos pavyzdį, kada ji stengėsi gardžiai pamaitinti visus įmanomus svečius, galbūt tam įtakos turėjo ir jos baltarusiškas kraujas. Stebėjau ją ir galvojau, kad noriu būti kaip mano mama.
Būdama vaikas jau pradėjau eksperimentuoti su maistu, ragauti įvairiausius jo derinius, o pats pirmasis mano maisto kritikas buvo šuo. Vėliau, po daugybės eksperimentų, mano pagamintą maistą pradėjo valgyti ir žmonės (juokiasi).
– Kaip gimsta jūsų receptai ir iš kur semiatės idėjų?
– Dabar maisto gaminimas taip pat yra intuityvus, atrodo, kad mano sukurti receptai gali priklausyti net nuo nuotaikos ar oro. Gaminant maistą labai mėgstu panaudoti viską, ką randu virtuvėje ir išsiversti be specialaus važiavimo į parduotuvę.
Įkvėpimas dažnai ateina ir iš socialinės medijos, kada pamatau įdomų receptą ir galvoju, kaip galėčiau kitaip pagaminti tą patį patiekalą. Be to, iki šiol mėgstu netradicinius derinius ir ingredientus, kurie Lietuvoje dar daugumai nėra įprasti. Pavyzdžiui, midijos man toks pat įprasta pirkinys, kaip daugeliui bulvės. Taip pat labai mėgstu gaminti aštuonkojus, šukutes ir kitas jūros gėrybes.
– Tinklaraštis – kaip sekasi jį kurti? Ar susiduriate su kokiais nors sunkumais?
– Gerokai anksčiau kūriau tinklaraštį bendrinėmis temomis, tačiau daugiau nei prieš metus susikoncentravau tik ties maistu, receptais ir maisto fotografija.
Pradžioje rašyti tinklaraštį buvo labai sudėtinga, nes buvau įpratusi receptuose tiksliai nenurodyti ingredientų ir jų kiekio, viską matuodavau žiupsneliais, saujom ir panašiai. Vėliau, draugams paprašius konkrečių kiekių, nurodant gramus ir t.t., kurį laiką teko mokytis ir stengtis save pralaužti konkretinant receptus ir gaminimo eigą.
– Tinklaraštyje galima rasti daugybę išskirtinių jūsų gamintų patiekalų nuotraukų. Kaip nusprendėte užsiimti ir maisto fotografija?
– Anksčiau dirbau restoranuose marketingo srityje ir buvau atsakinga už maisto fotosesijų idėjas ir organizavimą. Vis dėlto, ilgainiui pastebėjau, kad man įdomiau stovėti kartu su fotografais, mokytis iš jų, nei užsiimti fotosesijos kuravimo darbais.
Pradėjus gilintis labiau, maisto fotografija man pasirodė kaip sudėtingas ir be galo įdomus mokslas. Pradėjau lankyti kursus, mokytis ir profesionalų ir, žinoma, daug praktikuotis. Tai patapo man labai svarbiu hobiu.
– Jūsų receptai išsiskiria ir sveikumu bei maistingumu. Kaip pavyksta sveikos mitybos principus taikyti šeimoje?
– Tiesa, visada gamindama ieškau sveikesnių alternatyvų, o kalbant apie vaikų mitybą, pirmiausia reikia suprasti, kad tėvai yra pavyzdys ir ką valgo jie, tą rinksis ir jų atžalos.
Žinoma, manau, kad kraštutinumų ir ypač griežtos kontrolės nereikia, kadangi visą laiką neapsaugosime vaikų nuo cukraus ar kitų netinkamų mitybos pasirinkimų, juk yra ir močiutės, mokykla, kur vaikai susiduria su nesveiku maistu. Vis dėlto, manau, kad svarbiausia rodyti tinkamą pavyzdį ir atrasti balansą.
– Laidoje „La Maistas“ pristatėte du išskirtinius receptus sveikai vaikų priešpiečių dėžutei. Kodėl pasirinkote būtent juos?
– Vieną iš užkandžių – traškius krekerius be kvietinių miltų, pasirinkau gaminti, nes patys šeimoje bandome naują mitybos kryptį be miltų. Šį užkandį labai pamėgo tiek vaikas, tiek kiti šeimos nariai, todėl labai norėjosi tuo pasidalinti.
Kitas užkandis – sveiki naminiai guminukai buvo desertas, kurį norėjau išmėginti seniai ir laida buvo geras tam postūmis. Džiaugiuosi, kad sveikas saldumynas gavosi puikiai, o ir savo vaiką nustebinau tokiu neįprastu receptu.
