Kojos neteko per artilerijos ataką
B. Gudushauri karinėse pajėgose tarnauja jau 17 metų. Į kariuomenę Besarionas atėjo tuomet, kai šalyje prasidėjo neramumai ir kovos su Rusija. „20 procentų mūsų šalies okupuota. Maniau, jog turiu padaryti viską, kad mano tėvynė būtų vientisa, ir duoti tinkamą atkirtį okupantams. Dėl to atėjau į kariuomenę ir iki šiol esu joje“, – pasakoja B. Gudushauri. Tada vyriškis jau buvo 28-erių – atlikti karinės tarnybos jam neteko, nes mokėsi aukštojoje mokykloje (studijavo tarptautinius santykius). Pagal specialybę taip ir nedirbo – buvo profesionalus sportininkas, krepšininkas, nacionalinės rinktinės narys.
„Kai 2008 metais prasidėjo okupacija, suirutė – viskas sugriuvo. Tapau kariškiu“, – sako Besarionas. Tais pačiais metais jis neteko kojos. Vyras prisimena, kad tai vyko per ataką Skinvalyje. Buvo apšaudomi taikūs gyventojai, jų namai... Artilerijos smūgis. Stiprus sprogimas... Besarionas sąmonės neprarado – visiškai kontroliavo savo veiksmus, viską matė ir puikiai suprato, kad neteko kojos. Šokas buvo toks stiprus, kad tuo metu net skausmo nejautė – pradėjo skaudėti tik vėliau, ligoninėje. Gerai, kad likimo draugai buvo šalia. Jie perrišo koją ir padėjo evakuotis... Laukė ilgas gydymas ir reabilitacija.
Po 6 mėnesių grįžo į tarnybą
Vyriškis neslepia – buvo psichologiškai labai sunkių momentų, kai galvojo, kad nebebus toks, kaip anksčiau – negalės bėgioti, sportuoti, šokinėti, būti aktyvus. „Sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad negalėsiu tarnauti tėvynei, aprūpinti savo šeimos“, – prisipažįsta B. Gudushauri.
Jis dėkingas už palaikymą tuo sunkiu metu savo valstybei – Gynybos ministras pažadėjo, kad karys nebus demobilizuotas. Ir pažadą išpildė. Kai sustiprėjo po operacijų, Besarionas buvo išsiųstas į reabilitaciją Turkijoje. Ten jam buvo pritaikytas pirminis protezas. Kai tik jį gavo ir šiek tiek įprato vaikščioti, nuėjo pas vadą ir paprašė leidimo grįžti į tarnybą. „Galvojau – darysiu kariuomenėje tai, ką galėsiu. Galbūt negalėsiu bėgioti, būti toks pat aktyvus, bet turiu patirties, išsilavinimą, galiu būti naudingas kitose karinės tarnybos srityse. Nuo lemtingos atakos buvo praėję vos 6 mėnesiai. „Šlubavau, buvau lėtesnis, bet galėjau dirbti darbą biure. Tai man labai padėjo, nes sėdint namie psichologiškai buvo labai sunku viską išgyventi, – prisimena Besarionas. – Džiaugiuosi, jog mūsų šalis pasirūpina, kad visi sužeisti kariai galėtų tęsti tarnybą, jei tik patys to nori. Jiems surandamos pareigos pagal jų galimybes.“
B. Gudushauri džiaugiasi, kad sužeidimas jam netgi nesutrukdė kilti karjeros laiptais. Per karą jis buvo vyr. leitenantas, dabar – pulkininkas. „Paskutinė mano tarnyba – karinio atašė pavaduotojas Baltijos šalims – labai atsakingos ir garbingos pareigos. Esu labai patenkintas šiuo savo darbu. Tai diplomatinė tarnyba, tačiau esu atsakingas už karinę dalį – už karinius Lietuvos ir Sakartvelo santykius“, – pasakoja B. Gudushauri. Pulkininko teigimu, tų santykių esama nemažai. Vyksta tarptautinės treniruotės, Sakartvelo kariai treniruojasi pas mus ir atvirkščiai. Jis džiaugiasi, kad Lietuvoje malonu gyventi: labai gražu, žalia, ir svarbiausia – saugu.
Stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.
Didesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.
Įstatymų tobulinimas.
Nežinau, man tai neaktualu.
Nepamirštami žaidynių „Invictus“ įspūdžiai
2014 metais B. Gudushauri sužinojo, kad vyksta tarptautinės specialiai sužeistiems kariams skirtos žaidynės „Invictus games“, kurias globoja Jungtinės Karalystės princas Haris. Jose dalyvauja kariai, patyrę tiek fizinių, tiek psichologinių traumų. Buvęs sportininkas nusprendė, kad ir Sakartvelo kariai gali jose dalyvauti. Subūrė tinklinio sėdint komandą, 3‒4 mėnesius treniravosi. Pirmosios „Invictus“ žaidynės, kuriose jie dalyvavo, vyko 2015 metais JAV, Orlando mieste. B. Gudushauri buvo tinklinio sėdint komandos narys ir dar varžėsi kaip lankininkas. Tinklininkai žaidynėse užėmė trečią vietą. Tai buvo didžiulis pasiekimas.
Nors iškovoti medaliai džiugino, tačiau, pasak Besariono, ne tai esmė. „Ten tokia gera aura – visi draugiški, geranoriški. Čia tikrai pasitvirtina principas, kad svarbu ne laimėti, bet dalyvauti – pabendrauti su tokiais pat kaip tu žmonėmis. Jei kas nors bėgdamas pargriūva, tas, kuris bėga kartu, sustoja, padeda pakilti ir tik tada tęsia varžybas. Šių žaidynių tikslas – paskatinti, kad traumų patyrę žmonės aktyviau įsitrauktų į fizines veiklas, integruotųsi į visuomenę“, – pasakoja B. Gudushauri. Jo teigimu, varžybose dalyvauja ne tik kariai, bet ir jų šeimos. Tai labai svarbu – padėti ne tik kariui, bet ir jo šeimai. Juk psichologinę traumą patiria visa šeima.
