Kaunietė Laura Gauryliūtė pasakoja, kad lenktynės ir sportiniai automobiliai nuo pat mažens jai kėlė susidomėjimą, tad nieko keisto, kad būdama 20-ies nusprendė apsilankyti lenktynių varžybose, kuriose ji žengė drąsų žingsnį savo svajonės link.
„Priėjau prie vienos komandos, nors nieko nepažinojau, pasisveikinau ir pasakiau, kad galiu daryti bet ką – plauti langus, valyti grindis, automobilius, tik, prašau, pasiimkite mane kartu į lenktynes. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau sutikau savo būsimą vyrą, kuris buvo inžinierius kitoje komandoje.
Laikui bėgant viskas klostėsi savo eiga, pasiūliau įkurti savo komandą ir automobilių servisą. Na, o kadangi draugas sutiko – taip viskas ir prasidėjo. Mūsų asmeninei įmonei gruodžio pabaigoje kaip tik suėjo ir du metai“, – šypsosi Laura.
Kurį laiką pora darbavosi Kaune, tačiau dėl konkurencijos ir kainų teko galvoti kitą verslo planą. Taip Laura ir jos partneris nusprendė pabandyti viską perkelti į draugo tėviškę – Jurbarką:
„Šiuo metu ir savo verslą, ir ateitį kuriame būtent čia.“
Iššūkiai servise ir trasoje
Nors lenktynės ir yra Lauros „varikliukas“, tačiau pati pašnekovė teigia kol kas nelenktyniaujanti. Juokaudama ji sako, kad lenktynėse ji visai komandai yra kaip mama.
„Neretai būnu ir komandos vadovė. Tokiomis akimirkomis būnu tarsi tiltas tarp inžinieriaus, kuris vadovauja mechanikams, ir vairuotojo. Gavusi informaciją iš lenktynininko ją apdoroju ir tuomet kitiems jau perduodu viską susisteminusi, ką ir kaip reikės daryti, kam pasiruošti. Kartais tenka padėlioti ir pačią lenktynių strategiją“, – pasakoja savo pareigas pašnekovė.
Pasiteiravus, ar vis dar yra žmonių, kurie nepatiki tuo, kuo užsiima mergina, Laura sako, kad nors nuostabų ir yra, tačiau stereotipas, kad moteriai ne vieta prie mašinų, yra jau senokai pasenęs. Tačiau dalindamasi savo darbine kasdienybe socialiniuose tinkluose, L. Gauryliūtė sako dažnai sulaukianti įvairiausių klausimų, kurie kitiems būna itin įdomūs, aktualūs.
„Pagrindinis daugumos klausimas – kiek reikia turėti pinigų, kad būtų galima išvykti į lenktynes ir jose dalyvauti (juokiasi). Piniginis faktorius iš tiesų yra labai svarbus, nes būtent nuo jo, realiai, viskas ir prasideda.
Visgi, į viską reikėtų žiūrėti palaipsniui – kur ir kokioje trasoje norisi važiuoti, kokį automobilį galite sau leisti ir tuomet su turimu pinigų kiekiu kreiptis į trenerius, pradėti lankyti treniruotes.
Iš pradžių reikėtų pasitreniruoti vairuojant simuliatorių, išmokti teoriją, kuri yra labai naudinga, na ir tuomet treniruotis trasoje. Tik po pasiruošimo gali pradėti kilti mintys apie išvykimą į trasą, lenktynes“, – nusišypso kaunietė.
Kartu su partneriu besirūpinanti ne tik lenktynėmis, tačiau ir automobiliais, Laura atvirauja, kad darbas automobilių servise iš tiesų skiriasi nuo įprasto serviso, kadangi čia aptarnauti tenka ir sportinius automobilius. Tačiau nepaisant šio skirtumo, yra ir panašumų:
„Tvarkydami sportines mašinas, panaudojame tas žinias ir kompetencijas, kurių reikia tvarkant įprastus automobilius. Taip yra kur kas lengviau išspręsti kylančius iššūkius. Visgi, tokie sunkumai yra ganėtinai menki prieš kitus.
Lietuvoje lenktynių sporto rinka yra tikrai labai maža, tad nedaug turime ir kur nuvykti. Dažniausiai tenka lėkti į užsienį, kur treniruojamės, sportuojame, lenktyniaujame. Tokios kelionės reikalauja didelių kaštų. Kadangi rinka maža, yra labai didelė konkurencija. Daugiausiai visi kovoja dėl klientų.
Be to, kalbant apie klientus, neretai iššūkiu tampa ir jie. Dažnai kiekvienas turi savo norus, įsitikinimus, kurie ne visuomet sutampa. Laimei, pastaruoju metu leidžiame atsirinkti sau žmones, su kuriais norime dirbti, o ir bendrauti tuomet yra kur kas maloniau. Džiaugiamės, kad sportininkai, kurie priklauso mūsų komandai, kartu dirba petys į petį, klauso vieni kitų sprendimų, patarimų.“
Svajonės įgyvendinimas
Per metus išvykti į užsienį kartu su komanda tenka 6-10 kartų. Kadangi Lietuvoje yra vos viena lenktynių trasa, treniruotis tenka išvykti į užsienį. Viena saugiausių trasų Laurai yra padaryta Estijoje, o viena mylimiausių – Vokietijoje.
„Pati fainiausia trasa, turbūt, yra Estijoje, kadangi ji yra saugi. Tačiau iki Estijos kelio yra vien 600 km, tad nėra nei arti, nei pigu, bet tenka prisitaikyti. Visgi, viena mylimiausių mano trasų yra Vokietijoje. Bent kartą į metus ten stengiamės apsilankyti. Tapo tarsi tokia tradicija“, – sako ji.
Be to, L. Gauryliūtė atvirauja, kad viena iš ateities svajonių – nusivežti į pastarąją trasą ir savo automobilį. Mergina pasakoja, kad galbūt dar ne šiais, bet kitais metais kartu su partneriu ji svajoja įsigyti bent porą automobilių, kurie priklausytų jų komandai.
Šiuo metu, sutvarkius automobilį, jis grįžta pas savo šeimininką, todėl ateities vizija yra plėsti savo verslą, kad būtų galima pasiūlyti ir savų sportinių automobilių.
„Lenktynės man yra tobula vieta. Galėčiau gyventi šalia Kačerginės, kur eina lenktynių trasa (juokiasi). Kiekvieną kartą nuvykusi pasikraunu gerų emocijų, nes vien tas burzgimas suteikia laimės. Esu visiška benzingalvė.
Žinoma, ne visuomet tos emocijos būna ir geros, ypač, kai nesiseka tenka pagalvoti, ko galime pasimokyti, kad tobulėtume. Nesėkmes visuomet priimame kaip patirtį, nes tikrai būna visko – ir ašarų, ir juoko. Kiekvieną kartą būnant trasoje apima toks geras jausmas, kad pagaliau žinai, jog esi savo vietoje“, – nusišypso pašnekovė.
Šiuo metu Laura taip pat nesėdi sudėjusi rankų ir užsiima savo sportinio automobilio gamyba. Ji tikisi, kad ateityje, kuomet automobilis bus paruoštas, ji galės pakviesti moteris išbandyti savo jėgas ekstremalaus vairavimo trasoje:
„Konstruodama automobilį turiu viziją, kad juo galėtų važiuoti ir moterys, kad galėtume jas pamokyti, kaip vairuoti ekstremaliomis sąlygomis. Tikiuosi, kad ateityje bus tuo susidomėjimas, kuris virs į ilgalaikį ryšį.“
Pasiteiravus, kiek laiko praleidžia konstruodama automobilį, Laura sako, kad norėdama jį pagaminti gerai, ji neskuba, o tuo pačiu kartu ir mokosi su kitais, kadangi visu procesu ji dalinasi „YouTube“.
„Lenktynių metu nelendu prie automobilių, o dirbant servise, mechaniškai galiu atlikti tik labai minimalius darbus – pakeisti tepalus, kaladėles. Dabar, konstruodama automobilį, aš viską darau labai paprastai, domiuosi, ieškau žinių, tariuosi su savo būsimu vyru, o tuomet imuosi darbų ir taip kartu mokausi su žiūrovais.
Kadangi jau turiu susipirkusi visas detales, manau, kad vasarą automobilį jau bus galima išvežti į trasą, nors konstruoti jį užtrunka net ir nuo vienerių iki penkerių metų“, – pasakoja ji.
