Panevėžietis Santaras Bagužis į tolimus egzotiškus kraštus traukia kelis kartus per metus. Noras pažinti pasaulį virto jo darbu. Santarą nelengva sutikti Panevėžyje. Ir nieko nuostabaus. Aplankytas pasaulio šalis jis skaičiuoja dešimtimis. Santarui teko viešėti net 68 valstybėse. Kodėl žmogus keliauja, kodėl jam reikia pasaulio pažinimo, ko galime pasimokyti iš naujų kultūrų ir ko ieško pats Santaras?
Žavi globalizacijos nepaliesti kraštai
– Kodėl keliaujate ir kada pradėjote tai daryti?
– Tas pomėgis neatsirado vieną rytą nubudus. Kol supratome, ko norime ir tikimės iš kelionių, su žmona Agne aplankėme ne vieną, dabar jau Europos Sąjungos, šalį. Rinkomės ir pažintines, ir aktyvias keliones. Nemėgome pasyvaus poilsio, todėl net į Turkiją, Egiptą, Graikiją ar Ispaniją keliaudavome ilgesniam laikui, kad galėtume šalis išmaišyti skersai išilgai.
Ilgainiui supratome, kad nei komforto, nei patogumų, nei aiškiai suplanuotų kelionių mums nereikia. Frazė: „Tai gyva mirtis – kai įpročiu tampa saugumas“ tapo mūsų mėgstamiausia.
Taip gimė kelionės į tokias šalis kaip Tailandas, Vietnamas, Laosas, Kambodža, Indonezija, Malaizija, Singapūras, Mianmaras, Papua, Marokas, Madagaskaras, Mauricijus, Indija, JAE, Gvatemala, Belizas, Hondūras, Salvadoras.
Vėliau išryškėjo trys mylimiausios šalys: Indonezija, kurioje lankiausi jau keliolika kartų, bei Madagaskaras ir Mianmaras. Čia norisi grįžti vėl ir vėl. Būsimų kelionių jau priplanuota visam likusiam gyvenimui. Tiksliai žinau, kad tai bus tolimos, egzotiškos šalys, ten, kur akies krašteliu dar galiu žvilgtelėti į tikrumą, globalizacijos nepaveiktą šaliai būdingą identitetą, apčiuopti tai, kas dar gali nustebinti. Ne veltui sakoma: tik nauji įspūdžiai mums leidžia pasijusti gyviems.
Mums egzotinės šalys yra tos, kur nuvykę vietiniams gyventojams baltieji atrodo kaip egzotika.
Tai šalys, kuriose dar gali pasigrožėti kitokiais vaizdais, spalvomis, gyvūnais, kitokiu vietinių gyventojų buities ir būties suvokimu. Tai šalys, kur gali išgirsti naujų garsų, užuosti ypatingų kvapų, pajusti išskirtinį klimatą ir mums nebūdingų skonių paletę.
– Kaip planuose atsiranda naujos kryptys?
– Naujos kryptys gimsta mintyse, noruose, svajonėse. Dabar planuoju keliauti į Jemeną ir Etiopiją. Norisi kažko naujo: naujų vaizdų, naujų kultūrų, civilizacijų, naujo skonio. Vėliau ateis laikas Pietų Amerikai, jos savo aplankytų kraštų žemėlapyje dar neturiu. Taip pat vilioja Vakarų Afrika. Tas pasaulis didelis.
– Kodėl artimiausias jūsų taikinys Jemenas?
– Stengiuosi keliauti ten, kur mažiau kraštas paliestas turizmo, mažiau žinomas. Jemenas dabar yra labai uždara šalis, laikoma nesaugia turistams. Bendrauju su savo partneriais, didelėje teritorijoje galima keliauti, nors yra uždarų šalies regionų. Šalyje nestabili situacija.
– Ar nėra minčių aplankyti Tolimuosius Rytus, Sibirą, pakeliauti po Rusijos platybes?
– Kadaise teko lankytis po Tarybų Sąjungos griūties, keliavome į Rusiją, kažką pardavinėjome, kaip ir daugelis to metų pirmųjų verslininkų. Kalbant apie patį turizmą, žinoma, įdomu! Minčių yra, tačiau šiuo metu prioritetas – kiti kraštai, ne Rusija. Palikime ją ateičiai.
– Kokioje šalyje sutikti žmonės pasirodė maloniausi, smagiausi, nuoširdžiausi?
– Negalėčiau išskirti vienos šalies. Tik žinau, jei pats esi pozityvus ir geranoriškai nusiteikęs priimi viską taip, kaip yra, – tai ir aplinka bei žmonės tau atsakys tuo pačiu.
Pasaulyje išlikę mažai kraštų, kur žmonės tokie tikri, nesugadinti beprotiškai skubančios Vakarų civilizacijos. Tu matai savo vaikus, kuriems per prievartą brukamas maistas, ir atsimeni alkanus basakojus malagasių vaikus, kuriems paduotas saldainis ar tuščias plastikinis vandens butelis tampa metų įvykiu. Tai tikrai priverčia susimąstyti apie mūsų kultūrų skirtumus.
Kelionės – vaistas nuo Vakarų kultūros blogio
– Nebuvo kilęs noras ilgesniam laikui, metams kitiems, pasilikti egzotinėje šalyje, pavyzdžiui, tame pačiame Madagaskare?
– Tikrai dažnai kyla toks noras. Paprastai tokios mintys aplanko jau sugrįžus į Vakarų civilizacijos gniaužtus. Norisi pasiimti šeimą ir pakilti. Gal net žinau kur – turbūt pasirinkčiau vieną iš Indonezijos salų.
Nebūtina nuvažiuoti su šeima ir gyventi metus: gali pakakti mėnesio ar dviejų, ką ir esu daręs. Indijoje praleidau tris mėnesius. Visada stengiamės ne tik keliauti įprastais turistiniais maršrutais, bet aplankyti mažiau turizmo paliestas vietas. Pamatyti, kaip iš tiesų gyvena vietiniai, ką jie veikia, valgyti tai, ką įprastai valgo to krašto žmonės.
Išvažiuoti su šeima ilgesniam laikui? Kodėl gi ne, norėtųsi pagyventi gero klimato zonoje, džiaugtis šiltu oru, Lietuvoje turime labai skirtingus metų laikus, dažnai orai mūsų nelepina.
Taip pat norisi pabėgti nuo Vakarų civilizacijos, kuri kartais išveda iš kantrybės. Dvasinė ramybė ir pusiausvyra tuose kraštuose yra aiškesnė, greičiau pasiekiama, nei pas mus. Pavyzdžiui, budizmo kraštuose.
Kodėl rinkčiausi vieną iš Indonezijos salų? Tas kraštas labai traukia, yra keletas salų, kur geriausiai jaustųsi mano šeima. Medicinos pagalba yra šalia ir ji yra pakankamo lygio.
Madagaskare ar Mianmare taip pat nuostabu, viskas gerai. Prireikus profesionalių medikų paslaugų, gali kilti problemų. Indonezijoje, manau, jų nebūtų.
Tačiau esu įsitikinęs, kad tai truktų laikinai. Lietuvą myliu. Mano gimtinėje viskas labai gerai, jei nepastebi tuštybės triumfo ir pinigų kulto. Bet tai tikrai ne Lietuvos kūrinys. Tai likusio sovietinio mąstymo ir brukamo Vakarų civilizacijos blogio mišinys. Tūkstantmečio Lietuva dar paieškų kelyje.
– Esate nusivylęs Vakarų civilizacija?
– Nesu nusivylęs, tačiau kiekvienas mąstantis pagalvoja, kodėl viršų visuomenėje ima pinigų kultas. Daug tuštybės, pakanka pažvelgti, ką rodo televizija. Baisu, nėra ką žiūrėti. Reikia gerai paieškoti gero turinio, kuris turėtų kažkokią vertę.
– Ar pamatyti kraštai ir vietinių žmonių gyvenimas padėjo paneigti kokius nors gajus stereotipus apie kitas kultūras?
– Yra populiarus stereotipas, kad necivilizuotoje Afrikoje ar Azijoje į baltąjį žmogų žiūrima tik kaip į piniginę. Taip tikrai nėra. Ypač Madagaskare ir Mianmare. Kad tai šypsenų ir begalinio nuolankumo kraštai – tai tiesa. Tiesa ir tai, kad net griuvėsių sienos tose šalyse alsuoja ramybe, kurios pasikrauni ištisiems metams.
– Kokios šalies virtuvę labiausiai mėgstate? Kokį neįprasčiausią patiekalą esate ragavęs?
– Labiausiai mėgstu lietuvišką virtuvę, nes jos dažniausiai pasiilgstu. Kelionėse yra tekę išbandyti išties egzotiškų patiekalų. Esu ragavęs smauglio, įvairių gyvačių mėsos, keptos kobros, palmių aliejuje keptų bambukų baltyminių kirmėlių, keptų svirplių, ryžių laukuose aptinkamų keptų plačiasparnių vabalų, didžiųjų vorų, krokodilienos, kalnų kregždučių jauniklių lizdų sriubos, egzotinių paukščių seilių sriubos, manijoko su medumi, palmių šerdies salotų, zebrų mėsos, baobabų vaisių džemo, įvairių netradicinių žuvų patiekalų, marinuotų žaliosios arbatos salotų, lotoso ūglių salotų ir t. t.
Žinau, kad niekada nesugebėsiu paragauti šunienos, kuri labai populiari Vietname, vėžlienos, beždžionėlių smegenų (Indonezijoje), nes tai man per daug artimi gyvūnai.
Egzotinei kelionei nebūtina stora piniginė
– Ar pačiam žmogui be turizmo agentūros lengva susiorganizuoti iš dalies nebrangią tolimą kelionę?
– Visada viskas įmanoma. Norint pagreitinti tą procesą, reikia žinoti, nuo ko pradėti ir ką daryti, kur ieškoti, kam skambinti, su kuo kalbėti. Mėnesį skyrus paieškomas, galima susiorganizuoti pigią kelionę.
Į egzotišką kraštą galima keliauti ir turint mažesnes pajamas. Yra atitinkama keliautojų grupė, angliškai vadinama „Backpacker“, kurie gali skirti daug laiko kelionei ir per ją stengiasi išsiversti minimaliomis išlaidomis. Ant pečių kuprinė, nakvynė pigiausiuose viešbučiuose ar jaunimo nakvynės namuose, keliaujama viešuoju transportu – taip keliauja jauni, studentiško amžiaus žmonės. Esu ir aš taip keliavęs. Per tam tikrą laiką galima daug ką pamatyti.
Keliautojus su kuprinėmis pavadinčiau nerūpestingais svajotojais: jie dažnai neįsipareigoję konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje, panorėję nesunkiai gali keisti maršrutą.
Šioje srityje jau esu patobulėjęs, norisi greičiau iš naujo krašto gauti tai, ko ieškai. Išleidus kiek didesnę sumą, gali susirasti partnerių, kurie gali parūpinti transportą, ir tada kelionė tampa daug greitesnė.
– Ką galite patarti žmogui, kurio pajamos kuklios, o svajonė – aplankyti Afriką ar Indoneziją?
– Ir nedaug pinigų turint galima pažinti tikrąją egzotiką. Kelionės kainą iš esmės sudaro skrydžio bilietas, viešbučiai, transportas, gidai. Suradus pigų lėktuvo bilietą, ekonominės klasės nakvynes, nebrangų transportą toje šalyje – viskas įmanoma.
Lietuviai – vietinių gidų numylėtiniai
– Ar teko egzotiškuose kraštuose netikėtai sutikti tautiečių?
– Taip, ir ne vieną kartą. Indonezijoje, Vietname, žinoma, nedažnai. Pavyzdžiui, vienas tris mėnesius keliavau Indijoje. Ten lietuvių nesutikau, keista (red. – šypsosi). Pastaruoju metu gana daug tautiečių keliauja į tą šalį susipažinti su šiuo išskirtiniu kraštu. Indonezijoje teko sutikti savarankiškai keliaujančią lietuvių porelę. Įdomu tokiame pasaulio kampelyje sutikti turistų iš mūsų mažytės Lietuvos.
– Ar lietuviai smalsūs turistai?
– Manau, kuo toliau, tuo labiau mes norime keliauti, pajuntame naujų kraštų pažinimo skonį. Su laiku kelionės veda tik tolyn. Tie, kurie buvo išvykę į Turkiją, Egiptą, Ispaniją, Kretą, vėliau smalsumas veda į platesnius horizontus.
Lietuviai smalsūs žmonės. Palyginti su kitų šalių turistais, mes esame ramesni, paprastesni, nesame išsišokėliai.
Lietuviai nereiklūs, dažniau norintys gamtos, o ne muziejų, neretai tampa vietinių gidų numylėtiniais.
– Ar egzistuoja tam tikros turistinių krypčių mados, minėjote, daug tautiečių traukia į Indiją?
– Taip. Kitą vertus, Indija turi tokią energiją ir tokį dvasingumą, kad kalbėti apie madas neverta. Tas, kuris nori Indijos, supranta, kur ir kodėl keliauja. Aš kalbu apie tokius, kurie į tą šalį vyksta ilgesniam laikui, nori atrasti save, skrenda į Indiją realiai ją pajusti.
Kitą vertus, galbūt galime įžvelgti tam tikrą turistų grupę, kuriems svarbu pasigirti buvus Indijoje. Kaip aš sakau, yra turistai ir yra keliautojai. Mano organizuojamuose žygiuose žmonės nori būti keliautojai, o ne turistai.