Užimta prizinė vieta buvo paskatinimas pradėti rimčiau treniruotis. Vėliau Kanadoje vykusiose „Invictus“ žaidynėse kartvelai jau buvo pirmi. Iš sužeistų karių subūrė nacionalinę tinklinio sėdint komandą ir išvyko į Europos neįgaliųjų čempionatą. Čia pamatė, kad dar reikia labai pasistengti – liko paskutiniai... Po tokio rezultato Besarionas anaiptol nenusivylė, bet ėmėsi ieškoti daugiau negalią turinčių žmonių, kad galėtų suburti rimtesnę nacionalinę tinklinio sėdint komandą. „Norėjosi ištraukti juos iš namų ir pasiūlyti aktyvų sportinį gyvenimą, – sako B. Gudushauri. – Tai nebuvo paprasta – žmones, kurie daug metų sėdi namuose, labai sunku įtraukti į aktyvų gyvenimą. „Bet mes nepasidavėme, stengėmės savo pavyzdžiu paskatinti juos pradėti sportuoti ir pakviesti į komandą“, – prisimena sportininkas.
Dabar, persikėlęs į Lietuvą, komandos kapitono pareigas Besarionas perdavė kitam žmogui, o pats prisijungė prie lietuvių tinklininkų komandos, kuriai vadovauja Eduardas Strašunskas. Jau dalyvavo ir varžybose Rygoje. Šia galimybe B. Gudushauri labai patenkintas – jo teigimu, Lietuvos tinklinio sėdint komandos lygis gana aukštas, treniruotės jam padės paaugti kaip sportininkui.
Įveikti psichologines bėdas padeda aktyvi veikla
„Norėtųsi matyti daugiau negalią turinčių žmonių, įsitraukusių į aktyvų gyvenimą. Manau, Lietuvoje ta pati problema – žmonės nenoriai išeina iš namų. Nepaisant visų traumų, reikia stengtis tęsti tai, ką darei anksčiau. Negalima užsidaryti namuose. Reikia išeiti į gatvę, reikia sportuoti, bendrauti su žmonėmis, ir visavertis gyvenimas sugrįš. Aš, pavyzdžiui, negaliu tik šokinėti ir bėgioti, o visa kita galiu: galiu vaikščioti, galiu dalyvauti varžybose, galiu dirbti, galiu pasirūpinti šeima, bendrauti su draugais. Kodėl turiu užsidaryti?“, – dalijasi mintimis B. Gudushauri.
Jo teigimu, labai klaidinga manyti, kad negalią turintis žmogus nereikalingas visuomenei – jis reikalingas valstybei, reikalingas šeimai, bet labiausiai reikalingas pačiam sau. „Jei užsidarysi namuose ir taip galvosi, iš tiesų po kurio laiko būsi niekam nereikalingas. Ir problema vis gilės. Degraduosi kaip asmenybė. Psichologinė trauma trukdo žmogui labiau nei fizinė. Svarbiausia – ją įveikti, žengti pirmą žingsnį. Paskui viskas eisis savaime. Visus labai skatinu atrasti veiklą, kurioje žmogus gali pasireikšti, kuri teikia malonumą. Jei pats būsi aktyvus, neabejoju, kad visuomenė šias pastangas integruotis priims“, – dalijasi mintimis B. Gudushauri.
Svarbus valstybės palaikymas
B. Gudushauri įsitikinęs, kad ir valstybė taip pat turėtų daugiau daryti dėl savo žmonių – pavyzdžiui, sukurti kuo daugiau darbo vietų. Besarionas džiaugiasi, kad jam pasisekė – jis galėjo grįžti į darbą. Už tai yra dėkingas savo valstybei, kuri stengiasi palaikyti visus sužeistus karius ir sudaro galimybę realizuoti save tose srityse, kuriose jie gali. Po traumų atsistatyti padeda reabilitacijos centras prie Gynybos ministerijos, kuriame teikiama socialinė bei psichologinė pagalba visiems kariams, taip pat ir sužeistiesiems. Jie turi galimybę reabilituotis ir užsienyje. B. Gudushauri turi vieną šiuolaikiškiausių protezų, su kuriuo gana patogu vaikščioti. „Manau, kad taip ir turi būti – valstybė turi parodyti bent jau tokį rūpestį, kokį parodė karys, tarnaudamas jai“, – įsitikinęs pulkininkas.
Jis prisimena vieną atsitikimą JAV, kuris atspindi požiūrį į karius šioje šalyje. Parodžius kario pažymėjimą, nors ir ne JAV, o Sakartvelo, ne tik nemokamai įleido į zoologijos sodą, bet dar ir padėkojo už tarnybą.
B. Gudushauri prasitaria, kad iki šiol sapne bėgioja ir tame pačiame sapne prisimena, kad neturi kojos... „Bet galiu tvirtai pasakyti, kad visiškai reabilitavausi ir integravausi, nejaučiu, kad būčiau kaip nors apribotas. Vis dar sportuoju, esu vedęs, turiu 3 vaikus, gerą karjerą. Atgal nesidairau – kas atsitiko, tas atsitiko. Reikia atrasti tai, ką gali daryti. Jei nors vienam mano žodžiai padės įsitraukti į aktyvų gyvenimą, galvoju, kad mano misija atlikta“, – sako pulkininkas B. Gudushauri.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
