Šiandien Indijos turizmo agentūros aktyviai siūlo atvykėliams „kitokias“ ekskursijas. Jie vedžioja užsieniečius po vargingiausius Mumbajaus rajonus – ten, kur buvo kuriamas filmas, kuris prieš porą metų pelnė aštuonis Oskarus.
Didžiausias Azijoje
Norėdami patekti į Dharavį, sėdome į elektrinį traukinį Mumbajaus centre, po dvidešimties minučių išlipome „Maximo“ stotelėje ir perėjome tilteliu į kitą kelio pusę. Ten prasideda lūšnynų rajonas. Mūsų jau laukė gidas. „Aš parodysiu jums lūšnynus pozityvioje šviesoje“, – sakė ekskursijos vadovas Krišna Pudžaris, vesdamas siauru sausu praėjimu tarp aplinkui srovenančių nešvarumų. Čia, Dharavyje, gyvena apie milijonas žmonių. Dharavyje vienam žmogui tenka 1,8 kv. m ploto ir nesuskaičiuojamas kiekis pelių ir žiurkių. Tai, ko gero, pats didžiausias lūšnynas Azijoje, nors ir ne pats didžiausias pasaulyje. Nesa Čalko Ica rajonas Mechike keturiskart didesnis. O ir pačiame Mumbajuje, kur iš 18 mln. gyventojų pusė gyvena lūšnose, atsirastų rimtų Dharavio varžovų. Tačiau, skirtingai nuo kitų panašių vietų, Dharavyje yra įsikūrę apie 15 tūkst. nykštukinių, tiesiog vieno kambario plotą užimančių gamybinių dirbtuvėlių, kasmet pagaminančių produkcijos beveik už vieną milijardą dolerių.
Skurdo turizmas
Būtent šis Dharavio gyventojų dalykiškumas ir patraukė anglo Kristoferio Uejo dėmesį. Prieš ketverius metus drauge su savo partneriu indu Krišna Pudžariu jis įsteigė kompaniją „Reality Tours and Travel“, siūlančią ekskursijas po Dharavį. Maždaug panašias į tas, kurios organizuojamos norintiesiems pasižvalgyti po senovinę Jeruzalę arba Čarlzo Dikenso laikų Londoną. Prisimenate fi lmą „Lūšnyno milijonierius“, kuris pelnė net aštuonis Oskarus? Jis buvo kuriamas Dharavyje. Pasak misterio Uejaus, po kino juostos išėjimo norinčiųjų patekti į jo ekskursijas skaičius išaugo dvigubai. „Skurdo turizmo“ koncepcija ne nauja: užsieniečiams nuo seno rodomos Rio de Žaneiro favelos arba neramūs Johanesburgo rajonai. Bet vis vien Kristoferiui ir Krišnai teko išklausyti gana daug kaltinimų: esą jie mėgaujasi žmonių vargu ir užsidirba pinigus iš žvalgymosi po neturtėlių miegamuosius, tarsi šie būtų zoologijos sodo gyvūnai. Turizmo biurokratai ragino nedelsiant uždaryti kompaniją, o jos įkūrėjus įkišti už grotų. Bet Kristoferis ir Krišna kėlė sau visai kitą uždavinį – pakeisti nuomonę apie skurdą: „Mes norime išsklaidyti mitą apie tai, kad vargšai sėdi sudėję rankas ir svarsto, kaip čia iškrausčius kieno nors kišenes. Tada bus pinigų gėrimams ir kvaišalams. Mes rodome viską, kaip yra: kur žmonės gyvena, dirba ir augina vaikus“. 80 proc. pajamų, gaunamų iš ekskursijų, eina nevalstybinėms labdaros organizacijoms, dirbančioms Dharavyje. Pagrindinius pinigus „Reality Tours and Travel“ uždirba iš kitų turų, bilietų ir viešbučių.
