Apie Pietų Ameriką mes žinome mažai, o dažnai šį žemyną piešiame romantiškomis, ryškiomis spalvomis: Andų kalnai, indėnai, džiunglės, Amazonija, vietinių nuoširdumas, šypsenos ir geras klimatas. Tačiau yra ir kita medalio pusė.
Vaikystėje atrado pažinimo džiaugsmą
Kelionių žurnalistė, rašytoja Kristina Stalnionytė galėtų valandų valandas pasakoti apie Lotynų Ameriką. Ji čia viešėjo ne savaitę ar dvi, o kelis mėnesius ir turėjo galimybę į šį žemyną pažvelgti kitomis akimis.
Amazonijos džiunglės – vietinių genčių ir naudingųjų iškasenų kompanijų nesantaikos objektas: verslo magnatai naikina šuarų žemes, o šie narsiai stoja ginti savo teisių.
Tačiau pažintys su pasauliu prasidėjo tikrai ne nuo Pietų Amerikos. Kai tik Lietuva išsivadavo iš sovietinių gniaužtų ir atgavo Nepriklausomybę, smalsiems žmonėms atsivėrė naujos galimybės keliauti po pasaulį.
„Labai norėjau keliauti dar sovietmečiu, bet buvau labai jauna. Mane visada domino, kas gi slypi už Lietuvos valstybės sienų, kaip žmonės gyvena svetur. Pamenu, vaikystėje mano tėtis – ekskursijų biuro vairuotojas – turėjo didelį žemėlapį ant sienos, važinėjo po visą Sovietų Sąjungą. Ranka parodydavo į žemėlapį, pakeldavo mane ir prašydavo parodyti man Afriką, klausdavo, ar žinau, kieno sostinė yra Oslas?“
Taip po truputį Kristina pasaulį geografiškai pažino didžiuliame žemėlapyje, į sąsiuvinį susirašydavo visas valstybes ir jų sostines. Mergaitė tikėjo, jog kada nors tikrai aplankys surašytas šalis. „Pamenu, man labai patikdavo, kai aš žinodavau tėčio mįsles“, – apie užsimezgusią aistrą nepažįstamiems kraštams pasakojo K. Stalnionytė.
Kai Lietuvai atsivėrė kitų valstybių sienos, Kristina ėmė keliauti.
Amazonijos trauka
Ekvadore Kristina viešėjo du kartus. Antroji kelionė 2010-aisiais buvo ilga, truko keturis mėnesius. Gyvenimas džiunglėse – tas magiškas laikas, kuris aprašytas knygoje, – tęsėsi dvi savaites.
„Tai buvo mano paskutinis etapas viešint Ekvadore, per tris mėnesius Pietų Amerikoje aš mačiau ir kalnus, ir ugnikalnius, paplūdimius, ir daugelį kitų įdomių dalykų, tačiau džiunglėse dar nebuvo tekę klaidžioti. Tai mane labai viliojo“, – pasakojo Kristina.
Neabejotinai viena egzotiškiausių ir kartu pavojingiausių Pietų Amerikos vietovių – džiunglės. Kuo giliau – tuo įdomiau.
Amazonijos miškuose, Peru ir Ekvadoro pasienyje, gyvena šuarai – karingiausia Pietų Amerikos čiabuvių gentis. Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šuarus vadino galvų medžiotojais, nes šie žudydavo priešus vien tam, kad iš jų galvų pasigamintų trofėjus. Šiandien šuarų likę keliasdešimt tūkstančių, dauguma jų gyvena Ekvadore, Moronos-Santjago provincijoje.
Šuarai – taikūs žmonės, tačiau ginklas – jokia retenybė, ir dažnas vietinis nepažįstamą baltaodį gali pasitikti ne visai draugiškai ir svetingai.
Į šuarų žemę, vietinės genties regioną, Kristina keliavo ne viena. Ją lydėjo šuarų genties indėnas Ju ir ekvadorietis Manuelis.
„Baltas veidas Amazonijoje reiškia įsibrovėlį. Nesvarbu, ar tu turistas, ar ne, esi įtartinas. Niekas su tavimi maloniai nesišnekės. Čiabuvių federacijos, pavyzdžiui, šuarų, kovoja už vietos bendruomenės teises, gina interesus. Kad patektum konkrečiai į tos genties kraštą, turi gauti genties vadų leidimą. Jei jį turi, tave sutiks draugiškai, esi patikimas“, – pasakojo K. Stalnionytė.
Pietų Amerikoje, Amazonijoje, yra didžiulė problema dėl naftos gavybos. Bendrovės naikina džiungles ir stato naftos platformas. Taip daroma didžiulė žala gamtai bei vietiniams gyventojams.
„Mes, europiečiai, labai romantiškai įsivaizduojame Pietų Ameriką. Indėnai, šamanai, civilizacijos nepaliestos gentys, džiunglės, ryškiaspalvė gamta. Taip, iš tikrųjų Amazonija tokia ir yra. Bet kita pusė labai juoda. Vyriausybės, kurios gauna pelną iš naftos, nepaiso vietinių norų, veja juos iš gimtųjų žemių, jų nuomonės neklausia ir stato naftos ar naudingųjų iškasenų pramonės centrus“, – tamsioji Pietų Amerikos pusė retai kada sulaukia pasaulio žiniasklaidos dėmesio.
Taikūs, kol nereikia ginti savo teisių
Šuarai tarpusavyje bendrauja savo kalba, tačiau susidūrę su turistais arba vietiniais ekvadoriečiais kalba ispaniškai.
„Nebuvo sunku susikalbėti. Kadangi aš suprantu ir kalbu ispaniškai, bendravimo sunkumų nekilo“, – sako žurnalistė.
Šuarų gyvenimas priklauso nuo to, kurioje vietoje jie gyvena. Vieni iš jų yra apsistoję miestuose ar nedidelėse gyvenvietėse. Tokie dirba biuruose, į darbą keliauja pasipuošę kostiumais ir baltais marškinėliais, yra išsilavinę, neretai turi aukštojo mokslo diplomą.
K. Stalnionytė troško pažinti Amazonijos gyvenimą iš arti ir jai ši proga pasitaikė.
Tarp šuarų yra šamanų, jie verčiasi gydymo praktika, iš to gauna pajamų. Tiesa, iš vietinių nedaug, didžiąją dalį – iš turistų. Šamanų pajamos priklauso nuo to, kurioje vietoje jie apsistoję.
Vieni regionai – gausiai lankomi turistų, vietiniai pelnosi iš jų srautų, kiti regionai visiškai nepaliesti civilizacijos. Senyvi žmonės niekur nenori keliauti iš miško, nenori persikelti į miestą, stengiasi likti kuo giliau džiunglėse, išvengti susidūrimų su vietiniais.
Šuarų gentis garsėja savo kovingumu ir aršumu, tačiau jie paprastai taikūs ir ramaus būdo, kol nereikia ginti savo teisių ir žemių. Šuarai tikrai bus ryžtingai nusiteikę kovoti dėl savo žemės, jei patirs kokį nors vyriausybės spaudimą.
„Kai aš keliavau pas šuarus, buvo uždaryti keliai, kilęs maištas, nes vyriausybė pasirašė sutartį su Kanados kompanija dėl naudingųjų iškasenų gavybos. Dalis šuarų žemių turėjo atitekti bendrovei, kuri ketino iškirsti miškus, pastatyti platformas ir užsiimti pelningu verslu.
Sprendimas buvo priimtas neatsiklausus šuarų vadovybės, jie užpyko ir ėmė blokuoti kelius. Tokia situacija Pietų Amerikoje yra labai dažna. Iš esmės panašių konfliktų pasitaiko kiekvienoje valstybėje, kurioje yra naudingųjų iškasenų ir naftos“, – kalbėjo K. Stalnionytė.
Ypatingas gėrimas
Integruojantis į šuarų gentį Kristinai neiškilo didelių sunkumų.
„Esu labai smalsus žmogus, man tiesiog įdomu, nors galbūt kai kurie dalykai nepriimtini. Elgiausi taip, kaip ir vietiniai. Jei jie nuo to nenumiršta, vadinasi, nemirsiu ir aš. Galima į viską pažvelgti vietinių akimis.
Tiesa, buvo kai kurių sunkių dalykų. Kiekvieną kartą atėjus į naują kaimelį, svečias vaišinamas gėrimu iš moliūgo. Tas gėrimas gaminamas vietinių moteriškių, jos kramto jukos šaknį, išspjauna į tokią statinaitę, kai prispjaudo pusę, likusią indo dalį užpila vandeniu.
Šis keistas gėrimas rūgsta iki šešių dienų. Jei tiek laiko bręsta, skystis turi 6 procentus alkoholio, bet paprastai tiek laiko neprireikia. Dažniausiai gėrimas pastovi vieną ar dvi dienas“, – apie keistą vietinių gėrimą pasakojo keliautoja.
Užsukus svečiui prasideda tam tikras garbės ritualas – jis vaišinamas tuo rūgalu: moliūgas keliauja iš rankų į rankas ratu. Geria ir svečiai, ir vadas, visi, kurie svečią priima. Labai nemandagu atsisakyti. „Gėrimas toks rūgštokas, aitrokas, nekvepiantis ir tirštas, nors skystis ir perkošiamas, vis vien plaukioja jukos šaknų plaušelių. Nebuvo ypač skanu“, – keistą patirtį prisimena lietuvė.
Jukos natūraliai auga Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Karibų jūros salose.
Kalbant apie šuarų mitybą, čia gausu bananų ir platanų – šie yra verdami, paprastai jie yra žalios spalvos ir didesni už įprastus mums žinomus geltonus bananų vaisius.
„Platanai skirti virti, negalėčiau pasakyti, kad jų skonis – kaip bulvių, tačiau kažkas panašaus. Jie tai valgo kiekvieną dieną. Po kiek laiko labai pasiilgau kitokio, įvairesnio, maisto. Paprastai jei šuarai nori valgyti, traukia į mišką medžioti arba stveria savos gamybos meškerę ir žvejoja. Nebūna taip, kaip mes įpratę – sugalvojai, ką nori gaminti vakarienei, ir keliauji į parduotuvę įsigyti reikiamų produktų“, – vietinių mitybos įpročius atskleidė K. Stalnionytė.
Apleidžia tradicijas
Nepaisant naikinamų džiunglių ir užkariaujamų žemių, pasak Kristinos, šuarų gretose – nė vieno pesimisto, niūriai mąstančio apie ateitį.
„Buvau apsistojusi vienoje šeimoje. Vyras šamanas, vienas sūnus mokėsi maždaug už 100 kilometrų, siekė aukštojo mokslo. Jis labai didžiavosi, kad sūnus išmoks anglų kalbą, dirbs gerai mokamą darbą, kops karjeros laiptais.
Kiti du sūnūs tokio gyvenimo nenorėjo. Jie buvo jaunesni, vienas – geriausias kaimo medžiotojas, kitas – tiesiog puikus kasdienių ūkio darbų pagalbininkas.
Tačiau šuarai vis labiau trokšta civilizacijos teikiamos naudos. Kai pamato, kad galima užsidirbti pinigų, labai daug čiabuvių pamiršta savo papročius, mitologiją, tradicijas. O jos yra labai gražios. Kai prisimena, dažniausiai būna per vėlu, nes jie jau kaip ir nukirtę tą šaknį, nebežino savo vertybių, legendų, nebeprisimena gražių mitų. Tie, kurie lieka miške, tęsia ir puoselėja savo tradicijas“, – pasakoja šios genties žinovė.
Šuarai pasikliauna vietos šamanų medicina. Kartą Kristina kaimelyje sutiko žmogų, kuriam labai skaudėjo pilvą. Jis buvo išbalęs, niekas nežinojo, kas jam nutiko. Jį jau kelias dienas gydė šamanas. Kiekvieną naktį vykdavo haliucinogenų ceremonijos, kurių pirminė paskirtis – gydyti. Kitas šių keistų ceremonijų tikslas – persikelti į kitas realybes.
„Nežinau, ar tas žmogus vėliau pagijo, mes turėjome išvykti. Apskritai šuarai yra gana sveiki, stiprūs žmonės, išskyrus tuos regionus, kur užterštas vanduo, kur veikia naftos platformos. Ten daug žmonių serga vėžiu. Vandenyje užfiksuojama daug gyvsidabrio“, – niūrią situaciją atskleidžia žurnalistė.
Šuarai siekia priešintis naudingųjų iškasenų pramonei, kuri ir turi didžiulę įtaką jų ateičiai. Kai vietinių žemė užteršiama, jie privalo pasitraukti.
„Labai mielai pakartočiau viešnagę šuarų gentyje. Kai tik turėsiu galimybę, mielai vėl leisiuosi į tolimą kelionę“, – svajingai sako K. Stalnionytė.
Netikėtas susidūrimas
Naujųjų metų naktį Kristina ir jos du bičiuliai keliavo per neapgyvendintas teritorijas, aplinkui nebuvo jokio kaimelio ar vienkiemio. Pagaliau trijulė priėjo nedidelę pašiūrę, o iš jos išbėgo šuo. Netrukus išlindo ir grėsmingas šeimininkas su šautuvu.
„Klausia – kas jūs, kur einate? Kadangi su mumis buvo šuaras, jis papasakojo taikius mūsų ketinimus ir planus – keliauti iki artimiausio kaimelio. Jie tarpusavyje susikalbėjo, galiausiai viskas baigėsi taikiai ir ši akistata teliko smagus prisiminimas“, – dabar su šypsena pasakojo keliautoja.
Tačiau ginklai nėra retenybė šuarų gyvenime. Net kiekvienas vaikas turi mačetę – aštrų keliasdešimties centimetrų peilį, kuriuo galima prasiskinti kelią džiunglėse, susikapoti jukos gabaliukus, susidėti į sriubą arba nusikirsti šaką, padalinti vaisių. Tokį moka valdyti kiekvienas vaikas. Kartais mačetė būna didesnė už šeimininką, bet vis tiek ji šalia.
Širdį užkariavo Peru
Keliautoja viešėjo visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą. Kristinos aplankytų pasaulio šalių sąraše – galbūt daugiau nei penkios dešimtys valstybių.
„Sunku net pasakyti, dabar jų nebeskaičiuoju, nors anksčiau tą dariau. Patikdavo žymėtis aplankytas šalis, dabar mano keliavimas šiek tiek kitoks. Man patinka grįžti į jau aplankytas valstybes, pabūti ilgiau, daugiau laiko praleisti su vietiniais, pajausti jų gyvenimą iš vidaus, pažvelgti į jų kasdienybę iš arti“, – teigė K. Stalnionytė. 7 (Medium)
Žvejyba – svarbus šuarų užsiėmimas. Tačiau naftos kompanijoms besiskverbiant į džiungles, žemės ir upės užteršiamos pavojingomis medžiagomis.
Dabar merginai patinka lėtas tempas, niekur neskubėti, sustoti, pajausti nuotaiką, užuosti vėjyje, kokia tai yra šalis: ar yra Rytuose, o gal – Vakaruose.
„Nepraleidžiu šalies svarbiausių turistinių objektų, bet niekada neaplenkiu šalutinių gatvelių, barų, kuriuose renkasi vietiniai, galintys papasakoti savo istorijas. Šie dalykai atskleidžia šalį, kaip ir svarbiausi turistiniai objektai“, – atskleidžia savo požiūrį keliautoja.
Kristina turi atsakymą, jei reikėtų geram savo draugui rekomenduoti tik tris gražiausias ir labiausiai patikusias vietas.
„Aš pasiūlyčiau nukeliauti į inkų XV–XVI amžiaus tvirtovės griuvėsius Peru valstybėje, Maču Pikču kalno šlaite. Galėčiau dar išvardinti kelis objektus šioje valstybėje, nes labai myliu šią šalį. Jei reikėtų vardyti kitus regionus, patarčiau aplankyti Sacharos dykumą ir galiausiai – Karibų salas, labai romantiškas kraštas.
Aš pati keliaučiau tik į Peru. Man patinka ir Maču Pikču, ir Kuskas – miestas pietinėje šalies dalyje, Anduose. Kai aš jį pamačiau, man atvipo žandikaulis, tai pats gražiausias pasaulio miestas, kurį man teko aplankyti. Taip pat yra gyvenvietė, Peru vadinama gyvuoju inkų miestu. Tai milžiniški griuvėsiai, panašūs į laiptuotą piramidę. Čia – didžiuliai akmenys, bylojantys apie praeityje šiose vietovėse egzistavusią inkų civilizaciją. Aš griuvėsių mėgėja, tad Peru ir visa Pietų Amerika užkariavo mano širdį“, – prisipažįsta K. Stalnionytė.
Kokių dar svajonių turi Kristina?
„Į keliones išsiruošiu gana spontaniškai, šauna į galvą mintis, kad noriu nuvykti būtent ten ar pamatyti tam tikrą šalį. Neretai tiesiog pasitaiko gera proga, visos aplinkybės susiklosto taip, kad negaliu atsisakyti kokio nors pasiūlymo, nors toje šalyje neturiu jokių planų. Galiausiai pagalvoju – kodėl gi ne. Norėčiau apkeliauti visą pasaulį, galbūt apiplaukti, galbūt apvažiuoti. Arba apeiti, nes man labai patinka vaikščioti“, – šypsosi kelionių žurnalistė.
Ji išdavė, kad yra dar viena didžiulė svajonė – nukeliauti į Antarktidą. Bet bėda ta, kad Kristina labai nemėgsta šalčio.
„Vasarą galvoju, kad aplankyti Antarktidą – puiki mintis! Atėjus žiemai visiškai ši idėja nebežavi“, – juokiasi mergina.
Lietuva – išskirtinio grožio šalis
Išmaišiusi kone pusę planetos jauna moteris neabejoja – jos gimtinė tikrai patraukli svečiams iš kitų šalių.
„Žmogus, apkeliavęs visą pasaulį, Lietuvoje išvys keistokų dalykų. Mes negalime pasigirti kalnais, bet pas mus labai žalia. Kai grįžtu iš kokios Ispanijos ar kitos Pietų šalies, jau lėktuve suvokiu, kodėl užsieniečiai stebisi – kaip čia visur žalia, gražu!
Kartą atvyko draugas iš Bolivijos, važiuojame mišku, o jis negali patikėti – toks šaltas klimatas, o aplink džiunglės“, – šypsosi K. Stalnionytė.
Svečias taip susižavėjo mūsų šalimi, kad buvo beveik apsisprendęs likti gyventi ir įsikurti Vilniuje, Kalnų parke. Pietų amerikietis teigė, kad Vilnius – vienas gražiausių pasaulio miestų. Ir tai – joks pataikavimas.
„Manau, mūsų sostinė tikrai nuostabus miestas ir bet kurį užsienietį gali nustebinti. Jie nepratę prie mažų, kompaktiškų, dailių gatvelių, gražių namų. Kiekvienas mūsų restoranas ar užeiga turi savo stilių, ko nepasakytum, pavyzdžiui, apie Londoną, kur kai kurios kavinės atrodo kaip valgyklos, o kampai apšnerkšti“, – savo gimtinę gyrė K. Stalnionytė.
Lietuva jai estetiškai gražus kraštas, jau nekalbant apie mūsų šalies perlus – Trakų pilį ar Kuršių neriją.
Linas JOCIUS
