Prie ypatingų galių turinčių šaltinių skuba ir sveiki, ir ligoti. Visi žino, kad stebuklus daro ne bet koks vanduo.
Tyras kaip ašara
Anot Visuomenės sveikatos centro Kelmės filialo direktorės Almos Monkauskaitės, beveik visų Kelmės krašte esančių šaltinių vanduo yra puikus, nors ne visada galima paaiškinti kodėl. Legendomis apipintą Maironių šaltinį Dubysos šlaite žmonės įrėmino betono rentiniu, kad būtų patogiau pasisemti. Jis yra gana žemoje vietoje, nuo šlaito, ant kurio ganosi karvės, į šaltinį teka paviršinis vanduo. O vanduo – tyras kaip ašara. „Šaltinėlį lankantys žmonės tiki gydomąja jo galia ir pasakoja pačias netikėčiausias istorijas, esą vanduo juos išgydęs nuo vienos ar kitos ligos“, – pasakojo pašnekovė.
Prie pievelėje trykštančio šaltinio žmonės stato kryžius – kaip dėkingumo ženklus už sugrąžintą sveikatą. Šio šaltinio vandenį ilgus metus vietos kunigai veždavo Tėvui Stanislovui, kuris jį priimdavo kaip brangiausias lauktuves. Aplinkinių apylinkių žmonės šį vandenį naudoja maistui. Prie Maironių šaltinėlio visuomet pilna žmonių: vieni pilasi vandenį, kiti geria iš ant rentinio padėtų puodelių.
Tikėjimo galia
Pasakojama, kad toje vietoje, kur šiandien trykšta šaltinėlis ir stovi koplytėlė, kadaise plytėjo dykvietė. Kartą po audros joje atsiradęs akmuo su aiškiai įspausta pėda ir duobute. Kultūros paminklų sąraše nurodoma, kad šis akmuo – archeologijos paminklas. Regėjime išvydęs gražią koplytėlę vietinis ūkininkas suprato, kad toje vietoje turįs pastatyti koplytėlę Švč. Mergelės Marijos garbei. Kai tik jis tai padarė, prasidėjo stebuklai.
Buvęs Liolių parapijos klebonas Kęstutis Švabinskas, rūpinęsis koplytėlės atgimimu, sakė nedrįstantis teigti, kas gydo: stebuklingas šaltinio vanduo ar žmonių tikėjimas.
Ketinta sunaikinti
Sovietmečiu Maironių koplytėlę ketinta sunaikinti. Raudonąją valdžią erzino apie ją sklindantys pasakojimai, siutino čia melstis atvykstantys žmonės. Juolab kad koplytėlė rymojo prie kelio, vedančio į Šiluvą. Todėl buvo duotas nurodymas koplytėlę nugriauti. Tam ir pretekstas atsirado: ji esą trukdanti tiesti plentą Kelmė–Tytuvėnai. Tačiau tarp darbininkų neatsirado tokio, kurio ranka pakiltų prieš koplytėlę. Kalbos apie valdžios ketinimus žaibu apskriejo apylinkę ir žmonės ėmė saugoti koplytėlę. Tada valdžia nusprendė padaryti ją labai sunkiai prieinamą. Tiesiant kelią buvo supiltas aukštas pylimas, nepagailėta net čia pat buvusio Maironių milžinkapio. Tačiau netrukus nuvinguriavo laipteliai, vedantys žemyn. Atgimė ir prieškario laikų koplytėlės tradicijos: kiekvieno mėnesio 13 dieną (atlaidų diena Šiluvoje) čia aukojamos šv. Mišios, vyksta procesijos. O Sekminės – koplytėlės atlaidų diena.
Svilė – šaltinių šaltinis
A.Monkauskaitės manymu, ne veltui populiarumą yra pelnę ir Svilės šaltiniai, trykštantys Šaukėnų seniūnijoje. „Dar 1985 metais Svilės šaltiniai buvo paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu, o nuo 2005-ųjų jie įrašyti į ES buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą. Šiaulių aplinkos tyrimo laboratorijos specialistai teigia, kad Svilės šaltinių vanduo yra švariausias ir minkščiausias visame regione“, – tikino specialistė.
1,8 ha plote čia čiurlena apie 100 įvairaus dydžio versmių, o iš jų susidaręs upeliūkštis nusruvena į Ventos kanalą. Nedidelėje, 65 m ilgio ir vos 40 m pločio, tarpumiškio pelkėje „išsikrauna“ net apie 300 versmių.
„Tiesa, šiandien Svilė nė iš tolo nebepanaši į buvusią prieškaryje, kai šaltinių versmės tryško it fontanai, į viršų išmesdamos 1,5–2 m čiurkšles. Sovietmečiu, kai dar nebuvo šaldytuvų, šiuose šaltiniuose buvo atšaldomas kolūkių fermų pienas, sodiečiai į juos panardindavo sandariai uždarytą mėsą“, – pasakojo pašnekovė.
Gęstančios šaltinių akys
Šiandien Svilė savo lankytojus pasitinka kur kas lengvesniu čiurlenimu, kasmet šaltinio akys vis labiau užsitraukia dumbliais, o versmių pulsas – vos 3 cm. Prie šaltinio atvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos.
„Visi jie tikina, kad iš šaltinio vandens verdama arbata yra daug gardesnė, o sriuboje daržovės nekeičiančios spalvos. Parsivežtas namo vanduo labai ilgai negenda. Jis greitai ir ilgam numalšina troškulį, nors jo sudėtyje nerasta jokių ypatingų mineralų. Kodėl taip yra, niekas negali paaiškinti, – sakė A.Monkauskaitė. – Liūdniausia, kad niekas nežino, kodėl gęsta Svilės šaltinių akys. Netgi melioracijos tuo apkaltinti negalima, nes versmės atiteka ir miško pusės.“
Vertina ir degtindariai
Tačiau ne vien maistui ar gydymuisi naudojamas šaltinių vanduo. Pasak pašnekovės, tokį vandenį labai vertina degtindariai. Vienas Šiaulių policijos komisariato pareigūnas pasakojo, kaip jiems pavykę susekti naminukės fabrikėlį: „Turėjome informacijos, kad Svilės šaltinių vandenį vežasi Šiaulių degtindariai, bet nežinojome, kur jie tai daro. Patykojome pasaloje ir nusekėme paskui daugiausia įtarimų sukėlusį automobilį su priekaba. Neapsirikome. Už rankos pagauti degtindariai nebeslėpė, kad naminukės kokybė priklauso būtent nuo vandens – esą patys geriausi velnio lašai gaunami naudojant Svilės šaltinių vandenį“, – pasakojo pareigūnas.
Reikia ištirti
Gydytoja A.Monkauskaitė perspėja, kad vis dėlto nederėtų beatodairiškai pasikliauti legendomis ir naudoti bet kokio šaltinio vandenį.
„Šaltiniais alma beveik visa Lietuva. Tik ne visuose vanduo gali būti tinkamas vartoti. Todėl prieš geriant šaltinio vandenį būtina ištirti. Tai turėtų padaryti patys besirūpinantys savo sveikata žmonės, nes visų šalyje esančių šaltinių tikrai niekas neištirs“, – sakė pašnekovė. Pasak jos, Lietuva turi pakankamai skaidraus ir net stebuklingo vandens.
N. Petrošiūtė
