„Per ketverius metus, praleistus Lietuvos kariuomenėje, ne kartą teko išgirsti žmones, sakančius, kad tie, kurių niekur kitur nereikia, eina į kariuomenę.
Kodėl jie taip sako, nežinau. Gal patys turėjo blogos patirties? Gal taip būdavę rusų kariuomenėje, ir vyresnio „kirpimo“ žmonės nežino, kad šiandien situacija visai kitokia? Štai jums gyvas pavyzdys. Vienas mano kolega pradėjo bendrauti su mergina, susipažino su jos tėvais, papasakojo, kur dirbantis, o šie, žmonės išsilavinę, ėmė ir paklausė: „Tai tu nieko daugiau nesugebi?“.
Na, jis vis dar su ta mergina. Bet, įtariu, su jos tėveliais susitinka rečiau, – juokiasi kėdainietis Visvaldas MASYS (25), Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopos šauktinių skyriaus grandies vadas.
Sekėsi visos veiklos – norėjo solidesnės
– Visvaldai, pradėkime nuo pradžių. Vos atsiėmęs Josvainių gimnazijos atestatą pakėlei sparnus į užsienį. Kur emigravai ir kodėl?
– Buvau aktyviuose savęs ieškojimuose (šypteli). Anglijoje gyveno mano sesuo. Užsiprogramavau, kad viskas ten bus labai gerai, padirbėjęs metelius, su santaupomis sugrįšiu į Lietuvą studijuoti. Be to, nebuvau apsisprendęs, kur noriu stoti – tikėjausi per metus išspręsti šią dilemą.
Įsidarbinau statybose. Sekėsi neblogai, bet po kelių mėnesių, namo sugrįžęs Kalėdoms, supratau, kad tai nėra mano gyvenimo pašaukimas.
Atrodė, kad aš tikrai galiu daugiau. Atrodė, kad jau dabar tai tikrai kalnus versiu.
Sugrįžau sausį, o visi turbūt puikiai žino, koks sunkus šis mėnuo būna visoms sferoms. Darbo rasti negalėjau visą mėnesį. „Nekaip pradėjau kalnus versti“, – pagalvojau (juokiasi).
Galiausiai įsidarbinau bare. Viskas kaip ir neblogai – puikūs bendradarbiai, gera muzika, su žmonėmis bendrauti man patiko visada, tačiau pinigai buvo maži. Reikėjo ieškotis ko nors kito. Ką gi, įsidarbinau tvarkyti traukinius naktinėje pamainoje – reikėjo juos šluoti, surinkti išmėtytus laikraščius. Darbas – tikrai ne prestižinis, jaučiau, kad nupuoliau, supratau, kad reikia grįžti.
Juolab, kad prieš išvykdamas, susipažinau su savo būsima žmona Kamile. Nemaniau, kad ji atvažiuos pas mane – žinojau, kad teks grįžti. Buvau skoloje sesei, supratau, kad reikia atidirbti, grąžinti jai skolą ir grįžti namo. Puolė depresija, nervai, buvau nuolatiniame strese. Žodžiu, man toji šalis tikrai nepatiko (juokiasi).
– Kaip, paragavęs emigranto duonos, nusprendei įsilieti į Lietuvos kariuomenės gretas?
– Pradžioje, tik grįžęs, įsidarbinau viename grūdų elevatoriuje. Išdirbau aštuonis mėnesius. Pagalvojau, kad jeigu taip ir toliau aš, jaunas žmogus, galiausiai nusivažiuosiu. Mačiau, kad mano gyvenimas nejuda gera linkme. Apskritai, buvo labai blogas gyvenimo laikotarpis.
Ir čia vėl pasimaišė vyresnėlė sesuo. Jos vaikinas, vokietis, tarnavo kariuomenėje. Šis man daug pasakojo, ir aš pagalvojau, kad tai pagaliau gali sustatyti viską į savas vietas. Galbūt tai – mano pašaukimas? Prikalbinau draugą ir prieš ketverius metus, 2013-aisiais, išėjome tarnauti į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką Rukloje. Bazinis kursas tetruko tris mėnesius.
Po bazinio parengimo – išeiti nebesinorėjo
– Ar vis dar prisimeni, kokios buvo pačios pirmosios dienos?
– Puikiai (šypteli). Viskas buvo labai nauja ir baisu. Teko nemažai paprakaituoti. Pirmomis dienomis – jokio atokvėpio. Neturi nei žodžio, nei balso laisvės (juokiasi).
Iš esmės, bazinis pasiruošimas, pirmieji trys mėnesiai – tai rikiuotės pratybos. Mokaisi vaikščioti rikiuotėje, kartą per savaitę išeini į mišką. O jis pradžioj koks baisus atrodo! Tokius atstumus su tokia sunkia kuprine eiti!…
Vėliau prasideda taktikos mokymas. Susipažįsti su ginklais. Vis tik bazinis kursas nėra sutelktas išmokinti tave kariauti. Jis – disciplinai įvesti, lengvai supažindinti su karyba, išmokinti kareivį būti kareiviu, laikytis tvarkos ir taisyklių, paaiškinti, kas yra statutas ir išmokyti jo laikytis.
