Emigrantės Didžiojoje Britanijoje dalijasi galvosopiais apie „Brexit“ ir sudėtingą britiškąją mokesčių sistemą, kitų šalių gyventojos – kasdieniais gyvenimo užsienyje ypatumais, Lietuvoje likusios – motinystės sunkumais ir vargais didmiesčiuose atrandant laisvą vietą vaikui darželyje.
Nuo nagų iki neištikimų vyrų
Toji grupė – it intymus dienoraštis. Moterys joje diskutuoja apie bet ką ir dalijasi pačia įvairiausia informacija. Pradedant fotografijomis, kuriose nagus puošia šviežias, ką tik užbaigtas manikiūras, tęsiant skundais apie meistres, atlikusias nekokybišką blakstienų priauginimo procedūrą, bei pagalba viena kitai su pusryčių ir pietų šeimynoms idėjomis, kuomet jų trūksta, užbaigiant – prašymais patarimų, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtis po konflikto su sutuoktiniu ir netgi klausimais, ar kitos jos vietoje atleistų antrosios pusės išdavystę.
Dažnai diskusijos socialinėje platformoje priveda ne tik prie naujų draugysčių, kurios iš virtualaus pasaulio persikelia į realų, bet ir iki konfliktų. Būna, jog moterys „Facebook“ erdvėje tiek susiremia, kad viena kitą galiausiai „išsiuntinėja“ labai labai toli.
Tačiau būna ir tokių diskusijų, kurių metu prie nešiojamųjų kompiuterių ar išmaniųjų telefonų palinkusios lietuvaitės – kėdainietės ir ne tik – įvairiose pasaulio šalyse skaito, komentuoja ir drauge juokiasi susiimdamos už pilvų. Tokia užvirė ir sekmadienio vakarą. Viena grupės narė pakvietė internetines bičiules pasidalinti pačiomis kurioziškiausiomis situacijomis, į kurias šios pakliuvusios lietuviškai prabilusios viešumoje užsienyje.
Viena po kitos pasipylė šimtai moterų patirčių. Specialiai „Rinkos aikštės“ skaitytojoms – pačios nemaloniausios, bet juokingiausios istorijos, į kurias įsivėlė liežuvį ne vietoje ir ne laiku į darbą paleidusios lietuvaitės.
Liežuvį prikąsti būtina
Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Jola pačioje diskusijos pradžioje konstatavo: „Anglijoje sklaidytis ir rėkauti lietuviškai aš, asmeniškai, jau nebedrįstu. Čia per daug lietuvių.“
Jos mintį tuoj pagrindė Škotijoje gyvenanti Dovilė. „Kartą maniškis ėjo į parduotuvę, man turėjo nupirkti nėštumo testą, o sau „prigriebė“ dėžę alaus. Atsistojo eilėje prie kasos, ant prekystalio pasidėjo alų, ant dėžės viršaus – testą. Už jo nugaros atsistojo dvi lietuvaitės ir tarpusavyje ėmė juoktis: „Vargšas žmogelis. Žiūrėk, sužinos, kad jo draugė laukiasi, tai prisigers iš nevilties“. Vyras atsisukęs atšovė: „Merginos, kodėl iš nevilties? Galbūt iš laimės?“. Jis sakė, kad merginos išraudo ir nebeturėjo kur dėti akių“, – juokėsi Dovilė.
Kraštietė Lina, Londono priemiestyje gyvenanti su vyru Arvydu, irgi leptelėjo garsiai tai, ko galbūt nederėtų. Kasoje jiedu laukė būti aptarnaujami, o pardavėja pasitaikė „lėtesnių apsukų“. Krapštėsi, kažkur išėjusi buvo, o po to sugrįžo koją už kojos vilkdama. „Piktinausi: „Tos anglės vos juda! Aš seniausiai šitą pardavėją būčiau išmetusi iš darbo už tokį aptarnavimą“. Ir ką gi – ateina mūsų eilė, o pardavėja ir kreipiasi į mus lietuviškai: „Atsiprašau, kad ilgiau luktelėti teko“. Susigėdome žmogų į šuns dienas išdėję“, – prisiminė Lina.
Dukart apšnekėjo – dukart ir pakliuvo
Danijoje gyvenanti Santa irgi turi ką papasakoti iš apsilankymų parduotuvėse ir iš pažiūros nekalto aplinkinių apkalbinėjimo jose patirties: „Su drauge stovėjome prie kasos, laukėme eilėje. Prieš mus – mergina, su striuke, iš po kurios kyšojo sijono skvernas, o pėdos buvo įmautos į gumines šlepetes. Sakau draugei: „Nu bet ir stiliukas, ne veltui danė“. Mergina atsigręžė ir į mus pažiūrėjo žudančiu žvilgsniu. Ne danė buvo, lietuvė...“
Į kuriozišką situaciją Santa su ta pačia drauge pateko ir degalinėje. Merginos pripildė automobilio degalų baką, o pinigus priimantis aparatas lyg tyčia užstrigo. „Prieš mus degalus pylėsi vaikinas su sportine apranga trimis juostelėmis. Sakau draugei: „Čia dabar? Tas „gezas“ susimokėjo, o mums aparatas neleidžia?“. Atsisuko tas „gezas“, nusišypsojo ir sako lietuviškai: „Ką, panelės, aparatas užstrigo?“. Galvojau, kad į žemę sulysiu. Dievaži, nuo to karto niekur, niekada paleidusi gerklę garsiai lietuviškai nieko nebekomentuoju“, – patikino Santa.
Ketino ją „išmelžti“
O štai kraštietė Neringa atsidūrė priešingoje barikadų pusėje. Ji sėdėjo ir klausėsi, kaip užsieniete palaikę vaikinai ją tarpusavyje aptarinėjo lietuviškai. Nepyko Neringa – vos laikėsi neprapliupusi juokais, kol galiausiai vaikinams sudavė riebų antausį.
„Palangos oro uoste laukiau lėktuvo į savo namus Norvegijoje, Osle. Įsitaisiau laukimo salėje. Žmonių joje buvo nedaug, ir šalia manęs krestelėjo du už mane jaunesni vaikinukai. Ir kad kalba abu, kad aptarinėja mane lietuviškai: „Ale nieko boba... Reikia kabint. „Numelšim“ norvegę.“. O aš tyliu, juokas ima. Na, ir ką gi – kaip tyčia sulaukiau skambučio, į kurį būtinai turėjau atsakyti. Prabilau lietuviškai. Nuo berniukų lūpų dingo šypsenos, veidai paliko tamsiai raudoni, ir po poros minučių jie persėdo į visai kitą salės pusę“, – juokėsi Neringa.
„Kur tu jį kabinsi? Šikinyke gal?!“
Loreta į komišką situaciją pakliuvo sendaikčių turguje. Vėlgi – lietuvių taip pamėgtoje Anglijoje. „Stovi porelė prie veidrodžio turguje ir ginčijasi lietuviškai – pirkti jį ar ne. Moteris pratrūksta: „Nu ir kokio velnio jis tau reikalingas? Kur tu jį kabinsi? „Šikinyke“ gal?!“. Vyras pasiuto reikšti priešingą nuomonę negu žmonos, ir ne bet kaip – su riebių rusiškų keiksmažodžių tirada iš paskos. Žmona puolė raminti vyrą, o jis tik dar daugiau siuto: „Man vienodai, vis vien šitie asilai anglai nieko nesupranta!“. Aš žengiu arčiau jų ir sakau: „Na, gal vonioje šitas veidrodis visai ir nieko atrodytų“. Maniau, kad vyras pasprings iš pykčio“, – prisiminusi tą dieną sendaikčių turguje kvatojo Loreta.
Loretai antrino Danutė: „Nieko čia keisto. Vaikštau Airijoje, turguje, aplink vien lietuviai. Jausmas – tarytum Gariūnuose vaikščiotum.“
Pastatė į vietą
Lietuvaitės Angelės sesuo Eglė Airijoje gyvena su vyru libaniečiu. O ir pati Eglė ne pačių lietuviškiausių bruožų. Sykį stovi juodu su vyru kasoje, laukia, eilė – milžiniška. Pastatė jiedu prekių krepšelį ant žemės, „užsiėmė“ sau vietą ir nuėjo kelis žingsnius tolėliau artimiausių lentynų link – prisiminė, jog ne viską iš būtinų pirkinių sąrašo susirinko.
„Prabilo už jų nugaros stovėjusios lietuvaitės: „Davai, užlendam prieš šituos du, o jei ką pasakys, apsimesim, kad nesuprantam. Tie arabai vis tiek durni ir nieko nesuvokia“. Mano sesuo nebūtų mano sesuo, jeigu lietuviškai nebūtų merginoms atsakiusi šio to ir pastačiusi jų į vietą. Dar apie arabų išsilavinimą paskaitą atskaitė ir apie taisyklingą lietuvių kalbą. Merginos staigiai dingo iš eilės“, – pasakojo Eglės sesuo Angelė.
„Tai gal jau gana?“
Savo istoriją prisiminė ir Onutė: „Ruošėmės į Lietuvą skristi iš Norvegijos. Vaikštom oro uoste, laukiam, kada bus pranešta apie registracijos į mūsų skrydį pradžią. Informacinėje lentoje pasirodė eilutė, pranešanti apie nukeltą skrydį į Lietuvą. Po naktinės pamainos, be poilsio, pervargusi, išsiilgusi gimtųjų namų, tai perskaičiusi aš nesusilaikiau ir garsiai nusikeikiau. Netoliese buvę lietuviai atsisuko ir sako: „Nieko, ponia, nesinervinkit. Būna“. Toje situacijoje jų pritarimas tikrai pakėlė nuotaiką.“
Patirtimi iš oro uosto pasidalijo ir Emilija. „Kai dar jauna buvau, prieš kokį dešimtmetį, Švedijos oro uoste stovėjom su drauge eilėje į lėktuvą prie kažkokios poros. Lietuviškai blevyzgojom, koks poros lagaminas negražus, dar prie kažko prisikabinom. Po dešimties minučių vaikinas neapsikentęs atsisuka ir sako: „Tai gal jau gana?“. Jautėmės labai gėdingai. Nuo to karto užsienyje pletkinu labai tyliai“, – pabrėžė Emilija.
Pasiūlė pažiūrėti į save
Vos prieš kelias savaites į panašią situaciją Vokietijoje pakliuvo kraštietė Viktorija: „Su draugu vaikštinėjome mieste. Sušalome, tad sustojome didelėje aikštėje nusipirkti kavos. Priekyje stovėjo ilgaplaukis vaikinas pasileidęs plaukus. Mano draugas ir sako: „Va, koks hipis, kokias kasas pasileidęs!“. Atsisuko tas „hipis“ vaikinas ir kad atrėš piktai lietuvių kalba: „O tu į save pažiūrėk!“. Juoko buvo nemažai.“
„Gali bobulytė, galiu ir aš!“
Kraštietė Sandra linksmą situaciją apturėjo pirmą kartą su vaikinu Roku kopdama į kalnus Austrijoje: „Trečdaliui kelio likus, sakau savo draugui: „Tu eik, aš čia palauksiu, nebegaliu“. O jis drąsina mane: „Sandrute, lipam, nedaug liko, pajėgsim!“. Taip sunku buvo, anei jėgų, anei kantrybės, anei noro, anei motyvacijos... Ir štai žiūriu iš priekio ateina motyvacija – pagyvenusi moterytė lipa sau žemyn. Draugas buvo keli metrai toliau nuo manęs, sakau garsiai: „Na gerai, jeigu jau bobulytė gali, tai galiu ir aš.“ O ji tik išsišiepė ir nuramino mane mano gimtąja kalba: „Gali gali, nedaug čia ir beliko!“.“
„Mes lietuviai – ko angliškai kalbam?“
Sava istorija pasidalijo ir kraštietė Ieva, kaip tik prieš kelias dienas į Vokietiją plaukusi keltu maršrutu Klaipėda–Kylis. „Penktadienį vakare išplaukėm, anksti užmigau kajutėje. Miegoti parėjo ir kajutės kaimynė. Ryte atsibundu, mergina angliškai man sako: „Good morning“ (liet. – „Labas rytas“). Na, atsakau tą patį. Maža ką, galvoju, gal ji vokietė, gal danė. Kai išsikalbėjome, ji paklausė, iš kur esu. Pasisakiau, kad iš Lietuvos. Nustebo ir prabilo kajutės kaimynė lietuviškai: „Ir aš iš Lietuvos. Tai kokio velnio čia mes pliurpiam angliškai?“ – juokėsi Ieva.
Čia pat atsiliepė Armanda. Ji su mama skridusi lėktuvu iš Vokietijos į Rygą. Greta jų sėdėjo vyresnio amžiaus keleivė, ir visos trys susibičiuliavo. Armanda su šia kalbėjusi angliškai, jos mama – rusiškai. „Tik lėktuvui besiruošiant tūpti Rygoje išsiaiškinom, kad visos trys esame lietuvės“, – prisiminė Armanda.
Tai Byrakis ar... Berankis?
Anglijoje gyvenanti Ingrida puikiai sutaria su kolegomis. Visi žino, kad ši – iš Lietuvos, ir vos radę progą, mielai su Ingrida pasišnekučiuoja apie jos tautiečių pasiekimus.
„Ateinu į darbą vieną rytą, ir bosas man sako: „Na, tas jūsų Byrakis tai super. Man labai patiko. Šaunuolis!“. O aš nieko nesuprantu. Sakau: „Koks dar Byrakis?“. Bosas aiškina: „Nu tas jaunas berniukas jūsų. Šitaip gerai vakar pavarė! Vos per plauką nenugalėjo kroato tenisininko!“. Tada man pasidarė aišku. „Bose, – sakau. – ne Byrakis, o Berankis“. Ir prie progos bosui paaiškinau, ką lietuvių kalba reiškia žodis „berankis“. Juokėsi už pilvo susiėmęs – berankis, o tenisininkas!“
Stebėjo išsižioję: tu – lietuvė?
Savąja patirtimi, tiesa, ne tiek juokinga, kiek be galo šilta, pasidalijo lietuvaitė Milda. Studentavimo laikais ji su bendramoksliais iš Lietuvos dirbo nedideliame Amerikos kaimelyje, kaip apibūdina pati – užkampyje kalnuose.
„Kartą girdžiu: būrelis žmonių lietuviškai kalba ir ledus renkasi. Prieinu ir sakau: „Šitų tai neimkit. Neskanūs“. Jie be galo nustebo: iš kur Dievo pakampyje lietuviai dirba. Tie žmonės, pasirodo, buvo išeivių iš Lietuvos šeima. Seneliai – lietuviai, abu tėvai – lietuviai ir du vaikai lietuviai. Vaikai kalbėjo ypatingai taisyklingai ir švariai, malonu buvo klausytis. O jie į mane žiūrėjo kaip į stebuklą, na, juk „aš ta iš ten“, kur jie kaži, ar kada bus, ir žino apie tą vietą – Lietuvą – tik iš senelių prisiminimų“, – pasakojo Milda.
