Tiek Domicelė, tiek ir jos vyras tikrai buvo ne tik nuostabūs mokytojai, bet ir nuostabūs kaip žmonės. Jos vyras ilgus metus buvo ir mokyklos direktoriumi. Jie niekados niekam neatsakė savo pagalbos. O ir išauginu du vaikus, kurie taip pat pasirinko pedagogo kelią. Tokių pedagogų tikrai reta. Net tarybiniais metais sugebėjo nepasiduoti komunistų partijos įtakai. Būti mokyklos direktoriumi ir nebūti partiniam reikėjo nemažai pastangų. Nors žinome nemažai mokslininkų, vadovų, direktorių, kurie nebuvo partijos nariais. Tačiau šioje vidurinėje mokykloje buvo ko gero mažiausiai pedagogų, kurie būtų buvę komunistų partijos nariais. Tad ir mokiniai praktiškai niekas nestodavo į komjaunimą. Todėl mokykla garsėjo kaip viena iš nedaugelio, kur komunistinė dvasia yra nepriimtina. Gal tai lėmė ir šių pedagogų gražus pavyzdys. Kadangi tai kaimo tipo mokykla ir dažnai iš tokių mokyklų tarybiniais metais mažai kas įstodavo į universitetus, tačiau iš Griškabūdžio vidurinės mokyklos įstojančių ir baigiančių universitetus mokinių skaičius nebuvo mažas. Iš kiekvienos klasės tarybiniais metais maždaug nuo 4 iki 6 mokinių yra įgyja universitetinį išsilavinimą. Kai šalies vidurkis tuo metu buvo tik apie 20% visų abiturientų įstodavo į universitetus ir tai pagrinde įstodavo tik miestų sustiprintų mokyklų mokiniai. Labai nemažai yra baigusių mediciną ir pasiekusių gana aukštas pareigas. Dalis jų yra profesoriai ir net gerai žinomi užsienyje. Čia tikrai buvo nemažas nuopelnas tiek abiejų šių nuostabių mokytojų.