„Į šį projektą atėjau kiek neįprastai, kadangi mane pastebėjo ne laidos prodiuseris, bet operatorius. Taip pradėjome kartu dirbti, aš jiems tikau, laidos formatas man taip pat priimtinas, tad taip susidirbome, jog tikiuosi gyvuosime dar ilgai“, – kalba Rūta.
Kiekviena diena – nenuspėjama
Dirbant „TV Pagalboje“, pasak pašnekovės, niekada nežinai, ką kiekviena diena gali atnešti ir tenka nuolatos spėlioti, į kokią vietą, situaciją ar pavojus pakliūsi, kiek savęs reikės atiduoti ir ar pavyks išspręsti žmonių problemas, dėl kurių jie kreipėsi į komandą.
Rūta tikina, kad būtent tai skatina būti „gelbėtoja“, kadangi monotoniškas darbas – ne jai. „Negalėčiau kasdien dirbti to paties, esu kūrybos žmogus ir nuvykus spręsti įvairių problemų man patinka stebėti, kaip šį kartą aš sugebėsiu viską išspręsti. Be to, visada galvoju, kaip pateikti istoriją, kad ji būtų įdomi žiūrovui. Taigi, tas mane ir žavi, kad kaskart išeidama į darbą nežinau, kas manęs laukia“, – sako pašnekovė.
Moteris taip pat džiaugiasi, kad darbas „TV Pagalboje“ leidžia dirbti nevaržomu grafiku, kada vieną dieną ji nuo ryto iki pat vėlaus vakaro gali skubėti į iškvietimus ir spręsti problemas, tačiau sekančią dieną – pailsėti ir atsipūsti nuo visko.
Susidūrimai su agresyviais žmonėmis
Nepaisant visų įvardintų pliusų, „TV Pagalbos“ komanda dažnai patenka net į pavojingus išbandymus. Rūta teigia, kad dažnai susiduria su agresyviais žmonėmis, ne kartą teko būti ir užpultiems, operatoriui bėgti nuo vyro, besimojuojančio šakėmis arba pačiai Rūtai susidurti su agresyviu žmogumi, norinčiu ją apipilti verdančiu vandeniu.
„Sudėtinga ir tai, kad dažniausiai dirbame už miesto ribų ir esant bet kokiam orui. Taip pat dažnai tenka pasisaugoti ne tik agresyvių žmonių, tačiau ir šunų, kurių ypač bijau. Įsivaizduokite, atvažiuojame į kokią nors sodybą, kur laksto trys dideli ir pikti šunys. Ir nepaisant to, vis tiek turi eiti, negali tiesiog likti automobilyje“, – pasakoja Rūta.
Nors iškvietimai ir žmonių istorijos dažnai būna sukrečiančios, pilnos liūdesio ir skausmo, moteris pasakoja, kad jau pirmaisiais darbo metais „TV Pagalboje“ išmokusi atsiriboti nuo blogų emocijų, jų neparsinešti namo, kad nenukentėtų šeimos santykiai.
„Jei manęs paklaustų, kur buvau ir ką veikiau vakar, greičiausiai iš karto negalėčiau atsakyti, o jei reikėtų prisiminti, kas buvo užvakar, tikrai tektų atsiversti užrašus. Tai tik patvirtina, kad per tiek metų išmokau pamiršti neigiamas emocijas“, – atvirauja pašnekovė.
Vis dėlto, ji neslepia, kad nepaisant išmoktų pamokų, darbas yra emociškai varginantis, ypač matant nuskriaustus, alkoholikų šeimose augančius vaikus. Būtent jų liūdnos akys įsimena labiausiai, o padėti ne visuomet pavyksta ir dažniausia to priežastis – valstybinių institucijų neveiksnumas.
Sukrečianti žmogžudystės istorija
Paklausus, kokia istorija dirbant „TV Pagalboje“ Rūtai įsimintiniausia, ji nedelsdama prisimena naujųjų metų išvakarėse verkiančios mamos pagalbos šauksmą dėl dingusios dukters.
„Jei būčiau numaniusi, kaip gali baigtis šis iškvietimas ir kas manęs laukia, tikrai nebūčiau vykusi. Tai buvo istorija apie vyrą, nužudžiusį savo sugyventinę, kurios kūną jis buvo užkasęs netoli namų. Policija 10 dienų po moters dingimo nieko nesiėmė, ir, žinoma, niekas tuomet net neįtarė apie žmogžudystę“, – prisimena Rūta.
Tuomet „TV Pagalbos“ komanda, sulaukusi mamos pagalbos šauksmo dėl dukros dingimo, nedvejodama išskubėjo padėti. Ši istorija Rūtą ypač suintrigavo, tačiau ji tikrai nenumanė, kad už visko slepiasi žmogžudystė. Kadangi verkianti mama įtarė, kad dėl dukters dingimo yra kaltas sugyventinis, „gelbėtojai“ tą vakarą apžiūrėjo vyro namus, atliko kratą mašinoje, kurioje rado šlapią dingusios moters striukę.
„Šis rastas įkaltis paskatino policiją imtis veiksmų. Sekančia dieną sužinojau, kad vyras, pas kurį buvome namuose, nužudė savo sugyventinę. Negalėjau patikėti, kad dar dieną prieš tai kalbėjau su juo, liečiau jo veidą klausdama, iš kur pas jį atsirado randai. Maniau, kad po tokios žinios man reikės psichologų pagalbos“, – apie sukrėtusį įvykį pasakoja Rūta.
