Praėjusių metų pabaigoje, bendradarbiaudamos su Suomijos nacionalinės agentūros „Kultūra visiems“ vadove Rita Paqvalen, jos parengė elektroninį leidinį „Lietuvos meno muziejų prieinamumas“, kuriame pristatė 2017–2018 metais įgyvendintą Lietuvos meno muziejų prieinamumo socialinės atskirties grupių asmenims tyrimą. Autorės sako, kad, jų turimais duomenimis, šis tyrimas pirmasis Baltijos šalyse nagrinėja meno muziejų prieinamumo negalią turintiems asmenims temą. Leidinys skirtas visiems besidomintiems muziejaus prieinamumo didinimo galimybėmis ir galėtų būti naudojamas kaip patariamasis dokumentas ne tik muziejų, bet ir kitų kultūros įstaigų, siekiant kurti visiems atvirą aplinką.
Muziejų prieinamumo tyrimas
„Užsimerkite ir įsivaizduokite muziejaus lankytoją jūsų šalyje. Kaip jis / ji atrodo, kokia yra jo / jos gyvenimo istorija ir kaip jis / ji juda? O dabar įsivaizduokite muziejaus darbuotojus. Kaip jie atrodo? Dabar atsimerkite. Ar jūsų įsivaizduojami muziejaus lankytojai ir darbuotojai atspindėjo visą visuomenę ir daugumą gyventojų? Tai, ką matome ir įsivaizduojame galvodami apie muziejus, yra mūsų patirties ir vaizduotės nubrėžtos ribos (normos), o ne visuomenės, kurioje gyvename, realybė“, – tokiomis įžvalgomis apie muziejų prieinamumą, pasak I. Petkutės ir S. Karpavičiūtės, viename pokalbių pasidalijo kultūros prieinamumo klausimų ekspertė R. Paqvalen.
„Norminis asmuo daugumoje Europos šalių – įgalus, eurocentrinių pažiūrų, heteroseksualus baltaodis, atstovaujantis vidurinei klasei, prisistatantis krikščioniu. Dažnai tipinio muziejaus lankytojo įvaizdis atspindi šias normas. Įprastai tai reiškia, kad muziejaus paslaugos ir parodos yra planuojamos pirmiausia tokiam lankytojui. „Norminis lankytojas“ atsiduria muziejaus praktikos, įdarbinimo politikos, parodų turinio, istorijų ir meno dėmesio centre. Tai reiškia, kad kitų visuomenės grupių – įvairių etninių, socialinių grupių ar mažumų – istorija, jų menas ar reprezentacija yra nutildyta arba paversta nematoma. Geriausiu atveju šių visuomenės grupių istorijai ir menui suteikiama erdvė atskiroje patalpoje arba atskiroje parodoje, kitaip sakant, paraštėse, neintegruojant jų į pagrindinių parodų programą“, – kalbėjo R. Paqvalen.
Lietuvos muziejų prieinamumo tyrimas apėmė įvairius muziejų prieinamumo aspektus, jo metu atlikta literatūros analizė, paimta per 100 interviu iš įvairių muziejų darbuotojų – nuo vadovų iki salių darbuotojų, parengtos gairės muziejams vertinti savo prieinamumą, apžvelgti prieinamumą didinantys sprendimai Lietuvoje ir Suomijoje. Bendradarbiaujant su agentūra „Kultūra visiems“, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Utenoje organizuoti renginiai, kur svečiai iš Suomijos, Švedijos ir Norvegijos dalijosi muziejų prieinamumo didinimo patirtimi.
I. Petkutės ir S. Karpavičiūtės teigimu, tik dalis tyrime dalyvavusių muziejų atvirai priėmė kvietimą kalbėtis apie savo veiklą: „Deja, su kai kuriais komunikuoti buvo kur kas sunkiau, tais atvejais buvo ryškus tendencingas situacijos pateikimas taip, tarsi problemų nebūtų. O jų yra, ir jos yra kompleksinės, priklausančios ne vien nuo išorinės aplinkos, kaip dažnai pažymima, bet ir nuo vidinės kultūros.“
25 proc.
36 proc.
47 proc.
Kompleksinis požiūris į prieinamumą
Pasak leidinio autorių, prieinamumas muziejaus kontekste yra kur kas daugiau nei fizinis priėjimas prie pastato, erdvių ir parodų pavertimas lengvai prieinamomis neįgaliojo vežimėliu judantiems lankytojams, kur kas daugiau nei edukacinė veikla ir ekskursijos specialiųjų poreikių turintiems asmenims.
