• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Iki Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo užsidarymo pabaigos nuo 2017 metų dirbusi Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė šiuo metu save atradusi yra kiek kitoje profesinėje veikloje. Kartu su kitais buvusiais darbuotojais ji veda pasivaikščiojimus ir yra atsakinga už socialinių projektų koordinavimo veiklą Lukiškių kalėjime 2.0. Neretai, ekskursijų metu, moteris ir pati pasidalina savo asmeninėmis patirtimis, kurių dauguma taip ir liks neišvydusios dienos šviesos.

4

Iki Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo užsidarymo pabaigos nuo 2017 metų dirbusi Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė šiuo metu save atradusi yra kiek kitoje profesinėje veikloje. Kartu su kitais buvusiais darbuotojais ji veda pasivaikščiojimus ir yra atsakinga už socialinių projektų koordinavimo veiklą Lukiškių kalėjime 2.0. Neretai, ekskursijų metu, moteris ir pati pasidalina savo asmeninėmis patirtimis, kurių dauguma taip ir liks neišvydusios dienos šviesos.

REKLAMA

Iš Lazdijų kilusi Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė atvirauja, kad gimtasis miestas jai kelia daug sentimentų ir visuomet primena bei kviečia sugrįžti namo pas artimuosius. Dabar moteris šį jaukų nedidelį miestelį yra iškeitusi į sostinę, kurioje nestinga netikėčiausių darbų.

„Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbau nuo 2017 metų iki pat kalėjimo uždarymo. Užsidarius jam darbus tęsiau Vilniaus pataisos namuose iki praėjusių metų pavasario.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš išsikeliant dirbti į kitą darbovietę, Lukiškėse laikinai užėmiau Resocializacijos skyriaus viršininkės pareigas, o jau Vilniaus pataisos namuose įgijau majoro laipsnį ir tapau šio skyriaus viršininko pavaduotoja“,  – pasakoja apie besikeičiančias pareigas D. Jonuškaitė-Zunkienė.

REKLAMA

Dar gyvendama Lazdijuose, nuo 21-erių Dovilė dirbo su socialinės rizikos šeimomis, smurtą patiriančiomis moterimis, vaikais, esančiais globos namuose ir su asmenimis, turinčiais negalią.

Visgi, bėgant metams visus taškus ant „i“ moters gyvenime sudėliojo pats likimas, kuomet teko rinktis – likti Lazdijuose arba kardinaliai keisti nusistovėjusią rutiną ir kraustytis į sostinę:

„Kaip supratote, pasirinkau darbą Vilniuje. Bausmių vykdymo sistema buvo ta sritis, kurią norėjau išbandyti, nes jaučiau, kad esu stipri šiam darbui ir iššūkių nebijojau. Ar išlaikiau išbandymą dirbdama šį sudėtingą darbą? Nežinau.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesiog didžiuojuosi, kad laiku sugebėjau sau pasakyti, jog man šios patirties užtenka, o ir mano pasirinkimą palaikė šeima, nes žinojo, kad jeigu jau nusprendžiau, lengvai manęs neperkalbės.“

Darbas su kaliniais

Eidama laikinas Resocializacijos skyriaus viršininkės pareigas, D. Jonuškaitė-Zunkienė buvo atsakinga už kalinių pakartotinę socializaciją. Moteris siekdavo, kad būtų priimamos nuteistųjų socialinės vertybės ir normos, rūpinosi jų socialiniu išmokimu ir vaidmenų įsisavinimu, kultūros priėmimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tai yra socialinė integracija ir kartu socialinė adaptacija, socialinės aplinkos įvaldymas ir keitimas. Visų šių išvardintų dalykų siekdavome taikydami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos akredituotas resocializacijos programas“, – paaiškina pašnekovė.

Pasiteiravus, kaip atrodė laikotarpis, kuomet teko akis į aki susidurti ir bendrauti su nuteistaisiais, Dovilė mintimis nusikelia į laikus, kuomet tik pradėjusi dirbti kalėjime jautėsi neįprastai.

