Dešimt metų D.Britanijoje gyvenantis buvęs kaunietis Henrikas Kontautas dviračiu pravažiavo Patagoniją. P.Amerikos regionu per Argentiną ir Čilę 33 metų vyras važiavo beveik tris mėnesius ir įveikė apie 4000 kilometrų.
Kelionė į Patagoniją buvo viena iš didelių Londone gyvenančio buvusio kauniečio svajonių. Pasaulio ralio čempionatu, Formule-1, kalnais, netradiciniais keliavimo būdais ir fotografija besidomintis vyras laukine gamta po Patagoniją keliavo dviračiu.
Ekstremalas.lt skaitytojams pateikia Henriko Kontauto pasakojimą apie Patagoniją, ištraukas iš jo kelionės dienoraščio ir ne mažiau įspūdingas jo fotografijas.
„Pasirengimas kelionei solo užtruko apie pusmetį. Keliauti dviračiu tokioje kelionėje neturėjau patirties, todėl valandas, dienas, savaites rinkau informaciją apie dviratį, detales, drabužius, kelionės įrangą, orus, tvyrojančius Patagonijoje, kelių kokybę, atstumus tarp gyvenviečių, kas itin svarbu dėl vandens, nes daug teko keliauti dykvietėse, stepėse, dykumose ir t.t.“
„Pasirinkau paprastą, patikimą JAV pagamintą kalnų dviratį GT Palomar iš labai tvirto, bet lengvo „chromolly“ plieno. Sėdynė - „Brooks Flyer“, krepšių rėmai - „Tubus“, rankinės, kurios tvirtinasi gale ir priekyje - „Ortlieb Classic“, padangos - „Schwalbe Marathon Plus“.
„Pirkau nenaują dviratį, todėl jį perrinkau iš naujo: priekinį bei galinį bėgių keitimo mechanizmą, vairą, ratus, stabdžius ir t.t.“
„Kelionė užtruko tris mėnesius: gruodžio 6 dieną išvykau iš Argentinos sostinės Buenos Airės, o vasario 28 atvykau į Ušuają“.
Iš dienoraščio
Dienos kelionėje - 4; nuvažiuota - 369 km
Šiandien pasiekiau San Carlos De Bolivar miestą, beveik Buenos Airės provincijos viduryje.
Paskutinės dvi dienos buvo sunkios. Didžiausia problema - priešakinis ir labai stiprus vėjas. Užmuša vidutinį greitį ir tiesiog išsiurbia energiją.
Jeigu pirmą dieną vidutinis greitis buvo apie 20km/val, tai antrą ir trečią - vos virš 10km/val.
Turiu nuolat sunkiai minti, norėdamas įveikti tuos nesibaigiančius kilometrus. Šiandien - kita istorija. Pūtė Šiaurės/Šiaurės Rytų vėjas ir buvo vienas malonumas važiuoti. Pedalai patys mynėsi. Iš lėto jaučiu kaip kūnas tvirtėja. Malonus jausmas.
Paskutines dvi naktis praleidau palapineje. Pirmą naktį netoli kažkokio kanalo medžių apsuptyje, o antrą, po visos dienos mynimo prieš vėją, pas kažką privačioje valdoje.
Apie 6 valandą vakaro pradėjau dairytis, kur apsistoti ir nieko neradau. Kilometras po kilometro visur tvora, aptverti laukai ir miškeliai, nei kur sustoti, nei kur palapinę pasistatyti.
Galiausiai apie 8 vakaro įvažiavau pas kažką į privačią pievą. Kelias vedė toliau iki fermos, bet aš nusprendžiau sustoti ir statyti palapinę. Pernakvojau be problemų. Ryte girdėjau kelias pravažiuojančias mašinas, bet niekas nesutrukdė.
Jei taip būtų Amerikoje, jaučiu, būčiau nušautas uz neleistiną įsibrovimą. Argentinieciai, matyt, daug draugiškesni ir malonesni.
Deja, ryte kilo nemaloni problema. Pamačiau, kad viršuje palapinė įplyšo yra apie 10 cm . Velnias žino, kaip tai atsitiko, bet teks remontuot lauko sąlygomis.
Turiu stiprios izoliacijos, klijų. atsarginės medžiagos. Sutvarkysiu šį vakarą. Ir dar kuprinėje, kur laikau maistą, radau daug skruzdėlių. Valgo mano maistą, ačiū nesako. Jaučiu visą naktį rijo savo suknistais, mažais žandikauliais.
Kartais sustoju atsipūsti pakelės kavinėse, kurių, beje, nėra daug.
Pamėgau empanadas. Pigu ir skanu. Kažkas panašaus į kibiną/bandelę su mėsa. Įdaras gali būti bet koks - jautiena, vištiena, sūris, daržovės. Be galo skanu. Ir pigu. Ir ledai! Ummmm, argentiniečiai gamina fantastiško skonio ledus. Sunku atsisakyti.
Ir, žinoma, dulce de leche. Daug kam pažįstama tikriausiai - kondensuotas pienas, kelias valandas virtas verdančiam vandenyje. Pirmą kartą išvirtas būtent Argentinoje. Šiandien suvalgiau fantastišką dulce de leche torto gabalą. Yum!!!
Vienas iš važiavimo dviračiu privalumų - gali valgyti, ką tik nori. Kalorijos ir riebalai taip greitai susidegina, kad šansų pavirsti į storulį - labai mažai!
Sulaukiu daug žvilgsnių iš praeivių ar pravažiuojančių mašinų. Dažnai - šypsenų. Kai sustoju, žmonės prieina, sveikinasi, klausia is kur esu, kur važiuoju, ar patinka Argentinoje.
Manau šiek tiek pakeisiu kelionės planą. Dauguma sutiktų žmonių rekomenduoja važiuoti pro San Martin de Los Andes. Sako, ten be galo gražu. Daug ežerų, apsuptų snieguotų Andų viršūnių. Būtų nuodėmė nepasinaudot jų patarimu ir praleisti tas vietas.
Dabar beliko užsukti i parduotuvę. Reikia nusipirkti vandens ir maisto, nes sekantis miestelis tik už kokių 90 km ir iki rytojaus jaučiu jo neprivažiuosiu. Ir reikia anksčiau įsikurti stovyklavietę ir susitvarkyti palapinę. Kitaip Patagonijos vėjai mane į skutelius sudraskys".
Vieta: Caruhue, Buenos Airės provincija
Kelionės dienos - 7; nuvažiuota - 605 km
"Mano kelios praėjusios dienos buvo gana įdomios. Daug važiavimo dviračiu. Ir nakvynės palapinėje.Vieną naktį apsistojau kažkieno fermoje.
Norėjau stovyklavietę įsikurti šiek tiek anksčiau, kad turėčiau užtektinai laiko susitaisyti palapinę. Buvo labai sunku surasti tinkamą vietą. Na ir privažiavau vieną fermą. Perlipau per spygliuotą vielą, persikėliau visa savo įrangą, dviratį ir tyliai, ramiai įsikūriau po medžiais.
Neužilgo iš ganyklų grįžo 50-60 karvių. Tvarkingai apsupo mane ir įsmeigusios karviškus žvilgsnius stebėjo. Keistas jausmas. Ir netrukus, žinoma, pasirodė fermeris su žmona. Aš jiems savo laužyta ispanų kalba paaiškinau kas toks, iš kur , ką veikiu Argentinoje ir t.t.
Žinoma, atsiprašiau uz neteisėtą įsibrovimą į jų valdas. Ir nieko. Leido pasilikti nakčiai be jokių problemų.
Sekančią dieną, tiksliau į pavakarę, privažiavęs fermą nusprendžiau geriau pasiprašyti leidimo nei vėl bandyti laimę, lendant neteisėtai. Ir man labai pasisekė.
Savininkas puikiai šnekėjo angliškai. Vardu Thom, jo seneliai kilęs iš Olandijos ir Naujosios Zelandijos. Nuostabus žmogus. Labai draugiškas ir nuoširdus. Pernakvojau ne vieną, o dvi naktis.
O kaip miela buvo po dušu išsimaudyti! Atvirai prisipažinsiu - dar ir kaip smirdėjau. Kaip arklys koks. Juokinga, bet taip vertini karštą dušą po kelių dienų kelyje.
Vakare jo uošvis surengė barbeque. Argentiniečiai vadina asado. Oi, nepamenu, kada valgiau skanesnę ant žarijų keptą mėsą. Gardūs ir sultingi kepsniai, dar iki dabar jaučiu skonį.
Thom dirba administratorium - sojos, rugių, javų ir t.t. laukai. Šeštadienį praktiškai praleidau su juo. Pavežiojo po laukus, supažindino su darbuotojais, parodė, kaip vyksta darbai ir t.t.
Turėjau galimybę pasivažinėti kombainu. Aparatas - uch! Oro kondicionierius, CD grotuvas, navigacinė sistema, autopilotas, ekranai kaip Aplle telefonuose ir t.t. Fantastiška mašina. Buvo labai įdomu sėdėti šalia ir stebėti, kaip dirba vairuotojas. Nepakartojami įspūdžiai.