Draugas patyrė kojos traumą ir atkrito, aš užbaigiau tarnybą.
– Kaip po bazinio pasiruošimo etapo nusprendei kariuomenėje likti ilgesniam laikui?
– Norėjau likti. Visus kareivius, pasibaigus baziniam kursui, išreitinguoja – nuo geriausiai pasirodžiusio iki blogiausiai. Iš šešiasdešimties tarnavusiųjų man išpuolė dvylikta vieta. Pirmesniam būti privilegija, mat sąrašo viršuje esantys gali rinktis, į kokį padalinį eiti.
Tuo metu labai norėjau į garbės sargybos kuopą. Joje – visuomet pasitempę, uniformuoti kareiviai, žygiuojantys prie Prezidentūros. Vis tik galiausiai patekau į Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopą, kur ir tarnauju dabar.
Kariuomenėje dar pabūsiu – atitarnavęs ketverius metus, visai neseniai pasirašiau sutartį dar penkeriems. O po to – jau bus matyti.
– Neturintiems nieko bendro su Lietuvos kariuomene paaiškink, kokio rimtumo tavo, kaip šauktinių skyriaus grandies vado, pareigos šioje kuopoje?
– Pakankamai rimtos (šypteli). Turiu tris kareivius, kuriems vadovauju. Šiuo metu važinėju į kursus Kaune, siekiu aukštesnio laipsnio. Laipsnį gavus, atsiveria perspektyvos į dar aukštesnį, ir į geresnes pareigas. Grandies vadas „pareigybiniame“ yra „grandinis“. Netrukus galėsiu pretenduoti į skyriaus vadą, gauti seržanto laipsnį. O po to – kopti dar aukščiau.
Džiugina savanorių entuziazmas
– Šiais metais nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikti buvo pašaukti 3 537 karo prievolininkai. Pirmieji šiųmečio šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą kariai tarnybą pradėjo jau balandį. Kaip vertini privalomąją karo tarnybą?
– Šaukimus vertinu teigiamai. Reikia palaikyti mūsų rezervą tam, kad žmonės per devynis mėnesius susidarytų bent jau minimalų suvokimą apie mūšį. Kad žinotų, ką veikti karo lauke, ką ten gali padaryti ir ko šiukštu daryti negali. Ko reikėtų klausyti ir ko – ne.
– Ar daug savanorių, šauktinių parodo norą likti?
– Turėjome jau du šaukimus. Iš trisdešimties žmonių pas mus lieka vidutiniškai aštuoni. Manau, kad tai – pakankamai neblogai. Kariuomenė darosi madinga ir populiari. Jaunimas padeda norėti eiti tarnauti. Jeigu pirmasis šaukimas nepilnai buvo sudarytas iš savanorių ir teko pašaukti jaunuolių, antrame jų šaukė mažiau. Kiek žinau, trečiajam – dar mažiau.
Pirminiai mūsų, Lietuvos kariuomenės darbuotojų, būgštavimai buvo tokie, kad, tiek, kiek savanorių buvo per pirmąjį šaukimą, antrasis nebesurinks. Bet kuo toliau, tuo daugiau ateinantys savo noru.
O tai yra gerai. Kuomet ateini savo noru, tu domiesi, ruošiesi, ateini motyvuotas, stengiesi, žinias saviniesi. Vadinasi, mes, vadai, jaunuoliams į galvą informaciją kalame ne veltui (šypteli).
– Visvaldai, ar karo tarnyba prisideda prie spartesnės vaikinų brandos, kaip manai?
– Na, bent jau požiūrio prasme, tai taip. Ateina mamyčiukai, už kuriuos iki tol lova visada buvo paklota, pagalvė iškedenta, ir kariuomenėje jie pamato, kad kiekvienas yra atsakingas už save patį. To mes ir auklėjam: dabar tu gyveni čia, viską daryk pats.
Išeisi į mišką – būsi tik tu ir tavo komanda, todėl privalai dirbti kaip vienas kumštis. Jeigu būryje atsiranda kokia problema, kurios kareiviai tarpusavyje nesugeba išspręsti, sakykime, ginčijasi, ir akivaizdu, kad tai gali peraugti į rimtą konfliktą, duodi bendrų užduočių.
Pavyzdžiui, pražygiuoti nenormaliai ilgą atstumą su didelėmis kuprinėmis ant pečių. Patikėkite, po dešimties kilometrų pyktis niekas nebenori, nes jėgos iškrautos. Tada išrikiuoji visus ir papasakoji tiesas – kodėl jie čia ir kaip reikia elgtis. Taip formuojasi kolektyvas, mokantis spręsti problemas ir siekti bendro, komandinio tikslo.
Griauna mitus apie kariuomenę
– Kalbant apie režimą ir dienotvarkę – ar sudėtinga prie jų priprasti?
