Dešimt metų D.Britanijoje gyvenantis buvęs kaunietis Henrikas Kontautas dviračiu pravažiavo Patagoniją. P.Amerikos regionu per Argentiną ir Čilę 33 metų vyras važiavo beveik tris mėnesius ir įveikė apie 4000 kilometrų.
Kelionė į Patagoniją buvo viena iš didelių Londone gyvenančio buvusio kauniečio svajonių. Pasaulio ralio čempionatu, Formule-1, kalnais, netradiciniais keliavimo būdais ir fotografija besidomintis vyras laukine gamta po Patagonija keliavo JAV pagamintu kalnų dviračiu GT Palomar dviračiu.
Kelionė užtruko tris mėnesius: gruodžio 6 dieną jis išvyko iš Argentinos sostinės Buenos Airės, o vasario 28 atvyko į Ušuają
Ekstremalas.lt skaitytojams pateikia tolimesnį Henriko Kontauto pasakojimą apie Patagoniją, ištraukas iš jo kelionės dienoraščio ir siūlo pasigrožėti ne mažiau įspūdingomis jo fotografijomis.
Iš dienoraščio
Vieta - Casa De Piedro, šalia Ruta 152, La Pampa provincija;
Dienos kelionėje - 14; Nuvažiuota - 983 kilometrai
Atrodo ekspedicija pagaliau pradėjo rodyti dantis. Apie vidurdienį išvykau iš General Alcha miesto ir pradėjau minti gilyn į Pampa.
Nuvažiavęs apie 60 km nusprendžiau apsistoti nakčiai. Tik pabaigiau statyti palapinę - prasidėjo audra. Kai tik įkaliau paskutinį kuolą, dangus prasivėrė. Audra - kaip turi būt. Su baisiu vėju, lietumi, griaustiniu, žaibais kairėje, dešinėje.
Greitai pavakarieniavau ir nuėjau miegot. Ryte susipakavau daiktus, išgėriau puodelį kavos, užkandau ir buvau pasiruošęs minti toliau. Priekinė padanga buvo nuleista. Nedidelis, bet aštrus spiglys įstrigo tarp protektoriaus ir pradūrė vidinę kamerą.
Turiu atsarginę kamerą, pasikeisim. Pasirodo, aš pasiėmiau mano dviračiui netinkančią kamerą! Šita yra 24 colių (nuo mano draugo Shaun BMX dviračio), o man reikia 26 colių.
Šlamstas. Kaip aš taip susivėliau? Nepataisomas idiotas. Esu viduryje Pampa dykumos ir sėdžiu be atsarginės kameros: šaunumėlis!
Tada prisiminiau, jog turiu nedidelį specialų komplektą pradurtoms kameroms užklijuoti. Nuėmiau ratą, padangą, radau skylę, užklijavau. Puikumėlis. Didelė šypsena kvailo dviratininko veide. Pradėjau pumpuoti. Ir neužilgo vėl išgirdau tą nemalonų išeinančio oro garsą. O, ne! Esi vidury niekieno žemės, pro šalį labai retai kada pravažiuoja mašina ar sunkvežimis.
Už kokios valandos susistabdžiau sunkvežimį. Vairuotojui Pablo paaiškinau problemą. Jis maloniai pasisiūlė mane pamėtėti atgal iki General Alcha miesto.
Taigi aš vėl čia. Susiradau dviračiu parduotuvėlę, ji atsidaro 5 valandą vakaro. Tikiuosi turės man reikiamų kamerų. Pirksiu bent tris!
Einu suvalgysiu ledų ir atsigersiu ko nors šalto. Troškina. O tada atgal į kelią. Tikiuosi!
Atrodo, kad senas geras Bob Marley buvo teisus, dainuodamas „Every Little Thing Is Gonna Be Allright“ - Kiekvienas mažas dalykas (ar problema) susitvarkys, taip turbūt reiktų versti į lietuvių kalbą.
Vaikinukai dviračių parduotuvėje General Alchoje, pakeitė vidinę kamerą. Net už darbą nepaėmė. Sumokėjau tik už kamerą. Didelis jiems ačiu! Nusipirkau dvi papildomas kelionei. Mokausi iš klaidų. Mokausi!
Šį rytą paprašiau, kad sunkvežimio vairuotojas mane paleistų prie to pačio viešbučio, kur nakvojau prieš dvi dienas.
Omar, vaikinukas kuris ten dirba, vėlgi buvo be galo paslaugus. Leido man palikti visus daiktus viešbutyje, kol aš sprendžiau savo problemas. Viešbutis priklauso jo tėvams. Ir jie labai maloniai pasiūlė man pernakvoti šią naktį be užmokesčio. Sako, kur tu važiuosi čia vakarui ateinant.
Pirma Thom, o dabar - Omar ir jo šeima ištiesia pagalbos ranką. Žmonės čia iš tikro yra labai malonūs keliaujančiam svetimšaliui. Net nežinau, kaip ir atsidėkoti jiems visiems.
Vieta - Casa De Piedro, šalia Ruta 152, La Pampa provincija
Ankstų šeštadienio rytą išvažiavau iš General Acha miesto (antrą kartą) ir pasukau į Pietvakarius, link Lihuel Calel Nacionalinio Parko.
Tą dieną nuvažiavau 130 kilometrų. Velniškam karštyje. Prieš tai veždavausi tris 1.5 litro butelius vandens, dabar vežuosi šešis. Labai norėjosi atgauti prarastą laiką. Naktį praleidau Parko kempinge. Tualetas, dušas, suoliukai, stalai. Fantastika. Vienas malonumas. Ir kainuoja beveik nieko. Ten sutikau studentu porelę is Buenos Airių, tai kartu šiek tiek pavakarojom.
Prabudęs norėjau išsivirti kavos ir pamačiau, kad mano benzininė vyriklėlė sugedusi. Užtruko apie dvi valandas ją išvalyti ir sutvarkyti. Susipakavau daiktus ir atgal į kelią. Ir vėl pradūriau padangą. Šį kartą buvo mažas vinis, įstrigęs tarp protektoriaus. Dvi prakiurdytos kameros per dvi dienas!
Sugebėjau lengvai pasiklysti . Žvyrkeliuose. Ar smagu jais važiuoti? Na jeigu tavo vardas yra Sebastien arba Miko ir vairuoji keturiais varomais ratais 300 AG WRC mašiną - tada Taip, bet jeigu tavo vardas yra Henrikas ir vairuoji vieno varomo rato, 1 žg (žmogaus galios) dviratį - tada Ne.
Tą dieną nuvažiavau apie 60 km (viryklės remontas, kameros keitimas ir t.t.) ir apie 8 valandą vakaro pradėjau dairytis, kur apsistoti nakčiai.
Ir dar viena pradurta padanga Vėl! Trys prakiurdytos kameros per tris dienas. Palapinę teko statyti ant kietos, akmenuotos žemės. Buvo labai sunku įkalti kuoliukus į žemę. Tarsi vinį į betoną ar plytą.
Apie vidurnaktį pakilo vėjas, tai teko apsirengt ir dar keletą kuoliukų įkalt. Kad tvirčiau būtų. Vakaras ir naktis buvo super malonūs. Vidury dykumos, vienas, žiūrėjau saulėlydį, atsipalaidavau, klausiausi Bob Marley. Naktis verta prisiminimo.
Dar viena sudėtinga važiavimo diena. Labai karšta, ne debesėlio danguje ir pastoviai pūtė stiprus priešakinis vejas. Keliai pasikeitė. Beveik tris dienas važiuoju per ilgas dykumos kalvas.
Kai leidiesi į apačią, priešakinis vėjas neleidžia išvystyti tokio greičio, kokio norėtum. O kai kyli į viršų...Kilimas kartais 1 km, kartais 2 km. Ir taip visą dieną. Ir priekyje dar daugybę tokių džiaugsmų. Malonumas begalinis!
Dabar randuosi mažame Casa De Piedro miestelyje. Šalia jo yra kempingas, o tai reiškia karšta dušą! O taip, paprasti gyvenimiški malonumai.
Mano kameros objektyvas sugedo. Nei fokuso, nei zoomo. Lengvai suktelėjau ir išgirdau, kaip viduje kažkas tai lūžo. Šlamštas. Netgi labai blogai.
Sekantis didelis miestas - Neuqenas už maždaug 160 kilometrų. Neuqeno provincijos sostinė. Tikiuosi ten rasti sau tinkantį naują arba pigiau padėvėtą objektyvą. Žiūrėsim kaip gausis.
Atvirų erdvių vaizdai čia yra sunkiai apibūdinami. Nepakartojami. Gali valandų valandas prastovėti ant kalvos žvelgdamas į nesibaigiančias stepes, tolumoje už daugelio kilometrų susiliejančias su horizontu.
Labai gerai pailsėjau ir maloniai praleidau vakarą. Pasistačiau palapinę kempinge, netoli didelio ežero. Pusvalandį plaukiojau ežere. O vandens šiltumas! Be galo malonu nusiplauti kelio dulkes.
Tada išsikepiau čorizo dešrelę, pasidariau salotų ir atsipalaidavęs grožėjausi saulėlydžiu virš ežero „Chilinau“.
Noriu papasakoti apie mano dieną kelyje.
Atsikeliu apie 8 ryte, išsivalau dantis, nusiprausiu veidą (jei turiu pakankamai vandens) ir tada susipakuoju matracą, miegmaišį, palapinę ir likusius daiktus.
Tada užsikuriu savo vyriklėlę ir išsiverdu puodelį kavos su dulche de leche. Puodelio neturiu - geriu is puodo. Ir pavalgau pusryčius. Sausainiai, džiuvėsėliai, šiek tiek duonos.
Po to patikrinu dviratį. Reikia įsitikinti, kad padangose pakankamai oro, nėra atsisukusių varžtų ir t.t. Susikraunu bei prisitvirtinu visą mantą ir pirmyn į kelią.
Kiekvieną dieną vidutiniškai važiuoju nuo 6 iki 10 valandų. Priklauso nuo saulės, vėjo, kelių, vietos ir t.t.
Labai svarbu susiplanuoti maršrutą iš anksto. Ypač miestelių ar kaimelių. Nes tik ten galiu gauti vandens. Tai - mano kuras. Labai paprasta tiesa - neturi vandens, nemini pedalų.
Jei tarkim, artimiausias miestelis už 30-40 km, tada imu tik 3 butelius. Mažiau svorio ant dviračio - lengviau minti. Jei tarkim kaip šiandien - reikės praleisti naktį dykumoje, 6 buteliai yra privalomi.
Po kiekvienos valandos sustoju 5 minutėm atsipūsti, pamankštinti raumenis, atsigerti vandens. Pusiaukelėje (po 3-4 val važiavimo) sustoju ilgesniam laikui. 30-45 minutėms. Pavalgau pietus ir gerai pasiilsiu.
Į pavakarę pradedu ieškoti, kur apsistoti nakčiai. Stengiuosi palapinę statyti kuo toliau nuo kelio ir medžių ar krūmų pavėsyje. Jei juos randu. Palapinę statau galu į Vakarus. Nes būtent iš ten vėjas pučia daugiausia. Ir tada išsiverdu vakarienę. Makaronai, dešrelės, sumuštinis su tunu ir t.t.
Po ilgos dienos kelyje esi toks alkanas, kad valgai bet ką.
Štai tokia mano diena kelyje. Žinoma, kiekviena skirtinga, bet čia kaip pavyzdys.
Žaviausia tai, kad niekada nežinau, kur praleisiu sekančią naktį. Kiekviena diena vis naujos vietos. Nauji veidai. Nauji įspūdžiai. Ir norisi vis daugiau ir daugiau!
Vieta - Neuquen, Neuquen provincijos sostinė
Nukeliauta - 1143 km; dienos kelionėje - 15
Hola visiems. Tikiuosi jums sekasi labai gerai.
Patagonija yra kietas riešutėlis. Labai kietas. Bet aš jį pabandysiu perkąsti. Iš Casa De Piedro išvažiavau apie vidurdienį. Buvo velniškai karšta. Ir karštas vakarinis vėjas nuolatinis palydovas. Ir nė vieno debesėlio danguje. Tik viską deginanti saulė.
Kaip ir planavau, pradėjau minti Pietų kryptimi. Po kokio pusvalandžio pasidarė aišku, kad bus neįtikėtinai sunki diena. Galbūt sunkiausia iš visų iki šiol.
Kelias buvo labai kalvotas. Nuo kalvos - į kalvą, nuo kalvos į kalvą. Tie sunkūs ilgi pakilimai. Dėl karšto priešakinio vėjo darėsi sunku kvėpuoti. Bet dantis sukandęs myniau toliau.
Apie tris valandas toliau važiavau per dykumą. Karšta, tuščia dykuma. Ir tada pradėjo darytis silpna. Jaučiausi kaip variklis, kuris dirba ant paskutiniųjų kuro lašų ir gali sustoti bet kuriuo metu. Ir nebe užsivesti. Karštis siurbte išsiurbė visas jėgas iš manęs.
Per keturias valandas išgėriau pusę savo vandens atsargų (4.5 l iš 9 l). Lauke dar 5-6 valandos mynimo. Žinojau, kad artimiausio miestelio šiandien nepasieksiu, tad būtų reikėję apsistoti nakčiai palapinėje. O tai - dar daugiau suvartoto vandens.
Iki artimiausio miesto apie 60 km. Mano vidutinis greitis buvo labai mažas. Ir visą tą kelią jokių upių, ežerų ar bet kokio vandens šaltinio. Nieko. Darėsi pavojinga judėti į priekį. Nesinorėjo praradus koncentraciją papulti po sunkvežimio ratais.
Turėjau sustoti. Pailsėjęs bandžiau važiuoti toliau. Nieko nebus. Tada nusprendžiau pabandyti susistabdyti mašiną. Bet ką.
Po beveik valandos sustojo didelis Toyota džipas. Du inžinieriai važiavo į Neuqueną. Kai atsisėdau į mašiną ir pajudėjom, rankos pradėjo lengvai drebėti. Visas kūnas buvo keistoje pervargimo būsenoje. Kažką panašaus jaučiau per Trijų Viršūnių Iššūkį Britanijoje. Bet čia pagrindinis faktorius - sunkiai pakeliamas karštis.
Važiuojant vienam inžinieriui papasakojau apie problemą su objektyvu. Jis iš karto paskambino savo sūnui Matias (jis beje puikiai šneka angliškai), kuris gyvena Neuquene ir paprašė padėti.
Kai atvykom į Neuqueną, Matias jau buvo radęs tai, ko man reikėjo. Mažoje parduotuvėlėj Neuqueno rajone.
Matias man labai pagelbėjo. Jis man paaiškino, kad yra labai sunku Neuquene rasti objektyvus. Ir dar, kad tiktų „Nikonui“. Ir plataus kampo. Nusipirkau. Tai dar vienas smūgis mano biudžetui. Vienintelis kelias yra pirmyn.
Štai tokia mano diena. Prisiminsiu labai ilgai.
Vėlgi buvau nustebintas argentiniečių paslaugumu ir noru padėti. Didelis ačiū Matias ir jo tėčiui!!!
