Vienas jų – Alfredas Anderau iš Liucernos – šį rudenį keturias savaites savo lietuvių kalbos įgūdžius tobulino Lietuvoje. Kelionės įspūdžiais jis sutiko pasidalinti su Šveicarijos lietuvių bendruomenės svetaine lietuviai.ch.
Lietuvoje lankėtės pirmą kartą. Kuo jus traukė Lietuva? Ką apie ją žinojote prieš kelionę?
Norėjau tikrovėje pamatyti Lietuvą, kurią pažinojau iš knygų, kaip ypatingą senųjų legendų šalį. Liucernos, kurioje gyvenu, pagrindinėje bibliotekoje peržiūrėjau visas ten rastas knygas ir nuotraukų albumus, taip pat išstudijavau Lietuvos žemėlapį ir susiradau mane dominančias vietoves. Ieškojau informacijos apie Lietuvos rašytojus, kokei jų kūriniai išleisti užsienio kalbomis, bet gaila, jų labai mažai. Prieš kelionę su malonumu perskaičiau vokišką Donelaičio „Metų“ vertimą.
Šveicarai – poliglotų tauta, o jūs net esate išvertęs į vokiečių kalbą Dantės „Dieviškąją komediją“. Ką jums reiškia kalbos?
Laisvai kalbu angliškai, gerai kalbu itališkai, daniškai ir gana gerai rusiškai bei prancūziškai.
Kalbos mane labai traukia – tai, kaip jos suręstos, kaip jos „mąsto“, kuo ypatingos. O taip pat jos tarnauja ryšiams su žmonėmis, kurie jomis kalba, su jų kultūra. Stebėti, kaip galiu susikalbėti naujai išmokta kalba ir ja skaityti man yra didžiulis nuotykis.
Lietuvių kalbos jau intensyviai mokotės 10 mėnesių, ką apie ją manote? Išvardinkite tris gražiausius lietuviškus žodžius?
Tai – labai sena kalba, kas iškart kelia pagarbą, ir ji tikrai turi labai daug senų, ypatingų formų. Ją nelengva išmokti, todėl tai – ir iššūkis, bet tuo pačiu ir stimulas. Trys gražiausi žodžiai? Kodėl gi ne „gražus“, „laimingas“, „tėvynė“?
Lietuvoje visur - ir gatvėje, ir parduotuvėse, o taip pat su mane priėmusia gyventi šeimininke - kalbėjau tik lietuviškai. Žmonės atrodė nustebę ir nudžiugę vienu metu, visada draugiškai atsakydavo.
Lietuvoje gyvenote vietinėje šeimoje, taigi, matėte lietuvišką buitį iš vidaus. Ar galėtumėte palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Šveicarijoje?
Taip, aš buvau ne turistas, o žmogus lietuviškoje kasdienybėje, su visais jos rūpesčiais, nes taip įdomiau ir realistiškiau.
Gyvenimas Lietuvoje aišku sunkesnis, apribotas daugybės išorinių veiksnių, kaip prastas visuomeninis susisiekimas, dažni, bet brangūs maršrutiniai taksi, ko pasėkoje mažesni miesteliai tampa izoliuoti. Taip pat mažos vyresnių žmonių pensijos bei aukštos kainos.
Kas sužavėjo Lietuvoje?
Žavėjo tai, kad žmonės vis dar ieško savo ateities ir, nepaisant daugybės sunkumų, daro tai drąsiai, atkakliai.
Labai patiko Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse - gražiai įrengtas, protingai suplanuotas, kaip žemėlapyje. Vidiniai interjerai panašūs į šveicarų senąją kaimo kultūrą, bet yra daug tik lietuviškoms sodyboms būdingų detalių. Labai vertinga patirtis pažvelgti į senąją Lietuvą, tik gaila, kad jame nėra gyvybės, mažai lankytojų.
Lankiausi Panevėžyje, kur vyskupas Jonas Kauneckas man aprodė jo globojamą švietimo centrą. Stiprų įspūdį paliko draugiškumo ir kompetencijos atmosfera, kurią spinduliavo visi jo darbuotojai ir darbuotojos. Man atrodo, kad čia atliekamas labai geras ir prasmingas socialinis darbas.
Kas nepatiko?
Lietuvos kelias į šiuolaikiškumą man atrodo per skubus. To ženklai - gigantiški prekybos centrai ir neįtikėtinai intensyvus bei atitinkamai triukšmingas transporto eismas. Taip pat daugybė intensyvių greitkelių ir be galo plačių prospektų Kaune ir Vilniuje suteikia šiems miestams kažką labai šalto ir nežmogiško. Man atrodo, kad tradicinės lietuviškos vertybės aukojamos per greitai ir per radikaliai.
Labai nepatiko Kryžių kalnas, kurį laikau vietovės gėda. Kažkada buvusi ypatinga atminimo vieta su dideliais, ryškiais kryžiais, dabar padengta mažais, pigiais, mediniais kryželiais, o rožiniais apkabinėtas net Nukryžiuotojo kaklas. Tai – tuščias, paviršutiniškas kičas, net sakyčiau netoleruotinas.
Lankiausi ir sostinėje. Išgirtasis Vilniaus senamiestis gražiai atnaujintas, bet truputį demonstratyvus ir nelabai natūralus, skirtas daugiau turistams. Paėjėjus tolėliau nuo centro - apleistas parkas, aptriušę, purvinai pilki namai. Panaši situacija ir Kaune, bet jame daugiau vertų pamatyti vietų bei, pėsčiųjų laimei, yra žalioji Laisvės alėja.
Ką manote apie Lietuvos gamtą?
Tris dienas praleidau Aukštaitijos parke. Keista, kad Palūšėje po sezono uždarymo nerasi nė gyvos dvasios. Viskas uždaryta – net užkandinės ir parduotuvėlės. Nakvojau pas pagyvenusią ūkininkę – labai širdingą moterį – šnekią, atvirą ir linksmą. Kad nemirčiau iš bado, ji išimties tvarka man virė košes su šilauogėmis. Patiko rudeniškai melancholiškas ežeras; vieniša, truputį monotoniška giria, nuo mažų kalvelių atsiveriantys vaizdai į horizonto platybes; neplanuotas, bet ilgą pokalbį padovanojęs susitikimas su buvusiu girininku atokiai įsikūrusiame bitininkystės muziejuje.
Trakuose įstrigo į atmintį romantiška ir graži pilis, vienišas žvejys ir beviltiškai laukiantys turistų laiveliai, spalvoti karaimų nameliai ir keisti jų maldos namai.
Kokia lietuviškos kultūros dalis paliko ryškiausią įspūdį?
M.K. Čiurlionio muziejus Kaune - jame lankiausi tris kartus! Nustebino, kad toks didelis muziejus skirtas vienam menininkui. Paveikslų galerijoje ypatingą įspūdį padarė laidotuvių ciklo procesijos ir zodiako ciklo paveikslai. O taip pat sužavėjo Elžbietos Daugvilienės skulptūros, kažkodėl paslėptos muziejaus gale mažame kambarėlyje. Tik labai gaila, kad nėra pirkti atvirukų nei su Čiurlionio, nei su Daugvilienės kūryba.
Muzikos salėje, kurioje buvau vienintelis lankytojas, klausiausi nuostabios Čiurlionio muzikos, smuikų kvarteto ir labai gražių liaudies dainų, atliekamų puikaus choro. Tai - toks atsipalaidavimas nuo miesto kasdienybės rūpesčių!
Labai nustebino lietuviški mediniai koplytstulpiai su skulptūrėlėmis ir stogeliais. Jie man atrodo labai keisti, netgi egzotiški, lyg kokiame Tibete. O medinės bažnytėlės, ypač Smilguose ir Palūšėje ir stebino, ir žavėjo vienu metu
Ką patartumėte draugui, pirmąkart vykstančiam į Lietuvą?
Patarčiau nusiteikti, kad Lietuva yra gerokai šiuolaikiškesnė nei vaizduojama kelionių vadovuose ir ypač nuotraukų albumuose.