– Tai šiek tiek užtrunka. Tačiau vos pripranti – gyvenimas lengvesnis pasidaro. Viskas už tave sugalvota, nueini ir darai, kas priklauso. Tiesa, yra ir vienas minusas – tu pats savo laiko nebeplanuoji, ir tai atsiliepia ateityje. Gavęs pirmąsias laisvas dienas, grįždavau pas mylimąją namo ir vietos nerasdavau: „Kamile, gal reikia ką padaryti namuose? Sakyk, nes aš nežinau ką.“ (juokiasi).
– Kariuomenė seniai nebėra tokia, kad tu, išeidamas tarnauti žinai, jog sugrįši tik po trejų metų, per Kalėdas. Tad kaip gi atrodo eilinė tavo darbo diena?
– (juokiasi) Dirbame nuo aštuonių ryto iki penktos valandos vakaro. Na, nebent tau pratybos, komandiruotė arba papuoli į tarnybą, ir tenka budėti. Iki šiol sudėtinga tai išaiškinti vyresniems žmonėms, net tėvų pažįstamiems. Pamato mane namuose ir sako: „O, kaip tu čia vėl namie?“. O man taip ir norisi pasakyti: „Aš tarnauju jau ketverius metus, ponia, aš kiekvieną dieną grįžtu namo“ (juokiasi). Kitąkart mane sutikę namuose vėl nusistebi: „Vėl čia? Tu išvis dirbi ar nedirbi?“.
– O sakyk, kas gi ten tokio baisaus, kad, kuomet pašaukia jų sūnus, mamos griebiasi už galvų, puola į paniką, mina medikų kabinetų slenksčius – kad tik ištraukti sūnų iš to „košmaro“?
– Manau, kad baisiau ne kariuomenėje, bet tose šeimose, kurių mamos bijo vaikus į ją išleisti. Greičiausiai augina vaikinus lepūnėlius. O tokie labai pasimato atėję į dalinius – akys sugadintos kompiuterių, vargiai padaro atsispaudimą. Aišku, ne visi. Sakyčiau, kokie keturiasdešimt procentų.
Emigracijai – griežtas NE!
– Visvaldai, kas tau yra Lietuva?
– Tėvynė, visų pirma. Tiesą pasakius, didelį supratimą, kokį turiu turtą – Lietuvą – man davė viešnagė Anglijoje, apie kurią pasakojau (juokiasi).
Pradėjau vertinti, kas yra tėvynė Lietuva, kaip svarbu artimi žmonės, kurių tu pasiilgsti. Norisi, kad jie būtų tokie, kokie yra, ir kad jie būtų saugūs.
Anksčiau man niekada nebuvo įdomi Lietuvos istorija, bet užaugo noras sužinoti, kaip viskas buvo. Kad pokalbiuose su kolegomis galėčiau solidžiai padiskutuoti. Dar ir dėl to, kad blogi dalykai šiai šaliai nebepasikartotų. Sužinoti ir galvoje sau pasidaryti išvadas, kaip kažko išvengti. Juk šitiek kartų esame kilę ir kritę. Aišku, kilę – ne tiek ir daug. Lietuvai teko iškęsti daug represijų ir okupacijų. Norėčiau būti ta dalis, kuri ateityje galėtų padėti to išvengti.
– O jeigu, vardan geresnio ar saugesnio gyvenimo, kartu su tavimi apsispręstų išvykti patys artimiausi žmonės, vis tiek nepasiryžtum emigruoti?
– Ne. Man reikia, kad aplinkui kalbėtų lietuviškai. Ne dėl to, kad nemokėčiau jokios užsienio kalbos – aš puikiai kalbų angliškai. Tiesiog Lietuvoje man labai miela. Aš čia gyvenu, kasdien važinėju automobiliu, viskas man arti ir labai sava.
Kai atvyksta svečiai iš užsienio, mano kolegos jiems sako: „Mes turime dvi vasaras. Vieną – baltą, kitą – žalią. Tą žalią dar dar įmanoma iškęsti“ (šypteli). Kaip ten bebūtų, man čia patinka.
Karo atveju – pasiruošę reaguoti
– Žalia, sava, miela, mylima toji Lietuva. Tik ar ji saugi? Ar ji pasiruošusi karui?
– Geras klausimas. Sakykim, kad širdyse mes, kareiviai, karui esame treniruojami ir pasiruošę. Ar mes nugalėsim, ar ne – jau ne mano kompetencija atsakyti. Tačiau priešui užpuolus – esame pasirengę reaguoti. Mūsų situacija tikrai nėra tokia apgailėtina, kokia ji piešiama. Esame gerose pozicijose, nuolat šalia turime sąjungininkų. O ir pati Lietuvos kariuomenė daug investuoja į savo ginkluotę.
– Ar baugina mintis, kad, vis tik, vieną dieną gali tekti eiti ginti tėvynės?
– Ko gero, būčiau kvailys, jeigu nebijočiau. Turbūt visi bijo karo. Ar aš pasiryžęs? Taip. O jeigu ko ir bijau – ne karo ir ne mirti jame. Bijau vieną dieną išeiti ir daugiau niekada nepamatyti savo šeimos. Tų žmonių, dėl kurių aš eičiau kariauti.