REKLAMA

Tokie jausmai pirmaisiais darbo metais moterį buvo apėmę ne veltui, juk tai buvo vienintelis kalėjimas Lietuvoje, kuris pilnas savito grožio, skirtingų žmonių ir įvairių istorijų bei aplinkybių, dėl kurių asmenys ir papuolė tarp storų betoninių sienų:

„Kalėjime niekada nebuvo rutinos, nes kiekviena diena buvo vis kitokia ir pilna iššūkių, todėl dirbti nebuvo nuobodu. Kalėjime kylanti baimė viduje perspėdavo apie artėjantį pavojų, leisdavo dėmesį sutelkti į jo šaltinį ir skatindavo ieškoti būdų išvengti grėsmės, todėl šios emocijos intensyvumas priklausydavo nuo daugelio aplinkybių.“

REKLAMA

Sunkiausiai Dovilei buvo klausyti nuteistųjų nusikaltimo detalių, gilintis į jų padarytų nusikaltimų bylas, kurių detalės neišvengiamai kirtosi su pačios moters ir apskritai, visos visuomenės moralinėmis vertybėmis.

Vis dėlto, pašnekovė atvira – buvo svarbu kiekvieną iš jų priimti ir aiškiai nubrėžti ribas, jog priima nuteistojo praeitį, koks jis yra, tačiau šiuo metu turi tikslą pakeisti jo turimus socialinius įgūdžius naujais, kad grįžęs į laisvę asmuo gebėtų kurti savo ateitį savarankiškai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kažkada skaičiau, kad „sunku surasti kitą visuomenės gyvenimo sferą, kurioje žmogus patirtų tokį didelį psichologinį spaudimą ir išgyventų tiek streso, kaip susidūrimas su teisėsaugos sistema.

Susidūrimas su teisėsaugos sistema yra tiesiogiai susijęs su svarbiausiomis žmogaus gyvenimo vertybėmis: sveikata, nuosavybe, socialiniu statusu, garbe, laisve“.

Įsivaizduokite, tekdavo dažnai dirbti su žmonėmis, kurie yra dvasiškai palūžę, nusivylę, pikti, neadekvatūs. Būtent todėl, visų pirma, sau kartodavau, kad kiekvienas nuteistasis yra žmogus, su savo gyvenimo istorija, jausmais ir sava gyvenimiška patirtimi“, – tvirtai užtikrina Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė.

REKLAMA

Per darbo metus su nuteistaisiais Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime moteriai teko išgirsti bei susidurti su ne viena įsimintina istorija. Dabar Dovilė šypsosi, kad daugelio nuteistųjų, kuriuos teko sutikti įkalinimo įstaigoje bei kartu su jais dirbti – dar ilgai nepamirš.

„Įsimintų istorijų yra tikrai ne viena, bet smagiausios tos, kurios pasibaigia laimingai, kuomet nuteistieji išeina į laisvę ir gyvena pilnavertį gyvenimą.

REKLAMA

Visada yra lengviau kalbėti apie liūdnas ir sudėtingas situacijas, tačiau dabar džiaugiuosi, kad ekskursijose sulaukiame daug buvusių nuteistųjų, kurie išėję už šių storų betono sienų gyvena pilnavertį gyvenimą“, – šypsosi pasakodama iš Lazdijų kilusi pašnekovė.

Tai matyti – Dovilei yra tyriausias džiaugsmas širdžiai ir didžiausias atpildas už įdėtą darbą, kurį dirbo pati ir vis dar tebedirba daugelis kitų bausmių vykdymo sistemos resocializacijos specialistų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naujas žvilgsnis į Lukiškių kalėjimą 2.0

Užsidarius Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, netikėtai profesinę kryptį teko keisti ir pačiai Dovilei. Būtent čia, Lukiškių kalėjime 2.0, moteris nuo praėjusių metų balandžio mėnesio užima naujas pareigas – socialinių projektų vadovė:

„Taip pat vedu ir pasivaikščiojimus po buvusį Lukiškių kalėjimą. Pasivaikščiojimų metu sutinku daug įdomių žmonių, išgirstu skirtingų nuomonių, bet visi be išimties sako, kad tai yra vieta, kurią bent kartą gyvenime reikia pamatyti.“

REKLAMA

Nauji profesiniai keliai ir buvimas naujosios kalėjimo versijos bei bendruomenės dalimi, pasak D. Jonuškaitės-Zunkienės, yra tikras iššūkis ir įdomi bei neįkainojama patirtis.

