Pasak LNF prezidentės Dovilės Juodkaitės, šios rekomendacijos parengtos konsultuojantis su Europos Sąjungos valstybėse dirbančiomis negalios organizacijomis. Su D. Juodkaite kalbamės apie šį dokumentą ir apie šiuo sudėtingu laikotarpiu kylančius iššūkius.
Kokias problemas rekomendacijų rengėjams akcentavo LNF?
Praėjusios savaitės viduryje EDF kreipėsi į visus narius, klausdamas, kaip pandemija gali paveikti negalią turinčius žmones ir jiems atstovaujančias organizacijas. Kaip ir daugumos kitų šalių atstovai, taip pat pranešėme, kad uždaromi dienos centrai ir dėl to neteikiamos dienos užimtumo, socialinės paslaugos. Informavome ir apie tai, kad Lietuvos kurčiųjų iniciatyva spaudos konferencijos, kuriose pateikiama svarbi informacija, pradėtos versti į gestų kalbą. Iš kitų šalių buvo pranešama, kad kyla sunkumų žmones aprūpinant maisto produktais, vaistais, sveikatos pagalbos priemonėmis, kad trūksta informacijos, ypač – lengvai suprantama kalba ir kt.
Lietuvoje taip pat trūksta informacijos lengvai suprantama kalba, nors mūsų šalis įsipareigojo siekti, kad interneto svetainės būtų pritaikytos įvairią negalią turintiems žmonėms.
Pagal įsipareigojimus interneto svetainės turėtų būti pritaikytos kaip tik šiais metais, bet Lietuvoje pasirinkta paprastesnė versija, todėl mūsų teisės aktai įpareigoja svetainėse pateikti informaciją, prieinamą turintiems regos ir klausos negalią, bet nėra reikalavimo skelbti informaciją lengvai suprantama kalba. Tiesa, šių metų sausį rinkimų įstatyme atsirado nuostata rinkėjams skirtą medžiagą parengti ir lengvai suprantama kalba, bet kituose teisės aktuose lengvai suprantama kalba nėra minima.
Socialinių įstaigų klientų vežiojimas.
Maisto pristatymas.
Neįgaliųjų pavėžėjimas ir palydėjimas.
Galima sakyti, esant ekstremaliai situacijai išryškėja tai, kas ilgą laiką nebuvo sprendžiama.
Taip, šiuo metu galima akivaizdžiai pamatyti, kokių turime spragų, kam esame nepasiruošę. Pavyzdžiui, dėl karantino uždarant neįgaliųjų dienos užimtumo centrus, nepagalvota apie suaugusius neįgaliuosius slaugančių ar prižiūrinčių šeimų situaciją. Įprastu metu šeimos šiaip ne taip tvarkosi, bet sustabdžius dienos centrų veiklą jos liko be jokios pagalbos, joms pačioms palikta spręsti savo problemas, tėvams rekomenduojama dirbti nuotoliniu būdu. Vis dėlto asmenims, turintiems sunkią proto negalią, slauga reikalinga 24 valandas per parą, todėl juos prižiūrintiems žmonėms nuotolinis darbas – ne išeitis. Savo globojamų asmenų jie taip pat negali palikti nei giminaičiams, nei kaimynams. Kai patys tėvai šias problemas ėmė kelti socialinėse medijose, sureagavo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – žada artimiausiu metu imtis reikalingų priemonių, keisti darbo reglamentus, galbūt netgi bus organizuojama sunkią negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų priežiūra taip ateinant į pagalbą neturintiems galimybių jais rūpintis namuose.
Trūksta informacijos apie negalią turinčių žmonių padėtį atskirose savivaldybėse. LNF narių prašysime susisiekti su savivaldybėmis, nes jos turi pasirūpinti, kad jų teritorijose gyvenantiems žmonėms būtų teikiama pagalba. Neskubios, nelabai svarbios paslaugos gali būti sustabdytos, bet turi būti užtikrintas gyvybiškai svarbios pagalbos tęstinumas, vienišų neįgalių žmonių lankomoji priežiūra, slauga, kitos paslaugos. Mums taip pat rūpi, kad šiuo kritiniu laikotarpiu nenukentėtų ir pačios nevyriausybinės organizacijos, nes jos nebegalės teikti paslaugų, už kurias gauna finansavimą.
Šiuo metu labai svarbu, kad negalią turintiems žmonėms būtų teikiama visa reikalinga informacija.
Lietuvoje ypač trūksta informacijos, kaip elgtis sunkiomis ligomis sergantiems, sunkią negalią turintiems žmonėms. Pavyzdžiui, inkstų ligomis sergantys pacientai skundžiasi, kad jų niekas neinformuoja, kur esant infekcijai bus atliekamos dializės procedūros, taip pat kaip elgtis transplantacijas patyrusiems žmonėms. Pacientai sako, kad kitose užsienio šalyse tokia informacija teikiama.
Norime atkreipti dėmesį, kad apskritai šiuo metu bendrosios informacijos lyg ir yra, bet ji išmėtyta atskirų institucijų interneto svetainėse, todėl reikėtų vieno internetinio šaltinio ar telefono linijos, kur gyventojai galėtų kreiptis visais su COVID-19 pandemija susijusiais klausimais, ir kad ta informacija būtų prieinama įvairiais formatais.
Labai svarbi ir psichologinė žmonių būsena – žiniasklaidoje daug pranešimų iš pandemijos apimtų šalių, kur kalbama, kad negalią turintys ar vyresni asmenys net negydomi, paliekami likimo valiai. Turbūt reikėtų žmones nuraminti, užtikrinti, kad jie neliks be pagalbos.
Žinoma, komunikuoti reikia konstruktyviai, nekeliant panikos, be to, informacija turi būti pagarbi ir nediskriminuojanti jokios visuomenės grupės. Be abejo, svarbiausia užtikrinti, kad būtų pasirūpinta visais negalią turinčiais ir pagyvenusiais žmonėmis, o tai priklauso ne tik nuo sveikatos apsaugos institucijų, bet ir nuo visos visuomenės žmogiškumo ir sąmoningumo.
Feisbuke žmonės dalijasi gražiais solidarumo pavyzdžiais – štai jauna moteris laiptinėje pakabino skelbimą, siūlydama parnešti maisto prekių tiems, kurie negali išeiti iš namų.
Kaip tik Vilniaus miesto savivaldybė pasiskelbė ieškanti savanorių, kurie prižiūrės tvarką viešojo transporto priemonėse. Savanorių dabar reikia ir teikiant pagalbą žmonėms, kuriems sudėtinga ar net pavojinga išeiti iš namų dėl didesnio pažeidžiamumo, užsikrėtimo rizikos. Žinoma, yra „Maisto bankas“, kitos nevyriausybinės organizacijos, kurios atliks savo pareigą, bet kiekvienas galim ištiesti pagalbos ranką tiems, kam jos reikia. Dabar visuomenėje ypač svarbūs žmogiškumo, sąmoningumo ir bendruomeniškumo principai.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