Anksčiau buvo žvejų kaimelis
Jeigu šiandien Dharavio gyventojų paklausime, kaip atsirado šis Mumbajaus rajonas, išgirsime atsakymą: „Mes jį sukūrėme“. Tai ne taip jau toli nuo tiesos. XIX a. pabaigoje čia buvo žvejų kaimelis. Bet vėliau žvejai įsitraukė į alkoholinių gėrimų kontrabandą, o jų vietoje įsikūrė Hudžarato puodžiai bei Tamilnado odų apdirbėjai. Iš Utar Pradešo valstijos atvyko tekstilininkai. Kaip senas viduramžių miestas dalijosi į gildijas, taip ir Dharavis yra pasidalijęs pagal industrijas. Tiesa, šiandien, atrodo, čia viešpatauja antrinių žaliavų perdirbimas: kiekvienas kartono gabalas ir skardinė gyvena antrą gyvenimą, o vėliau galbūt ir trečią. Krišna vedžioja mus tarp pastatėlių, kur ardomos kompiuterių klaviatūros, kur mėlyni nuo rašalo žmonės ruošia perlydyti tušo širdeles, kur malami į miltelius seni plastikiniai žaislai, kad vėliau iš jų būtų pagaminamos naujos lėlės barbės. Radženda Prasad gatvėje įneriame į patalpą, kurioje suodinas indas gamina diržų sagtis. Septyni doleriai už aštuonias valandas darbo. Liejimo formą jis laiko tarp basų pėdų. Vienas netikslus judesys... Iš pradžių buvo neramu, kaip lūšnyno gyventojai pažvelgs į baltuosius ekskursantus, besikėsinančius į jų gyvenimą. Bet jokio pasipiktinimo nematėme. Niekas nekaulijo pinigų, nebandė ko nors nukniaukti. Žmonės užimti savo darbu ir paprasčiausiai nekreipia į atvykėlius dėmesio. „Čia visi dirba“, – angliškai pasakė žmogus, kuris gėrė arbatą su savininku dirbtuvėlės, perdirbančios plastikinius indelius nuo jogurto. Pats jogurtas iš Anglijos, o perlydytas plastikas, savininko žodžiais tariant, keliauja į Švediją. Beje, profesorė iš Švedijos Marija Lanz, užsiimanti Dharavio amatininkais, nustatė, kad visi iki vieno švedų drabužių gamintojai gamina kokias nors sudėtines jų dalis Dharavyje: „Visiškai įmanoma, kad kiekvienas europietis ar amerikietis turi kažką, kas buvo įsigyta ten“. Taigi Dharavis – ne paprasčiausias lūšnynas, o sraigtelis pasaulinėje ekonomikoje. Todėl jo negalėjo nepaveikti ekonomikos krizė. Štai pusė odos išdirbimo įmonėlių ir buvo priverstos užsidaryti.
Blogis ar gėris?
Lūšnynui sunku atrodyti gražiam. Siauri praėjimai ir palėpės, iškilusios virš stogų, beveik nepraleidžia dienos šviesos. Puodžių rajone iš krosnių virstantys dūmai vingiuoja tarp trobelių. Vaikai žaidžia šiukšlių krūvose. Kvapas atitinkamas. Už kampo jų bendraamžiai sukerpa džinsus ar blizgučiais ir karoliukais siuvinėja vestuvinius apdarus. Ir negali nustatyti – blogis tai, kad vaikai dirba, ar gėris. Ištisinio vaikų darbo Dharavyje nesimato. Užtat krinta į akis nusistovėjusios buities požymiai ir jaučiama, kad jau ne viena žmonių karta, gyvenanti čia, į savo buvimo vietą žvelgia kaip į namus. Tie, kurie nedirba, vaikštinėja po krautuvėles, ką nors užkremta užeigoje su trimis taburetėmis ir apžiūrinėja naujoves nuomos punkte. Taip, lūšnyne beveik visi turi televizorius ir DVD, o pagrindinėje gatvėje netgi veikia didelė elektronikos parduotuvė. Ant namų sienų kabo medikų iškabos. Barzdaskutys skuta klientą priešais įskilusį veidrodį. Siuvėja lygina drabužį lygintuvu su karštomis anglimis. Dharavyje esama šventyklų ir mokyk lų. Kiekvienoje lūšnoje – elektra ir kranas, iš kurio vanduo galų gale išteka į gatvę. Vienu tualetu čia naudojasi tūkstantis žmonių. Šiuolaikinių buitinių patogumų nebuvimas neatima iš Dharavio patrauklumo investuotojų akyse. Dėl savo patogios padėties (Dharavis įsikūręs tarp dviejų priemiestinių linijų didelio miesto pakraštyje) lūšnynas laikomas skaniu kąsneliu statybos fi rmoms. Jau kelerius metus Mumbajaus municipalitete svarstomas planas, pagal kurį lūšnų vietoje bus pastatyti prekybos centrai, biurai ir gyvenamieji namai. Tos šeimos, kurios gali įrodyti, kad gyvena Dharavyje nuo 1995 metų (o tokių priskaičiuojama apie 57 tūkst.), gauna nemokamus, bet mažus 21 kv. m butukus.
Stipriau už Tadž Mahalą
Šiandien Indija reklamuojasi pasauliui kaip vienas didelis technoparkas. Turėti lūšnyną didelio miesto ribose jai neprestižiška. Kur dings Dharavio mini fabrikėliai, neaišku. Dauguma Dharavio gyventojų nelinkę keisti savo būstų į butus su kanalizacijos įrenginiais. „Ką tie valdininkai ir komersantai žino apie mano gyvenimą“, – sako Bhagvanas Dasas, nuomojantis dalį savo 40 kv.m namelio baldų gamintojams. – Kam man keisti nuosavą vienaukštę lūšną į svetimą daugiaaukštį?“ „Tegu vargšai rūpinasi tuo, kaip jiems kovoti su skurdu“, – sako ne vienas turčius. Ką gi, tegu Dharavio, kurio lūšnynai palieka kur kas didesnį įspūdį negu Tadž Mahalas, gyventojai patys suka galvas, ar jų jausmus įžeidžia smalsūs ekskursantai.
Remigijus Mažintas