Vesdama ekskursijas arba kitaip vadinamus pasivaikščiojimus, moteriai tenka neretai pasiremti ir savo pačios regėta kasdienybe bei patirtimi, mat tokios detalės yra ypač įdomios lankytojams.

„Ši dalis yra neišvengiama, nes žmonės smalsūs, todėl dažnai užduoda asmeninius klausimus. Ne visada ir ne į visus juos atsakau, tačiau retkarčiais leidžiu sau paatvirauti. Žinoma, yra tokių istorijų, kurios niekada neišvys dienos šviesos.

REKLAMA

Patys pasivaikščiojimai būna labai individualūs, nes nors ir nesikeičia pagrindinė pasakojimo gija, tačiau dažnai turinį pakoreguoja ir patys pasivaikščiojimo dalyviai“, – šypsosi Dovilė.

Pramoginių ekskursijų metu pašnekovei tenka matyti įvairiausių lankytojų reakcijų. Dovilė atvira, kad neretai jie ir patys nežino, ko tikėtis, tad pasivaikščiojimo metu lieka nustebinti.

Įdomiausiai moteriai klausyti yra programos gale lankytojų atsiliepimų, kurių lūpose dažnai skamba tokios frazės kaip: „Tai greičiausiai prabėgusios dvi valandos mano gyvenime“ arba „Niekada negalvojau, kad norėsiu išeiti iš kalėjimo“.

REKLAMA
REKLAMA

Šiuo metu Lukiškių kalėjime 2.0 yra siūlomos dvi programos – dieninės ir vakarinės. Pasiteiravus, kurią labiausiai rekomenduoja aplankyti pati Dovilė, moteris siūlo:

„Pirmiausiai siūlau apsilankyti dieną, nes dieninis ir naktinis pasivaikščiojimai papildo vienas kitą. Dieninis pasivaikščiojimas – informatyvesnis, skirtas susipažinti su kalėjimo istorija, nuteistųjų kasdienybe prieš kalėjimo uždarymą bei tuo kas vyksta čia dabar.

Naktinis pasivaikščiojimas yra skirtas labiau pajusti ir patirti kalėjimą. Vaikščiojama tamsoje, pasakojamos šiurpesnės istorijos iš kalėjimo gyvavimo laikotarpio. Taip pat naktinis pasivaikščiojimas nerekomenduojamas vaikams.“

Kaip ir daugelis kitų, taip ir D. Jonuškaitė-Zunkienė džiaugiasi, jog praėjusių metų balandžio pabaigoje idėjos autoriai žadėję Lukiškes paversti muzikos, modernaus meno, dizaino ir kultūros židiniu, prabėgus metams savo pažadą ištesėjo.

„Dabar Lukiškės yra vienas populiariausių objektų Lietuvoje, sutraukiantis minias skirtingų žmonių. Džiugu, kad Lukiškių kalėjimas 2.0 buvo išrinktas 2021 metais Lietuvos „Metų kultūros“ reiškiniu.

Taip pat smagu, kad ši vieta tapo modernaus meno, dizaino, kasdienių kultūros diskusijų namais, kuriuose yra sudarytos visos galimybės susiburti dideliam ratui menininkų ir turėti čia savo kūrybos studijas, dirbtuves.

REKLAMA

Viskas alsuoja gyvybe, kultūra, menu ir svarbiausia, kad šiuo metu žmonės čia kuria naują istoriją ir skleidžia pozityvią energiją. 

Na, o tiems, kuriems sunku įsivaizduoti, apie ką aš kalbu, kviečiu atvykus vieną kartą pamatyti, o ne šimtus kartų išgirsti“, – šypsosi ir kviečia apsilankyti Lukiškių kalėjime 2.0 buvusi šios įkalinimo įstaigos Resocializacijos skyriaus viršininkė Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė.

Lietuva yra banditu vagiu aferistu ir fasisto lansdbergh gaujos valdoma salis. Sedi tie kur vistas vagia...
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų