Bendraudama su klientėmis ir atlikdama joms makiažus bei blakstienų priauginimo procedūras, ji suprato galinti suburti moteris ir patarti joms, kaip spręsti asmenines problemas, gydyti širdies žaizdas, atrasti savo gyvenimo kelią ar tiesiog suteikti galimybę nusiraminti po sunkumų kupinos dienos bendraminčių kompanijoje.
Taip pat ji kuria podcast'us (liet. tinklalaides) įvairiomis gyvenimiškos temomis ir organizuoja kakavos ceremonijas, apie kurias daugelis dar nėra girdėjęs.
Nors šiandien Jūratė spinduliuoja užkrečiamai gera nuotaika ir pozityvumu, moteris neslepia, kad jos gyvenime buvo juodų etapų, kurie itin pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Tai, pasak jos, suteikė gyvenimiškos patirties, dėl kurios šiandien ji gali padėti kitiems žmonėms, išgyvenantiems sunkumus.
„Šiandiena man svarbiausia, kad jausčiausi laisva kurdama savo gyvenimą ir priimčiau save visokią. Taip pat, kad kiekvieną dieną jausčiau, ką noriu daryti ir mano sprendimai būtų iš širdies“, – sako ji.
Kokie keliai jus atvedė į Norvegiją?
Norvegijoje gyveno ir dirbo mano vyras, tuo metu dar draugas. Kadangi nebesinorėjo būti atskirai, iškart po vadybos verslo ir administravimo studijų Klaipėdos universitete išvažiavau į Norvegiją. Tačiau iš pradžių mums nelabai patiko Norvegijoje, pasirodė taip nuobodu, darbas buvo monotonija.
Galvojau: geriau gyvensiu turėdama mažiau pinigų Lietuvoje, bet būsiu laiminga. Todėl mes grįžome gyventi į Lietuvą – aš po metų, o vyras po trejų... Bet tikriausiai Norvegija mus kažkaip pakeitė ir supratome, kad vėl norime grįžti atgal. Ilgėjomos ten esančios ramybės, atsipalaidavimo ir gamtos.
Lietuvoje buvau pradėjusi kosmetikės kursus. Makiažas tuo metu buvo labai populiari specialybė. Taip pat baigiau blakstienų priauginimo kursus ir sekančią dieną buvau pakeliui į Norvegiją. Kaip anksčiau, taip ir dabar, gyvename netoli Oslo, tad čia ir pradėjau dirbti vizažiste ir daryti blakstienų priauginimo procedūras. Darbas tapo daug įdomesnis, nes daug bendravau su moterimis ir taip atradau su jomis ryšį.
Taigi idėja suburti moterų ratą gimė atliekant procedūras klientėms?
Taip, viskas prasidėjo nuo to, kad klientės tiesiog ateidavo pasidaryti makiažą ar prisiauginti blakstienas. Kai šalia atsirado moterys, pastebėjau, kaip gera su jomis būti ir bendrauti, klausytis jų istorijų. Pradėjau gvildenti jų problemas, dalintis patirtimi, patarimais ir pajaučiau, kad man labai gera tą daryti. Tad iš pradžių galvojau, kad būsiu makiažo meistrė, bet po to supratau, kad noriu visai ne to (šypsosi).
O ar šiuo metu vis dar dirbate grožio srityje?
Makiažo nebedarau, prieš pusę metų išdalinau savo priemones merginoms ir pasilikau tik tai, ką pati naudoju kasdien. Nusprendžiau, kad nebenoriu į tai investuoti ir to daryti. Dabar darau tik blakstienų priauginimus. Tai yra kaip darbas ir galimybė susitikti su moterimis.
Moterų ratas – kas tai? Papasakokite plačiau.
Moterų ratas atsirado, kai pastebėjau, kokios skirtingos klientės pas mane susirenka. Pradėjau mąstyti, kad būtų labai smagu, jeigu jos susipažintų vienos su kitomis, nes kai kurių iš jų istorijos panašios ir jos galėtų viena kitą įkvėpti. Pradėjau galvoti, kaip galėčiau jas kokiu nors būdu suburti. Po to, kai Lietuvoje apsilankiau stovykloje pas Leonorą Be You, galutinai pajaučiau, kad noriu suorganizuoti tą ratą.
Tuo metu jau buvo Oslo moterų klubas, kurį kas mėnesį organizavo kelios merginos. Parašiau joms ir paklausiau, ar galėčiau suorganizuoti kitą moterų klubo susitikimą ir jos su mielu noru sutiko. Po to karto taip ir likau viena rengti susitikimus kas mėnesį, nes merginos išsiskirstė. Tai buvo tarsi likimas ir moterų klubas labai natūraliai tapo moterų ratu mano namuose.
Ką veikiate moterų rato susitikimo metu?
Kiekvienas moterų ratas turi temą. Ta tema ateina labai natūraliai: tai gali būti meilė sau, vidinis vaikas, santykiai arba tema, tinkanti pagal mėnulio fazes: pilnatį, jaunatį. Nėra kažkokio šablono, pagal kurį viskas vyksta. Tačiau per kiekvieną ratą mes medituojame, darome praktikas, užduotis, rašome svajones ir bandome paleisti, kas jau gyvenime nereikalinga.
Moterų rato pabaigoje dažnai šokame, nes šokis moko priimti save, perlipti per vidines ribas, išsilaisvinti ir pajausti gyvenimo džiaugsmą. Specialaus psichologės išsilavinimo aš neturiu, apart to, kad studijuojant vadybos verslą ir administravimą buvo tam tikri psichologijos pagrindai.
Tačiau nuolat dalyvauju įvairiose stovyklose, seminaruose, mokymuose. Kiekvienam moterų ratui specialiai temos negalvoju, ji tiesiog gimsta, pavyzdžiui, kai ateina klientė ir pasako, kad turi kažkokią problemą. Viskas vyksta natūraliai, iš širdies, taip, kaip tuo metu pajaučia mano širdis.
Dėl kokių problemų moterys dažniausiai į jus kreipiasi?
Nuo to, kaip pasidažyti lūpas iki to, ar skirtis su vyru, ar nesiskirti (šypsosi). Aišku, galiausiai viskas išsirutulioja į pokalbius apie tai, kaip skirti sau daugiau meilės, kaip dirbti santykiuose su vyru ar atrasti tinkamą gyvenimo veiklą, kaip išdrįsti eiti savo keliu.
O ar moterys greitai atsiveria, ar joms tą padaryti yra ganėtinai sunku?
Kai klientės ateina pas mane prisiauginti blakstienų, atsiverti joms būna daug lengviau, nes gulėdamos užmerktomis akimis jaučiasi drąsiau kalbėdamos apie tai, kas vyksta jų gyvenime. Man tada iš tiesų būna lengva, nes moterys kalbasi labai atvirai ir jaučia pasitikėjimą manimi.
Moterų rate mūsų yra apie dvidešimt, susirenka didelė grupė ir joms būna ne taip drąsu, ypač pradžioje, kai ateina pirmus kartus. Po to, kai pažįsta aplinką, kitas moteris, būna drąsiau. Galiausiai pamatau, kad jos susiranda draugių ir ima pačios bendrauti. Smagu matyti, kaip jos pasikeičia: kokios ateina susikausčiusios moterų rato pradžioje ir kokios išeina pakylėtos, laimingos, besijuokiančios.
Taip pat kuriate ir podcast'us. Kaip nusprendėte tai daryti ir kokiomis temomis dažniausiai kalbate?
Tai prasidėjo visiškai neplanuoti, tiesiog kartą prieš miegą pradėjo eiti labai daug minčių ir pagalvojau, kad visko surašyti į tekstą nepavyks, tai ką man daryti su tomis mintimis? Paėmiau ir padariau įrašą telefone.
Tada supratau, kad turiu minčių, kuriomis noriu dalintis ir pažadėjau sau, kad kiekvieną mėnesį padarysiu po įrašą. Pradžioje ieškodavau konkrečių, aktualių temų, bet vėliau pradėjau įrašinėti atėjus impulsui ar kasdieniams suvokimams. Tiesiog einu ir įrašau savo mintis taip kaip tuo metu jaučiuosi.
Pastebėjau, kad iš širdies pajautimo atėjusios temos žmonėms labiausiai įstringa ir po jų gaunu daugiausiai atsiliepimų, kad moterys ar net vyrai atranda save mano istorijose. Dabar jau esu ištrynusi tą pirmą įrašą, bet ilgą laiką buvau pasilikusi jį kaip priminimą sau, nuo ko viskas prasidėjo.
Gvildenate įvairias gyvenimiškas problemas, su savo sekėjais ir klausytojais dalijatės asmenine patirtimi. Kas jums padėjo pažinti save ir suprasti, ko norite siekti gyvenime?
Kelias į savęs pažinimą niekada nebuvo sustojęs. Jis prasideda nuo mūsų gimimo ir baigiasi su mirtimi, o siela toliau tobulėja ir auga. Manau, kad gyvenime mus labiausiai pabudina nuopuoliai ir sunkūs momentai. Aš galiu sakyti, kad man gyvenime buvo dvi tokios duobės, po vienos iš jų ir prasidėjo mano kelionė link savęs pažinimo ir domėjimosi psichologija.
Kai pirmą kartą atvažiavome į Norvegiją, su vyru, tuometiniu dar draugu, išgyvenome santykių krizę ir galvojome skirtis. Mes pjovėmės kaip šuo su kate. Daug mąsčiau ir supratau, kad manęs niekas neišmokė, kaip santykiuose reikia elgtis. Mano tėveliai yra nuostabūs ir juos be galo myliu, bet jie išsiskyrė ir nemokėjo parodyti pavyzdžio, kuris būtų tinkamas man kuriant santykius. Taip prasidėjo mano paieškos, kaip atstatyti man svarbius santykius. Pokyčiai nevyksta per vieną dieną, tačiau didelio noro ir pastangų dėka dabar kartu esame trylika metų – be galo laimingi ir įsimylėję.
O antras įvykis buvo 2019-ais metais – tai toks trumpas, bet labai stiprus periodas, po kurio aš supratau, ką reiškia, kai žmogus nebenori gyventi ir įkrenta į visiškai juodą duobę. Supratau, ką reiškia, kai tau vienodai, ar gyvensi, ar ne ir ar tavo artimiesiems skaudės, jei tu išeisi. Aš visą laiką galvojau, kad tie, kurie atima sau gyvybę ir serga depresija yra didžiausi savanaudžiai, nes visiškai negalvoja apie kitus žmones.
Kai pati įkritau į tą duobę, pamačiau, kad tuo metu niekas nebėra svarbu, visiškai blaiviai nebemąstai. Yra tik gili tuštuma ir nieko nebesinori daryti. Buvo kelios dienos, kai aš nesikėliau iš lovos ir galvojau, kad mano gyvenimas baigtas. Labai išsigandau tokios būsenos, nes šiaip esu labai pozityvus žmogus, į viską žiūriu šviesiomis akimis.
Kas jums padėjo išgyventi šį tamsų periodą?
Man labai padėjo tai, kad buvau užsiregistravusi pas Leonorą Be You į penkių dienų stovyklą, kur mes beveik visą laiką buvom tyloje, be telefonų. Tos stovyklos metu išsiverkiau tiek, kiek gyvenime nebuvau verkusi. Tai absoliučiai mane pralaužė. Kai po stovyklos stebėjau save iš šono, pradėjau mąstyti: kas čia tokia? Kas išvis čia atsitiko? Jeigu nebūčiau išvažiavus į tą stovyklą, tikriausiai būtų reikėję ieškoti rimtos pagalbos.
Tie du nutikimai apie kuriuos pasakojau, tai buvo pačios nuostabiausios pamokos, kurios ir padėjo man augti, ir padėti kitiems. Šiandien man svarbiausia, kad jausčiausi laisva kurdama savo gyvenimą ir priimčiau save visokią. Taip pat, kad kiekvieną dieną jausčiau, ką noriu daryti ir mano sprendimai būtų iš širdies.
Laimė yra mažuose dalykuose. Praėję metai, nors ir pandemijos fone, buvo nuostabiausi mano gyvenime, nes jie privertė sustoti ir gyventi šioje akimirkoje, ko aš labai ilgai ieškojau. Kai nieko nebegali planuoti, nieko laukti ir esi tik čia ir dabar. Ir aš pamačiau, kokia tai yra didelė laimė.
Ką patartumėte žmonėms, šiuo metu išgyvenantiems sunkų laikotarpį?
Visų pirma, nekaltinti savęs dėl to kaip jaučiasi. Kaltė tik pablogina situacija. Visi jausmai nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog yra. O tada ieškoti pagalbos. Kiekvieno situacija skirtinga, kažkam užteks knygos, paskaitos ar nuoširdaus atviro pokalbio su patikimu žmogumi, kad diena taptų šviesesnė. Tačiau kai tai nebepadeda visada skatinu kreiptis pagalbos pas specialistus. Ieškoti pagalbos nėra silpnumo ženklas – tai pati didžiausia stiprybė ir drąsa, kurios žmogus gali imtis kai jam sunku.
Užsiminėte apie santykių krizę, kurią su vyru kartu išgyvenote. Neretai poros patiria sunkumų ir iškelia klausimą – ar mums lemta būti kartu? Galbūt šiuo metu straipsnį skaito būtent tokį etapą išgyvenanti pora. Ką jiems patartumėte?
Neskubėti ir nepriimti sprendimų jausmų įkarštyje. Pati sau pasakiau, kad išsiskirsiu tik tada, kai padarysiu viską, ką galiu dėl šių santykių. Tokiu atveju net jei ir išsiskirtume nekaltinčiau savęs ir negalvočiau „o jeigu…”
Yra galybė praktikų ir technikų, psichologinių knygų, kurios gali padėti atkurti ryšį poroje, tačiau svarbiausia norėti ir priimti sprendimą išsaugoti santykius. To pakanka vienam iš poroje esančių. Juk bet kuriuo atveju tai, ką išmoksit ir sužinosit, padės augti jums kaip asmenybei. Viską daryti turim dėl savęs, o kiti arba eis kartu, arba pasitrauks.
Be moterų rato, podcast'ų kūrimo taip pat organizuojate ir kakavos ceremonijas. Kas tai?
Kakavos gėrimo ceremonija atėjo iš Pietų ir Vidurio Amerikos, majų–actekų civilizacijos ir iki šiol yra naudojama dvasiniam augimui, vidiniam pabudimui, kūrybingumui ir mūsų širdies atvėrimui. Kakavoje yra labai daug naudingų medžiagų, daugiau negu 300-tai, skaičiuojama iki 1200-tų sudedamųjų dalių.
Tai vienas savo sudėtimi sudėtingiausių žmogui žinomų augalų. Kakava yra super maistas, pilnas naudingų mineralų ir neuro-chemikalų, kurie teigiamai įtakoja mūsų emocinę ir psichologinę būseną. Švelnus ceremoninės kakavos kartumas padeda kepenims apsivalyti ir taip pat paleisti emocijas.
Kakava yra labai naudinga ir gali padėti atstatyti būtinų mūsų organizmui mineralų atsargas. Joje gausu geležies, magnio, chromo, vario, kalcio, cinko ir fosforo. Kakavoje yra neurotransmiterių ir neuromoduliatorių, kurie natūraliai gaminami mūsų organizme ir didinta laimės hormonų kiekį. Išgėrus kakavos, jaučiamės tarsi motinos rankos mus apkabintų, todėl nuo pat vaikystės kakava mums yra ypatingas gėrimas, primena šilumą, namus, jaukumą.
Kaip vyksta kakavos ceremonija?
Kai susirenkame, aš papasakoju, kas yra kakava, ką ji mums duoda. Kai mes ją geriame, kiekviena pasakome intensiją, ko prašome kakavos dvasios: ar, kad mums atvertų širdį, ar, kad padėtų kažką išsiaiškinti. Kiekviena moteris turi intensiją, su kuria ateina į tą ceremoniją.
Tuomet mes padainuojame tai kakavai tam tikras dainas, kurios atėjusios iš senų laikų, o vėliau kiekviena geriame ją tyloje, ramybėje, pajausdamos tą akimirką. Ir kol kakava pradeda veikti, nes tam reikia laiko, darome meditaciją.
Ar kakavos ceremonijos metu geriama kakava skiriasi nuo tos, kurią mes geriame įprastai?
Kakavos ceremonijose yra naudojama aukščiausios rūšies rinktinė kakava iš Pietų Amerikos. Naudojama kakava yra absoliučiai natūrali augalo esencija, o mums įprastam karšam šokolade jos sudaro vos 20–30 proc. Kakava yra geriama daug stipresnė nei kasdieniame vartojime. Jeigu įprastai naudojame apie 10–15 gramų, tai ceremonijoje apie 30–50 gramų.
Ji yra gana karti, stipri, nes jos koncentracija didelė, todėl tai yra laikoma vaistu. Tačiau kas mėgsta juoda kavą sako, kad „ai, nieko čia tokio“ (šypsosi). Ji labai tonizuoja, bet ne kaip kava, kuri greitai pakelia energiją ir po to numeta. Kakava lėtai pakelia energiją ir lėtai nuleidžia. Kakavos ceremonijos pabaigoje yra šokama.
Šokame todėl, kad tuo metu tampi atviras patirti savo kūną, pajausti jį, priimti save, savo judesius, patirti širdį atveriančią vienybės, meilės ir ekstazės kelionę. Priimti save yra sunku, ypač, kai šoki tarp kitų žmonių ir galvoji, kad tave gali matyti. Tačiau kakava padeda pajausti laisvę patirti save ir leisti sau būti tiesiog savimi, nes atsiveria širdis.
Organizuojate ir jaunaties bei pilnaties kakavos ceremonijas. Galbūt šių mėnulio fazių metu kakava veikia magiškai?
Kakava veikia taip pat, bet kai yra susitinkama jaunaties ar pilnaties metu, tada kakavą geriame su tam tikra intensija. Jeigu yra jaunatis – kuriame naujus planus, rašome svajones, kurios norime, kad išsipildytų naujame mėnulio cikle. Per pilnatį labiau mąstome apie tai, ką norime paleisti, ko mums nebereikia.
Ko norėtumėte palinkėti kitoms moterims?
Taip dažnai užsisukam savo pelyčių rateliuose ir pamirštam, koks nuostabus pasaulis aplink ir kokios ypatingos mes esame. Labai linkiu pajausti dėkingumą sau pačioms už tai, kiek daug kiekvieną dieną darom, galvojam ir rūpinamės. O tada tiesiog mėgautis savimi ir gyvenimu.
Ačiū už pokalbį.