„Prieinamumas apima parodų turinio atvėrimą įvairiems pojūčiams (audiogidai, audioaprašymai, taktiliniai modeliai) ir po visas parodas leidžiančių judėti taktilinių sprendimų (pvz., taktiliniai maršrutai ar žemėlapiai) diegimą. Prieinamumas taip pat reiškia informacijos pateikimą keliomis kalbomis (pvz., gestų, įvairios rašytinės ir šnekamosios arba supaprastintos kalbos), tam tikros parodų turinio dalies pristatymą internete, kad lankytojai galėtų planuoti ir iš anksto susipažinti su parodos temomis, pigesnio apsilankymo muziejuje galimybė mažesnes pajamas turintiems asmenims“, – teigia tyrėjos, pridurdamos, kad prieinamumas apima ir informacijos apie muziejaus prieinamumą sklaidą muziejaus svetainėje ir kitais informacijos kanalais, naudojant prieinamus formatus, simbolius, žodžių žemėlapius ir skirtingas kalbas, įskaitant gestų ir supaprastintą kalbą.
I. Petkutės ir S. Karpavičiūtės įsitikinimu, prieinamumo, įtraukties ir lygybės užtikrinimo klausimai turėtų būti vertinami kaip įprasto muziejaus darbo dalis, kitaip tariant, sudėtinė visų muziejuje vykdomų funkcijų dalis. Parodos, edukacinės programos, renginiai ir internete skelbiama informacija turi būti planuojami kuo labiau atsižvelgiant į įvairius poreikius, be to, privalo būti prieinami ir įtraukūs.
Tyrėjų kalbinti skirtingas negalias turintys asmenys ir jų atstovai pažymėjo, jog, jų nuomone, svarbiausia problema – požiūris į žmogų ir į jo teisę būti savarankiškam. Jų teigimu, šiuo metu negalią turintis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar ji fizinė, ar sensorinė, neturi beveik jokių galimybių savarankiškai naudotis muziejų paslaugomis.
„Negalią turinčių asmenų poreikiai nėra išskirtiniai, jie aktualūs daugeliui žmonių, – įsitikinusios autorės. – Todėl atsižvelgimas į negalią turinčių asmenų situaciją padarytų muziejų draugiškesnį, svetingesnį ir atviresnį kur kas daugiau asmenų – eiliniams lankytojams, senjorams, tėvams su mažais vaikais. Parodos, kuriose atsižvelgta į prieinamumo aspektus, yra atviresnės visiems – turintiems negalią ir jos neturintiems.“
Kaip kurti įtraukų muziejų?
Pasak tyrėjų, norint sukurti įtraukų ir prieinamą muziejų, reikia turėti realius planus, adekvatų finansavimą, gerą lyderystę ir aiškią viziją. Kaip vienas iš pasiteisinusių būdų didinti muziejaus prieinamumą ir įtrauktį Suomijoje pateikiamas „Lygybės skatinimo planas“. Šis planas apima įvairovės ir prieinamumo klausimus, susijusius tiek su muziejaus lankytojais ir jiems teikiamomis paslaugomis, tiek su darbuotojais, o į jo rengimą įtraukiamos visos muziejaus pareigybės.
Kitas svarbus įrankis – išorinis muziejaus prieinamumo vertinimas. Tam muziejai turėtų pasitelkti išorės partnerius – tyrėjus ir auditorijas. „Pasitelkę partnerius muziejai ne vien galėtų pamatyti realią savo prieinamumo situaciją (sužinotų, kad, pavyzdžiui, kurtiesiems skirti gidai gestų kalba nebuvo nė karto panaudoti, arba kad parengta teatralizuota edukacinė programa silpnaregiams vaikams, aptariant ją su šios bendruomenės atstovais, nuteikia ironiškai), bet galėtų rasti ir tinkamiausius sprendimus“, – teigia autorės, pabrėždamos, kad būtina aktyviau bendradarbiauti su negalią turinčių asmenų organizacijomis.
„Galiausiai, būtina plėsti muziejų pažangos vertinimo kriterijus. Vertindami muziejaus pažangą, turėtume kalbėti ne apie lankytojų ar sukurtų edukacinių programų skaičius, o lankytojų pasitenkinimą paslaugomis. Jeigu didėjant pasitenkinimui daugėja lankytojų, galime sakyti, kad einame teisinga kryptimi“, – teigia I. Petkutė ir S. Karpavičiūtė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