– Ar galėtumėte apie konkrečias atostogas pasakyti: „Tai buvo geriausia mano gyvenime kelionė!“?
– Jos visos labai skirtingos ir visos kažką duoda. Didžiausią įspūdį ir ryškiausią pėdsaką paliko Indija. Nesakau, kad Indiją išskiriu iš visų kitų aplankytų kraštų, tikrai ne. Tačiau daugiausia man davė ir didžiausią įspūdį paliko būtent tas kraštas.
Indija labiausiai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Turėjau tikslą – per tris mėnesius nukeliauti iš piečiausio Indijos taško Kanijakumari iki šiauriausio Kašmyre. Tai ir padariau.
Juk apie Indiją sakoma: kas ten pabuvo ilgiau nei įprasta, pasisvečiavo autentiškame ašrame ir skyrė bent porą savaičių meditacijai – neabejotinai pakeičia požiūrį į pasaulį.
Bet tai nėra vienintelė šalis, galinti sukelti perversmą galvoje. Kiekviena aplankyta Azijos ar Afrikos šalis taip pat yra išskirtinė. Po kiekvienos kelionės ten esi priverstas permąstyti savo gyvenimą ir perdėlioti vertybių skalę.
Kartais stebiu per televizorių kelionių žurnalus, išvydus Indijos vaizdus, šiurpuliukas perbėga per kūną, nors nuo tos vienintelės viešnagės prabėgo keleri metai.
Kalbant apie šalis, į kurias noriu vis grįžti ir grįžti, kur geriausiai jaučiuosi – tai Indonezija, Madagaskaras, Mianmaras, Centrinė Amerika, Gvatemala.
– Kas jus labiausiai žavi šiuose kraštuose?
– Svarbi ne tik gamta, klimatas, bet ir žmonės. Mažiausiai sugadintų civilizacijos ir turistų galima atrasti būtent Madagaskare, Mianmare, Indonezijoje ir ne pagrindiniuose šalies taškuose, labiausiai lankomose vietose. Jos turi tam tikrą sugedimo laipsnį. Madagaskare dar to nėra, tai visai neturistinė valstybė.
Pirmas dalykas, kuris atbaido didžiąją dalį turistų, – brangūs skrydžiai. Iki šio mėnesio ši valstybė buvo dar gana uždara, nes į valdžią prezidentas atėjo po karinio perversmo. Jo nepripažino nei Afrikos lyga, nei Europos Sąjunga, nei JAV. Visai neseniai įvyko rinkimai, kuriuos pasaulis pripažino kaip demokratinius. Netrukus šalies sienos turėtų atsiverti turizmui.
– O kaip iki tol keliaudavote į tą šalį? Reikėjo ilgai laukti, kol gausi vizą, kur dar biurokratinės kliūtys?
– Ne, tiesiog į tą šalį nebuvo rekomenduojama keliauti. Nors dažnai pagalvoju, kad šalys po karinio perversmo yra saugiausios. Kas keliasdešimt ar 100 kilometrų yra saugumo postai, vyrauja griežtaė tvarka, nes nauja valdžia bijo galimų opozicijos veiksmų.
Pavojai bei nuotykiai – neišvengiami palydovai
– Ar neteko susidurti su nusikaltėliais ar priešiškai nusiteikusiais kariškiais, tvarkos sergėtojais?
– Salvadore pakliuvau į nemalonią situaciją. Ėjau į savo viešbutį ir sutikau aiškiai apgirtusį aukštesnio rango karininką, galbūt seržantą. Jis buvo su dviem jaunesnio rango blaiviais kareiviais. Matyt, jie nusprendė papildomai užsidirbti: man stengėsi į kišenę įdėti žolės ar kanapių maišelį. Manau, jie mane bandė pakišti: slapta įdėti narkotikus, juos per kratą rasti, apkaltinti narkotinių medžiagų laikymu ir po to reikalauti kyšio. Jei ne, būčiau uždarytas į areštinę ir ilgai kirmijęs Salvadore. Aš spėjau susigaudyti, supratau jų kėslus, atsitraukiau. Pradėjome kalbėtis, paprašė parodyti dokumentus, pinigus, vyriausiasis kariškis bandė juos paimti.
Įsišnekėjome, pasirodo, jis tarnavo Irake. Tada aš jam priminiau, kad mes, lietuviai, taip pat tarnavome Irake, esame toje pačioje stovykloje, taigi – draugai. Situacija greitai iš esmės pasikeitė – iškart tapome bičiuliais ir gana draugiškai išsiskyrėme.
