„Ir vėl nudžiugino šiaurės pašvaistė. Nors plika akimi nelabai matėsi, bet į kadrą pakliuvo ir keletas meteorų.
Buvo šilta, bet stebėti šį grožį trukdė horizonte ir virš galvos praplaukiantys debesys“, – dalinasi šiaurės pašvaistę Didžiasalyje užfiksavęs orų entuziastas Vidmantas.
„Šiąnakt vėl žiūrėjome į dangų!!! Svečiuose – Aurora borealis arba paprastai „šiaurės pašvaistė“.
<...> Turėjau vilties, kad užgesus miestelio šviesoms, tai matysis dar stipriau, bet išėjo atvirkščiai“, – sako šiaurės pašvaistę taip pat pastebėjęs Ariogaloje Andrius.
Pasak grupės „Orų entuziastai“ narių, padangėje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė buvo pastebima daugelyje regionų, apie 22 valandą. Vis tik, geriausiai ją perteikė fotoaparatų kameros, kadangi, deja, bet plika akimi pašvaistė buvo sunkiai pastebima.
Šiaurės pašvaistė
Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą.
Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas.
Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu. Nors poliarinė pašvaistė būdingiausia poliarinėms sritims, kartais matoma ir vidutinėse platumose ar netgi netoli atogrąžų.
Nustatyta, kad poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais, t. y. tuomet, kai Saulėje padaugėja dėmių, fakelų, protuberancų ir kitų aktyvumo požymių. Poliarinių pašvaisčių maksimumas būna praėjus 1-2 metams po Saulės dėmių skaičiaus maksimumo, o minimumai faktiškai sutampa.
Šis ryšys paaiškinamas tuo, kad Saulės aktyvumo metais jos paviršiuje bei gelmėse sustiprėja fiziniai procesai ir chromosferoje šalia dėmių susidaro daug fakelų, protuberancų ir blyksnių, išmetančių į kosminę erdvę didelius Saulės plazmos srautus.