Jis turi keletą basetų veislės šunų. Vienas iš jų, Felipe, kažkaip sugebėjo įlįsti į uždarytą palapinę, iš visų krepšių susirasti su maistu, išsitraukti į lauką, atsegti užtrauktukus ir suryti pusę mano maisto atsargų.
Nuo pat ryto ilgai myniau. Vėlgi, pučiant tam pačiam vakariniam vėjui. Pavargau. Po daugiau nei 100 km kojos nebelaiko. Bet būtinai turėjau pasiekti šį miestelį.
Save apdovanojau nakvyne viešbutyje ir gera vakariene. Vienoje iš degalinių sutikau argentinietį, matyt, rusų kilmės. Jis man sakė - „tovarišč“, „papyrosy“, „varienniki“. Juokingas veikėjas.
Gyvenimas palapinėje tęsiasi. Vietiniai sakė, kad rytoj arba poryt pasieksiu dykumą. Daugiau nei 100 km jokios civilizacijos, keletas pravažiuojančių mašinų ir viskas.
A, prisiminiau, Thom minėjo, kad apie 10 km į vakarus nuo miestelio, kur dabar esu stovi vienas iš taip vadinamų „ghost town“ (miestų vaiduoklių), arba tiksliau - tuščias miestas. Jis buvo visai užlietas patvinusios upės, visi gyventojai išvyko ir nebegrįžo. Taip jis ir stovi. Tuščios gatvės, tušti namai. Labai noriu tą vietą pamatyti ir žinoma pafotografuoti".
Vieta - General Acha, La Pampa provincija
Kelionės dienos - 10
"Paskutines tris dienas myniau kaip pašėlęs. Buvo ypač sunku. Priešakinis vėjas ir karšta. Stačiau palapinę, kur galėjau.
Užvakar buvo ypač nemaloni vieta. Pas kažką privačioje valdoje po medžiais pasistačiau palapinę. Vietovė buvo perpildyta musėmis, nebuvo jėgų ieškoti kitos vietos. Net valgyt buvo sunku. Bjaurybės stengdavosi į burną patekti su kiekvienu kąsniu.
Palikau Buenos Airės provinciją ir įvažiavau į La Pampa arba tiesiog Pampa. Kraštovaizdžiai pradėjo keistis. Atsirado daugiau kalvų, posūkių kelyje, mažiau ganyklų. Kartais po keletą kilometrų nesutikdavau nei mašinos, nei sunkvežimio.
Nepaisant visų sunkumų labai džiaugiuosi šia kelione. Ir geriausi dalykai dar vis priešakyje!
Turiu nedidelę nešiojamą radiją, tad važiuodamas klausausi daug argentinietiškos muzikos. Folk, pop, rock, jazz, blues, hip hop ir t.t. Kai kurios dainos fantastiškai geros. Vakar visą dieną važiavau prieš vėją ir į pavakarę buvau nusikalęs kaip šuva.
Radijas valandą grojo vietines pop, folk dainas ir jau nebekreipiau dėmesio. Ir staiga, užgroja Metallica „Enter Sandman“. Na, ko, ko, bet šito - nesitikėjau. Skamba kvailai, bet kiek jėgų suteikė! Muzikos jėga, huh! Epinės kelios minutes, epinės!
Vėl klausiausi tos pačios radijo stoties. Pagrojo Rolling Stones, Dire Straits, AC/DC ir t.t. Gerai riedėjau, gerai.
Oi, beveik užmiršau. Thom (vaikinukas, pas kurį buvau porą naktų apsistojęs) davė paragauti tradicinio argentinietiško karšto gėrimo.
Mate. Žolelių arbata. Džiovintos žolelės specialiame mediniame arba keramikiniame puodelyje užpilamos karštu vandeniu. Geriama per savotišką metalinį šiaudelį. Kai išgeri, jos vėl iš naujo užpilamos karštu vandeniu ir puodelis perduodamas sekančiam sugėrovui, arba pašnekovui. Ir taip - ratu. Skonis kartokas, bet man labai patiko.
Pasirodo, joje daug mineralų, labai gerai numalšina troškulį ir yra malonus priedas besišnekučiuojant. Susigalvojau tikslą. Apie jį mąsčiau dar kelionei neprasidėjus, bet dabar noriu pabandyt. Pamėginsiu pasiekti piečiausiai esantį miestą pasaulyje Ušuaja, kuris yra Pietų Amerikos apačioje, Tierra Del Fuego (Ugnies Žemėje) provincijoje.
Pasaulio Pabaigoje, taip sakant. Iki Ušuajos dar daugiau nei 2000 km, bet kodėl nepabandžius? Reikia eiti miegot. Labai pavargęs.