Dabar smagu prisiminti, o tada kilo visai rimtas pavojus būti uždarytam kalėjime arba būtų tekę duoti nemažą kyšį.
– Kokių nuotykių dar esate patyręs?
– Kiekviena kelionė atskiras didelis nuotykis. Planuoju apie tai parašyti knygą.
Kartą Madagaskare savanos džiunglėse pasiklydome. Neplanuotai išvykome per vėlai. Pasirodo, visų keturių mūsų visureigių vairuotojai vietiniai malagasiai visiškai nesiorientuoja tamsoje.
Jie puikiai žino kelius dienos metu, o naktį dar niekada nėra bandę važiuoti. Pasiklydome negyvenamose vietose, kur nėra jokio mobiliojo ryšio, kelių… Vieną iš vairuotojų ilgai įkalbinėjau toliau tęsti kelionę, nes jis nusprendė sulaukti ryto sėdėdamas ant termitų namuko. Teko pačiam bandyti orientuotis ir malagasiams rodyti kelią.
Dar vienas nuotykis leido ne vienam pajusti adrenalino antplūdį. Plaukėme upe, kurioje knibžda krokodilų. Nors draugus įspėjau, kad maudytis čia pavojinga, jie visa tai priėmė kaip juoką. Pamačiau šalia laivo besimaudančius mūsiškius ir už kokio šimto metrų kyšančią krokodilo galvą. Riksmų tikrai buvo daug. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi. O vienos kelionės „vinis“ buvo vėjaraupiai, kurių man į kelią įdėjo mano sūnelis. Vietiniai malagasiai manęs šalinosi kaip kokio ateivio iš kosmoso. Visas kaimelis net buvo susirinkęs pas vietinį šventiką „tčiumbą“ pasitarti, kaip toliau gyventi su šiuo keistuoliu.
Pomėgis virto darbu
– Jūsų kelionių agentūra siūlo tolimas keliones, jautėte poreikį, kad lietuviai vis labiau nori keliauti ne į atsibodusius Turkijos kurortus, o į egzotiškus kraštus?
– Aišku, tolimų kraštų pažinimas man buvo hobis, tai man labai artima veikla. Jei hobis tampa darbu – esi laimingas žmogus.
Iki tol dirbau visiškai su turizmu nesusijusį darbą. Priklausiau statybų sektoriui, kuris ilgainiui man atsibodo. Atėjo krizė, mečiau darbą ir išvykau į Indiją. Po šios kelionės grįžęs į Lietuvą įkūriau savo kelionių agentūrą. Indija leido rasti atsakymus ir pažinti, atrasti save. Iki tol buvau paieškų kelyje.
– Ar kelionėse stengiatės viską iki smulkmenų suplanuoti, ar paliekate laisvės netikėtumams, šiokiai tokiai nežinomybei?
– Geriausia, kai pasilieki erdvės neapibrėžtumui, kai savęs griežtai nesuvaržai. Jei keliauju vienas, visko labai detaliai neplanuoju. Jei keliauju su šeima, tada kelionė būna konkretesnė, o jei esu atsakingas už visą būrį, jį lydžiu, tada beveik nelieka laisvės improvizacijoms ir planų pasikeitimams.
Vietoj depresijos – naujų kelionių planavimas
– Ar nesunku po atostogų egzotiškoje šalyje sugrįžti į lietuvišką realybę?
– Kartais būna sunku. Šeima man sako, kad porą dienų, kai sugrįžtu iš kito pasaulio galo, sunku su manimi susišnekėti, esu kosmose. Mintyse dar būnu toli nuo Lietuvos. Taip pat turi įtakos laiko juostų skirtumas, pavyzdžiui, grįžtant iš Centrinės Amerikos ar Azijos.
Kartą teko patirti ekstremalų laiko juostų pokytį: grįžau iš Centrinės Amerikos, laiką reikėjo atgal pasukti 9 valandomis. Pabuvęs kelias dienas Lietuvoje iškeliavau į kitą planetos pusrutulį, skridau į Indoneziją. Vėl reikėjo pasukti 7 valandomis atgal. Iš pradžių organizmas nesupranta, kas vyksta, reikia jam laiko adaptuotis. Dvi, trys dienos ir kūnas įsivažiuoja į naują paros ritmą.
– Ar neapima nostalgiškas liūdesys grįžus namo? Juk dažnai atostogos taip greitai ir nepastebimai prabėga?
– Sutinku, kad mano darbas – tai atostogos. Dažnai lydžiu grupes į tuos kraštus kaip viso turo organizatorius. O prabėgusių atostogų nostalgiją geriausia gydyti svajojant ir planuojant naujas keliones į naujas šalis.
