Susirinkti visiems draugėn per karantiną nevalia, todėl jie bendrauja naudodamiesi programėle „Meet Google“. Prisijungę klubo nariai žvaliai šypsosi ir pernelyg nesiskundžia izoliacijos keliamais nepatogumais.
Monika Paškevičiūtė sako, kad visi klubo nariai iš pradžių jautėsi sutrikę, tik po kurio laiko viskas pamažu stojosi į savo vietas. Mergina dirba klube, ateina čia kasdien. „Per karantiną darbo valandos tarsi pranyko. Dirbu tiek, kiek reikia. Žmonės skambina įvairiausiu metu – ir po darbo, ir savaitgaliais. Turiu su jais pasikalbėti, padrąsinti, pastiprinti. Daug laiko skiriu savo šuniui. Nėra baisus laikotarpis tas karantinas, tik reikia rasti prasmingos veiklos“, – kalba Monika.
„Jaučiuosi neblogai, nors, aišku, liūdna, kad per karantiną su klubo nariais negaliu susitikti gyvai. Situacija labai įdomi ir neįprasta. Gerai, kad turiu įsipareigojimų – pirmadienį ir ketvirtadienį padedu vadovei išvežioti klubo nariams maisto produktus, o kitas dienas sėdžiu namuose. Čia linksmina trys gyvūnai – ežys ir dvi katės“, – pasakoja Algis Gotoveckis.
Rankų per karantiną nenuleidžia ir Margarita Naujokienė: „Vienatvės dabar netgi per mažai –namuose Rumšiškėse esame septyni žmonės ir šuo. Tiesa, šeimynykščiai sudirgę, įsitempę, jiems jau pabodo būti tarp keturių sienų. Nepasikeitė tik šuo – jis, kaip visada, žaismingas.“
Į darbą Kaune Margarita dabar važiuoja ne kasdien. Tiesa, darbo diena tapo ilgesnė, anksčiau ji dirbdavo nuo 10 iki 16 val., dabar – nuo 9 iki 20 valandos. Be to, moteris dar nuperka maisto produktų mamai ar kitiems į rizikos grupę patenkantiems žmonėms. „Didelės baimės nejaučiu. Laikausi filosofijos: kam lemta nuskęsti, tas nesudegs. Žinoma, imuosi visų priemonių, kad neužsikrėsčiau pati ir neužkrėsčiau artimųjų“, – tikina moteris.
Gediminui Juodelei karantinas iš pradžių atrodė labai slegiantis, bet dabar vyras įsitraukė į klubo veiklą, dirba namuose, todėl laikas lekia nepastebimai: „Išeinu į parduotuvę, turiu užduočių, su kažkuo susiskambinu, su kažkuo pasikalbu. Gaila, negaliu išeiti pasivaikščioti toliau, bet nėra taip, kad visas pasaulis griūtų. Gyvenu kartu su mama, kuri priklauso rizikos grupei, todėl baiminuosi neparnešti viruso. Vis dėlto didelio streso nejaučiu.“
Kai kuriuos lydi nerimas
Pasak klubo pirmininkės, šiuo metu prie virtualaus bendravimo platformos prisijungę 24 klubo nariai. Jie – organizacijos lyderiai, daugiausiai prisidedantys prie klubo veiklos: „Su jais dažnai susitinkame, bendraujame, kasdieniai pokalbiai mažina nerimą ir baimę. Be abejo, yra ir tokių, kurie užsidarę namuose. Kiek įmanydami stengiamės padėti ir jiems.“
J. Stankūnienė sako saviškiams nuolat pabrėžianti, kad karantinas – ne karas, nereikia nuo jo slėptis kaip nuo bombos, reikia ieškoti būdų, kaip padėti ne tik sau, bet ir kitiems. „Mūsų žmonių savijauta – skirtinga. Vieni sako per karantiną atradę ir savotiškų pliusų – pagerėjo santykiai su tėvais, artimaisiais, kiti pradėjo daugiau bendrauti vieni su kitais, labiau suartėjo, – pasakoja Jolanta. – Stengiuosi visus saviškius, net ir tuos, kurie rečiau lankėsi klube, skatinti bendrauti nuotoliniu būdu. Aišku, tai gyvo bendravimo neatstoja, bet padeda jaustis bendruomenės dalimi. Dabar atsirado daug nemokamų nuotolinių seminarų, kur mokoma, kaip geriau suprasti savo jausmus, kaip susidoroti su stresu. Mūsiškiai mielai juos išklauso, vėliau dalijasi su kitais klubo nariais tuo, ką sužinojo.“
Deja, pasak klubo pirmininkės, yra žmonių, kurie net ir turėdami išmaniuosius įrenginius nenori bendrauti virtualiai, nors, būdami vieni, jaučia didelę įtampą, grėsmę. „Mūsų, penkių aktyviausiųjų, darbas – juos kaip nors nuraminti, paaiškinti, kad dabartinis metas – pokyčių laikas, o pokyčiai visada atneša gerų dalykų. Pavyzdžiui, šiuo metu galima daugiau laiko skirti mokymuisi – anksčiau anglų kalbos užsiėmimai vyko vieną kartą per savaitę, dabar tris“, – teigia klubo pirmininkė.
Ji žmonėms pataria mažiau žiūrėti televizorių ar skaityti naujienas apie tai, kiek tądien žmonių susirgo, kiek mirė. „Mūsiškiai – labai imlūs blogiems dalykams. Sakau jiems: į ką susikoncentruosi, iš ten ir ateis energija, todėl turime galvoti pozityviai. Kai kurie mūsų žmonės įpratę gauti nuotaiką pakeliančią tabletę, bet nelinkę padėti sau. Pabrėžiu saviškiams: tie, kurie ieško išeičių, jų ir dabar randa labai daug.“
Pačiai Jolantai šis metas neįprastas, tačiau labai įdomus ir prasmingas: „Buvimas namuose, karantinas, nauja realybė – tai galimybė įgyti naujų įgūdžių, įtvirtinti tai, kas atrodė sunkiai suprantama. Nuolat sakydavau saviškiams, kad plautų rankas vos atėję į klubą. Dažnas atsakydavo: „Mano švarios“. Virusas mums – tarsi savotiškas mokytojas, žmonės suprato, kokia svarbi yra higiena, išmokė saugoti save ir kitus.“
Jos teigimu, buvimą namuose galima išnaudoti prasmingai. Vos pradėję galvoti apie nuotolinį bendravimą, klubo aktyvistai paklausė žmonių, ką jie dažniausiai veikia namuose per karantiną. Dauguma atsakė, kad miega ir žiūri televizorių.
„Pagalvojome: jei karantinas tęsis du mėnesius, mūsų žmonės taip gyvendami išprotės. Feisbuko paskyroje ėmėme siūlyti geras emocijas skatinančias knygas, dalintis pozityviomis mintimis. Kalbėjome saviškiams: per karantiną gyvenimas neturi keistis, reikia keltis tuo pačiu metu, ieškoti prasmingų užsiėmimų. Vienas tokių – mankšta, kurią visi susitarėm daryti sutartu metu. Grupė – galinga jėga, įkvepianti ir skatinanti prisidėti. Kai vienas žmogus papasakoja, kaip gerai jaučiasi pasimankštinęs, prisijungti norisi ir kitiems. Ir man pačiai kartais tingisi išsijudinti, bet prisimenu, kad tai – visų susitarimas, tada prisiverčiu“, – juokiasi Jolanta.
Pagalba – ne tik saviškiams
Puikus būdas neįsileisti blogos nuotaikos ir depresijos – daryti gerus darbus. Pasak J. Stankūnienės, klubo nariai visada pasirengę ateiti vienas kitam į pagalbą. Stengiamasi, kad klube nebūtų žmonių, kurie tik gauna, bet nieko neduoda kitiems. „Likimo draugai“ jau pusantrų metų aktyviai bendradarbiauja su „Maisto banku“.
„Įprastu metu į maisto dalijimo sistemą įsijungia visi: vieni iš parduotuvių paima maisto produktus, sukrauna juos į automobilį, kiti išrūšiuoja, sudėlioja į dėžes, treti išvežioja žmonėms. Dar kiti supjausto ir sutvarko dėžes, iš gautų produktų gamina maistą. Dabar, per karantiną, klube vienu metu negali būti daug žmonių, todėl stengiamės apsieiti keliese. Produktus žmonėms po namus padeda išvežioti savanoriai“, – sako klubo pirmininkė.
Šį pavasarį dėl karantino parduotuvėse nevyko įprasta „Maisto banko“ akcija, kurioje visada dalyvauja kauniečiai, todėl dabar klubo nariams dalijamos ne kruopos, makaronai, aliejus ar konservai, o tik greitai gendantys produktai, kurių galiojimo laikas baigiasi. „Tai – vėlgi naujas iššūkis mums. Stengiamės maisto nešvaistyti, viską suvartoti – verdame uogienes, gaminame vaisių, daržovių kokteilius ir panašiai. Taip mokomės taupyti“, – pabrėžia J. Stankūnienė.
Ji pasidžiaugia, kad „Likimo draugai“ per karantiną sulaukė labai vertingos labdaros. Klubo įkūrėjas Robertas pateikė staigmeną – dėl paramos sutarė su VšĮ „Laisvės TV“. „Likimo draugai“ gavo po 1000 daugkartinių ir vienkartinių apsauginių kaukių bei 80 litrų dezinfekcinio skysčio. „Net nenorėjome tokio didelio kiekio priimti – kam mums tiek? Vis dėlto nusprendėme, kad galime deficitiniais reikmenimis pasidalinti su kitomis Kauno psichikos neįgaliuosius vienijančiomis ar jais besirūpinančiomis organizacijomis, – sako Jolanta. – Skambinome į ligoninę, kreipėmės į kitas neįgaliųjų organizacijas, klausėme, kam trūksta apsaugos priemonių, kas jas galėtų perduoti neįgaliesiems. Taip užsimezgė geresni santykiai su kitomis organizacijomis, kurie, manau, nenunyks ir ateityje. Tikimės apsaugos priemonių gauti ir dar daugiau, jau pagalvojome apie tai, kam jas išdalinsime.“
1901 m.
1927 m.
1934 m.
Įsileisti tik geras emocijas
Pasak „Likimo draugų“ pirmininkės, pasikalbėjus su klubo nariais paaiškėjo, kad karantinas kai kuriuos žmones paveikė teigiamai – sulėtėjus gyvenimo tempui sumažėjo ir patiriamo nerimo. „Žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, sunku prisitaikyti prie to, kad viskas keičiasi sparčiai, tarsi kaleidoskope. Kai tempas sulėtėja, gyventi tampa paprasčiau. Aš pats didelių permainų nejaučiu. Stengiuosi gyventi taip, kaip gyvenu įprastai“, – sako G. Juodelė.
Vis dėlto J. Stankūnienė pabrėžia, kad niekur nedingo nei klubo narių ligos, nei kitos problemos. Jiems ir toliau reikia vartoti vaistus, bendrauti su medikais. Klubo nariams nuolat teikiama psichologo pagalba, jos dabar prireikia dažniau.
„Mūsų žmonės turi daug neigiamų patirčių, koronavirusas jiems – dar viena priežastis nerimauti. Reikia skirti labai daug laiko kiekvienam. Bet kokia bloga naujiena pasklinda žaibo greičiu, ją sunku „išmušti“. Mūsiškiai linkę koncentruotis į tai, kas blogai, ne visada įvertina pasiekimus, gerus dalykus. Daug dirbame su jų požiūriu į gyvenimą, stengiamės atkreipti dėmesį į tai, kas gera, sukelti teigiamų emocijų, pabrėžti, kad blogos mintys, baimės gimsta galvoje, bet ne visos išsipildo realybėje. Dabartiniu metu žmonėms, turintiems psichikos negalią, ypač reikia bendrauti, nes bendravimas – tai gydomoji tabletė, kuri padeda išgyventi nelengvą laikotarpį“, – sako klubo pirmininkė.
Virtualiai bendraudami „Likimo draugų“ nariai aptaria ir ateities planus. Klubas turi tikrai didelių planų – kauniečiai dalyvauja projekte ir žada statyti grupinio gyvenimo namus, kur apsigyvens iš globos įstaigų išėję psichikos negalią turintys žmonės. J. Stankūnienė įsitikinusi – jei dirbsi nuoširdžiai ir nuosekliai, viskas pavyks.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
