„Iki šių dienų Antalieptės apylinkėse išlikę vietovių pavadinimai primena mums šios vietos sakralumą. Čia yra Šventosios upės aukštupys, tyvuliuoja Švento ežeras, trykšta Šventoji šaltinio versmė, yra alkakalniai protėvių pavadinti Dievaičiuko ir Dievaitytės vardais.
Siekdami išsaugoti šias mūsų protėviams šventas vietas, subrandinome idėją įrengti pažintinį taką, kuris apjungtų sėlių šventvietes – kultūrinius ir gamtos objektus. O išlaikydami vietovės kultūrinį identitetą, tako pavadinime nutarėme panaudoti žodžio „šventas“ šaknį ir taką pavadinti „Sėlių šventtakiu“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Gražutės regioninio parko patarėjas Vytautas Eidėjus.
Į pasaulio saugomų teritorijų specialistų darbotvarkę, kaip pasaulio tautų dvasinės kultūros paveldo išsaugojimo vertybė, šventviečių apsauga pirmą kartą buvo įrašyta 2003 metais penktajame Pasaulio parkų kongrese.
Patarėjas sako, kad kiekvienos saugomos teritorijos misija yra išsaugoti joje esančias šventvietes, sugrąžinti joms tinkamą kultūrinę pagarbą, stiprinti vietos kultūrinį identitetą ir aktualizuoti bei pritaikyti pažinimui Zarasų krašte esantį sėlių kultūros paveldą.
2023 metų vasarą buvo atlikti projekto parengiamieji darbai. Išstudijuota vietos kultūrologų surinkta medžiaga, konsultuotasi su archeologu dr. Vykintu Vaitkevičiumi ir folkloristu, etnokultūros puoselėtuoju Gediminu Žiliu, atrinktos sėlių šventvietės bei lankytini gamtos ir kultūros paveldo objektai.
Paskui išbandytas juos apjungiantį maršrutas. Jis prasideda Antalieptės miestelyje ir miško takais veda iki Šventosios versmės, vietinių vadinamu Šveicarkos šaltiniu, iš ten – prie Šavašos akmens su pėda, toliau aplanko Lūžų piliakalnį ir Lūžų pilkapius, tada pasiekia Lūžų akmenį su dubeniu ir galiausiai alkakalnius tikrai simboliniais pavadinimais, esančius prie Jakštų kaimo – „Dievaičiukas“ ir „Dievaitytė“.
„Etninė kultūra yra kiekvienos tautos identiteto, dvasinės stiprybės ir pilietiškumo pagrindas. Mūsų tautos prigimtinė gamtojauta pasireiškia dvasine pagarba gamtos jėgoms ir objektams – tai yra darnaus gyvenimo su gamta pagrindas. Šventi miškai, ąžuolai, akmenys, ežerai, šaltiniai yra mūsų protėvių kultūros ir pasaulėvokos liudytojai. Ar mes tai išsaugosime ir perduosime ateities kartoms? Tai priklauso tik nuo mūsų“, – sako V. Eidėjus.
Prisiminsime senąsias tradicijas
Atidarant šventtakį, žygį ves Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius Vykintas Vaitkevičius, renginio dvasingumą kurs vaidila, dainų kūrėjas Gediminas Žilys, žolynų meistrė Gentvilė Giedraitienė–Giedražolė, Dianos Skvarčinskaitės vadovaujama sutartinių giedotojų grupė.
Sėlių šventtakio atidarymo dalyviai turi būti tinkamai apsirengę ir apsiavę, nes šventtakis veda įspūdingu Šavašos slėniu, žvėrių pramintais miško takeliais, lauko keliukais.
Keliaudami nusiprausime veidą gaiviu, tikima, gydomųjų galių turinčiu Šventosios versmės vandeniu, aplankysime mitologinį akmenį su jame įspausta pėda, įkopsime į Lūžų miško piliakalnį. Šavašos pažintiniame take rasime senovės lietuvių šventvietę ir čia išlikusį nepaprastą akmenį su dubeniu. Čia suksime sutartinių ratą ir prisiminsime senąsias baltiškas tradicijas.
Žygio kulminacija taps Jakštų kaimo alkakalnių, pavadintų Dievaičiuku ir Dievaityte, lankymas.
Grįždami į Antalieptę, nulenksime galvas Lūžų miško pilkapyne palaidotiems protėviams.
Žygis Sėlių šventtakiu prasidės rugpjūčio 25 d. (sekmadienį), 10 val. Antalieptėje (Zarasų r.) prie kabančio tilto per Šventosios upę (WGS84: 55.659395, 25.865509).
Naujasis pėsčiųjų takas kuriamas įgyvendinat projektą „Sėlių šventtakis“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
