„Sojas mūsų šeima pamėgusi dėl saldesnio skonio ir naudos širdžiai, – prisipažino L. Paliulienė. – Kadangi jos šilumamėgės, auginu arba paprastame, dirbtinai neapšildomame šiltnamyje, arba lauke, bet užuovėjoje.“
Įdomu tai, kad šias pupeles, atrinktas sėti, mūsų pašnekovė išlukštena tik prieš sėją: „Ankštyse pupelės geriau išsilaiko, savas kiautas saugo kaip namai.“ O kiekvienoje ankštyje – viso labo trys pupelės.
Sėja jas gegužės antroje pusėje, prieš paskutiniąsias šalnas, 3–4 cm gylyje. Atstumai tarp eilučių – apie 10 cm. Jeigu sezono pradžia sausa, ne pro šalį ir gausiau palaistyti.
L Paliulienės pastebėjimu, sojos nėra reiklios dirvai, puikiai auga be jokių trąšų, jų pačių liekanos po derliaus nuėmimo gali būti puikia trąša. Užtenka pažvelgti į stiebų gumbelius – azoto sankaupas.
Kiek L. Paliulienė augino sojas, su kenkėjais nesusidūrė. Tiesa, šios pupelės, skirtingai nuo tradicinių, yra saldžios, dėl to jas pamėgusios pelės. Todėl pašnekovė perspėja nevėluoti sudoroti derliaus: kai tik sunoksta, nuruduoja ankštys ir stiebai, reikia suskubti nuimti iš lysvės, nes tyko ne tik pelės, bet ir didesnis vėjas pupeles gali suplakti su žeme. Sojų derlius pastarosiomis vasaromis subręsta rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje.
Sojų ankštys gerokai kietesnės negu kitų pupelių, todėl jas lukštenti sunkiau. Kadangi nėra didelės, gerai džiūsta. Norint ilgai išlaikyti šias pupeles sąlygos yra dvi – „šiltai ir sausai“. Ir pradedant rudeniu, baigiant pavasariu, šiomis baltymingomis ankštinėmis daržovėmis galima gardžiuotis sriubose, troškiniuose, mišrainėse.
L. Paliulienės sojos – senos veislės, kuri į Vilkaviškio krašto daržus beriama jau mažiausiai 40 metų, tai ankstesnių suvalkiečių kartų palikimas. Mokytojos sodyboje senovinės daržovių veislės puikiai dera su „paskutinio žodžio“ naujienomis, retenybėmis.
Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ
