Alytiškė Viktorija Būtėnaitė šiuo metu gyvena Mumbajuje – Indijos finansų ir prekybos sostinėje, kuri kadais susiformavo iš septynių salų ir kartais įvardijama kaip vienas purviniausių iš turistų lankomiausių miestų. Apie lietuvaitės indišką gyvenimo ritmą ir prisijaukintą Indiją – iš pirmų lūpų.
Sustabdyta gyvenimo Indijoje akimirka. „Miesto triukšmo ilgainiui įmanoma nepastebėti, o vyraujančiame chaose įžiūrėti tvarką“, – įsitikinusi Viktorija. Asmeninė nuotr.
Europa – ne riba
Svetimą kultūrą alytiškė jaukinasi jau pusę metų. Kiek anksčiau paprašyta pasidalyti įspūdžiais apie gyvenimą Indijoje, mergina vis kuklinosi: „Vėliau, kai turėsiu ką įdomaus papasakoti skaitytojams.“ Todėl šiandien Viktorija mintimis ir įspūdžiais dalijasi su „Alytaus naujienų“ skaitytojais.
Daugelio jaunų žmonių svajonių šalis, sutikim, nebe Lietuva: vieniems – Jungtinės Amerikos Valstijos, kitiems – Norvegija ar ta pati lietuvių jau pilna Jungtinė Karalystė. Tad kokie keliai atvedė į tolimą ir nepažintą Indiją – ar sužavėjo šventos karvės, o galbūt pasakojimai apie sultonus, prieskonių įvairovė? – teiraujuosi Viktorijos. „Atvykau per tarptautinės studentų organizacijos AIESEC tarptautinę stažuočių mainų programą. Nenorėjau apsiriboti Europa, norėjosi didesnių iššūkių. Štai taip atsidūriau Indijoje“, – pasakoja mergina.
Ji įsitikinusi: turistai, atrandantys kelius į Indiją, per keletą savaičių tepamato menką dalį jos žavesio. Tik gyvenant Indijoj įmanoma suprasti šią šalį, jos gyventojus, darbo kultūrą. „Džiaugiuosi turėdama tokią galimybę, Indija man atradimų kraštas, vis kuo nors stebinantis kiekvieną dieną. Tai labai spalvinga, įvairialypė šalis, kurioje susipynę įvairiausios religijos, kultūros ir papročiai. Žaviuosi, kad čia taikiai sugyvena tokia heterogeninė visuomenė“, – įspūdžiais dalijasi Viktorija.
Stažuotė – tai galimybė
Net ir kaip vieną geriausių stažuotės aspektų V.Būtėnaitė įvardija kultūrų įvairovę, kaip pati sako, smagu diskutuoti apie kultūrinius skirtumus vakariečių ir vietinių gyventojų akimis. Stažuotojos iš Lietuvos duomenimis, šiuo metu Mumbajuje yra apie 30 AIESEC stažuotojų iš įvairiausių pasaulio kampelių: Jungtinių Valstijų, Brazilijos, Kolumbijos, Maroko, Rusijos, Kazachstano, Europos valstybių.
Alytiškė stažuotę atlieka privačiame universitete „Universal Business School“. Ji atsakinga už tarptautinių ryšių kuravimą. Viktorija skuba pasidžiaugti, kad partnerystė buvo užmegzta ir su Lietuvoje veikiančiu ISM universitetu. Paklausta, kokia jos darbo vieta, kokie žmonės supa, ir čia trykšta optimizmu: „Atvykusi į Indiją buvau maloniai nustebinta savo darbovietės. Tai itin vakarietiška institucija, įkurta tik prieš trejus metus. Vienas iš įkūrėjų ir mano tiesioginis vadovas –buvęs „Thomson Reuters“ naujienų agentūros vykdomasis direktorius Azijoje, gyvenęs įvairiose pasaulio šalyse ir puikiai perėmęs vakarietišką verslo modelį. Tai puiki platforma mano profesiniam tobulėjimui. Džiaugiuosi galėdama mokytis iš verslo profesionalų.“
Universitetas randa darbą
Per šešis Indijoje praleistus mėnesius Viktorija spėjo įsitikinti, kad čia skiriama labai daug dėmesio išsilavinimui. Netgi pasisveikinimui įtakos turi religija, išsilavinimas ir socialinė klasė. Čia griežta hierarchinė kultūra, todėl pirmiausia reikia sveikintis su vyresniais ar svarbesniais asmenimis.
„Magistro diplomas yra būtinybė norint gauti gerai mokamą darbą – darbo rinka čia itin konkurencinga ir darbuotojams keliami dideli reikalavimai. Studentai studijuoja labai daug – dažnai likus pusmečiui iki stojamųjų egzaminų visiškai atsiribojama nuo išorinio gyvenimo, telefonai perduodami tėvams, o visas laikas skiriamas mokymuisi“, – neįprasti dalykai mano pašnekovės nebestebina.
Universitete, kuriame stažuojasi alytiškė, mokymosi procesas vyksta šešias dienas per savaitę, kartais paskaitos trunka ir iki 9 valandos vakaro. Lankomumas, anot Viktorijos, griežtai kontroliuojamas – dalyvavimas paskaitose patvirtinamas piršto atspaudais: „Studentai čia itin orientuoti į darbo rinką. Vienas labiausiai mane stebinančių dalykų yra tas, kad universitetai Indijoje studentams turi rasti darbo vietas. Pirmas klausimas, kurio paprastai sulaukiame iš būsimų studentų, ne apie mokslo kokybę, dėstytojus ar kurso struktūrą, o kiek mūsų ankstesnių studentų buvo įdarbinta, koks jų vidutinis darbo užmokestis. Prisimenu atvejį, kai net ir mano kolegė suglumo paklausta, kad jeigu mūsų universitetas neras darbo studentui, jis galės mus paduoti į teismą. Turiu pripažinti, kad indams trūksta savarankiškumo. Net ir magistro studijas baigę studentai nenoriai palieka tėvų namus, įpratę, kad kitas jais turi rūpintis.“
Viršvalandžiai – įprastas reiškinys
Darbas žmogų puošia – turbūt šia išmintimi Indijos gyventojai vadovaujasi ne tik semdamiesi žinių mokslo šventovėse, bet ir jas baigę – dirbdami. Viktorija jau įprato, kad darbo savaitė čia trunka ne penkias, kaip mums įprasta, o šešias dienas: „Žmonės Indijoje dirba labai daug. Viršvalandžiai darbe yra įprastas reiškinys. Tačiau darbo kultūra įmonėje, kurioje aš dirbu, gerokai skiriasi nuo bendrų tendencijų Indijoje.“
Turbūt viena priežasčių ta, kad Viktorijos gyvenimas ir darbas verda šalies finansų sostinėje. Kaip pati sako, Mumbajus yra Indijos ekonominė sostinė, kuriai būdingos didžiųjų pasaulio miestų savybės – garsiausių dizainerių parduotuvės, žinomiausi viešbučių tinklai, prabangiausi restoranai su įvairių kraštų virtuvėmis. Mergina juokauja dažnai susimąstanti, kad jaučiasi kaip Europoje ar Šiaurės Amerikoje.
Vis dėlto vyksiančiuosius į Indiją Viktorija ragina priprasti, kad ten galioja kitoks laiko suvokimas – čia planavimas ir terminų laikymasis gan retas reiškinys, itin daug laiko ir jėgų reikalauja popierizmas – vien gauti išankstinio mokėjimo SIM kortelę telefonui užtruko ilgiau nei valandą, prireikė dviejų nuotraukų ir paso kopijos.
„Indija yra didelių kontrastų vieta. Čia itin ryškus atotrūkis tarp žemiausio ir aukščiausio socialinių sluoksnių. Daugiau nei 30 procentų indų gyvena žemiau skurdo ribos. Keista matyti lūšnynus ar tiesiog gatvėse gyvenančius žmones, pro kuriuos važiuoja naujausi automobiliai su privačiais vairuotojais, aplenkdami gatve laisvai vaikštančias karves. Darbo jėga Indijoje labai pigi – nusisamdyti namų tvarkytoją, kuri kas dieną ateitų ir tvarkytų butą, mėnesiui teatsieina apie 40 litų“, – apie gyvenimą tolimojoje Indijoje pasakoja Viktorija.
Apie keliones ir maistą
Gėrėtis Indijoje gali daug kuo, tačiau veik visiems apsilankiusiems neišdildomą įspūdį palieka maistas, o galvą apsuka prieskonių įvairovė. Viktorijos klausiu, kaip ji vertina indų virtuvę, kas labiausiai joje žavi.
„Man labai patinka indiškas maistas – įvairių daržovių patiekalai pagardinti įvairiausiais prieskoniais. Kadangi karvė Indijoje – šventas gyvūnas, jautienos rasti nelengva. Gyvendama Indijoje mėsos patiekalų nepasigendu, juos man kompensuoja šviežios jūros gėrybės – be galo mėgstu karališkąsias krevetes, kurios čia ypač pigios“, – balto pavydo kirminą budina Viktorija.
Tik atvykusi ji buvo prigąsdinta nevalgyti gatvės maisto, tačiau dabar drąsiai skanauja – jis dažnai įvyniojamas tiesiog į laikraštį. Lietuvaitę itin žavi vaisių įvairovė: arbūzai, braškės, melionai, papajos, ananasai kainuoja itin pigiai, o skonio, anot stažuotojos iš Lietuvos, neįmanoma sulyginti su į Lietuvą atvežtų. „Turiu tradiciją kiekvieną dieną per pietų pertrauką atsigaivinti šviežiai spaustomis granatų ar ananasų sultimis, kurių kaina nesiekia nė 2 litų“, – pasakoja apie jau įprastą režimą.
V.Būtėnaitė užsimena, kad gyvenimas Mumbajuje skiriasi – jis šiuolaikiškesnis, todėl teiraujuosi, ar teko pamatyti vadinamąją budistinę Indiją: Himalajų priekalnėse išsibarsčiusius vienuolynus, Budos nušvitimo vietą. Ir sulaukiu atsakymo: „Turiu prisipažinti, kad tik vienos laisvos dienos per savaitę mažoka kelionėms planuoti. Tačiau darbo metu irgi teko nemažai pakeliauti po Indiją – dalyvavau studijų mugėse įvairiuose miestuose.“
Europiečiui teikiama garbė
Vertinti gyvenimą Indijoje mergina gali ne tik savo, bet ir kolegų iš kitų šalių akimis. Pasak jos, europiečiams Indija atrodo itin triukšminga ir chaotiška. „Pirmas įspūdis dažnai būna toks, tačiau triukšmo įmanoma nepastebėti, o vyraujančiame chaose įžiūrėti tvarką. Vietiniai gyventojai labai draugiški, visada su dideliu smalsumu ir pagarba žiūri į europiečius. Čia visiškai normalu, jei nepažįstamas žmogus pradeda klausinėti, kur dirbu, kiek uždirbu, ar valgau mėsą. O juk mums, europiečiams, tai pasirodytų netaktiški klausimai. Indijoje priprantama prie smalsių žvilgsnių ar dažnų prašymų nusifotografuoti su vietiniais. Čia didelė garbė turėti nuotrauką su užsieniečiu, o jeigu kokiame renginyje dalyvauja ir europiečiai, tai būna garbė organizatoriams. Todėl su kitais stažuotojais esame gavę kvietimų dalyvauti vestuvėse, nors jaunųjų visai nepažinojome“, – smalsumą žadina Viktorija.
Tuoj pat klausiu, ar kvietimą į vestuves priėmė ir kokios jos buvo. „Neseniai teko dalyvauti kolegės vestuvėse. Keista, kad vakarietiškų pažiūrų, puikų išsilavinimą turinti ir sėkmingą karjerą kurianti kolegė nusprendė tėvams patikėti jaunikio suradimo klausimą. Pirmąkart susitikus buvo nuspręsta, kad santuoka įvyks ir vestuvės bus nepraėjus nė mėnesiui po pirmo jų susitikimo“, – tarsi filmo scenarijų pasakojo alytiškė.
Tačiau tai ne vienintelis dalykas, stebinantis europiečius, – tuoktuvės merginai reiškia dideles investicijas. Anot pašnekovės, jaunoji ne tik turi turėti kraitį, sumokėti vyro šeimai nemažą sumą, bet ir padengti vestuvių (jos turi būti kuo prabangesnės) išlaidas. „Dažnai šeimos net ima paskolas, kad pasipuikuotų prieš gimines. Viena mano draugė dalyvavo pažįstamų vestuvėse, kurių biudžetas buvo apie pusė milijono dolerių! Indai labai mėgsta pompastiką – kuo daugiau prabangos, tuo didesnė garbė šeimai“, – neįprastomis vestuvių tradicijomis stebisi Viktorija ir priduria, kad susituokus viskas kardinaliai pasikeičia – žmonos dažniausiai meta darbą ir tampa namų šeimininkėmis, visiškai priklausomomis nuo vyrų.
Sakoma, kad laikas svetimoje šalyje bėga greičiau, todėl negaišindama Viktorijos užduodu paskutinį klausimą: ar gyvenimas Indijoje patogus? „Užsieniečiai Indiją vertina nevienareikšmiškai – mano kolegė, atvykusi iš Brazilijos, po savaitės išskrido atgal. O man tai viena labiausiai patikusių valstybių iš visų aplankytų. Puikus klimatas (dieną oro temperatūra pasiekia 30 laipsnių, vakare – apie 20 laipsnių šilumos), draugiški žmonės, geras maistas ir įdomi kultūrinė patirtis. Gyventi užsieniečiui čia labai patogu – dauguma gyventojų puikiai kalba angliškai, nes tai buvusi britų kolonija, o uždirbant vidutinį lietuvišką atlyginimą čia galima turėti labai patogų gyvenimą“, – reziumavo Indiją jau prisijaukinusi stažuotoja.
Nors ši alytiškės stažuotė jau greitai baigsis, mergina iš įmonės sulaukė pasiūlymo ją pratęsti. „Gan keblus vizų tvarkymo procesas – tai lems stažuotės tąsą. Kad ir kaip būtų, žinau, kad Indija dažniausiai pateikia atsakymus į visus klausimus, todėl neatmetu galimybės čia pasilikti ilgiau“, – viliasi mergina.
Indrė MIKELIONYTĖ
