Nors ruošdama reformą ministerija Damoklo kardu įstaigai nemojuoja, ligoninės vadovė pasakoja, kad darbo ir spręstinų iššūkių nestinga. Naujai įsivertinti pajėgumus privertė ir regione prasidėjęs karas.
„Ligoninė visą laiką buvo pozicionuojama, kas išlieka ir dabar ruošiamos reformos kontekste, kaip atsparumą grėsmėms užtikrinanti ligoninė. Tai jei būtų masinės riaušės, neramumai, branduolinė ar cheminė ataka, pagrindinis nukentėjusių pacientų srautas kreiptųsi į mūsų ligoninę, nes mes turime ir toksikologijos, ir traumos centrus“, – konstatuoja ligoninės vadovė.
Apie tai, kokiu ritmu darbas šiuo metu verda vienoje didžiausių ligoninių Lietuvoje, – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su įstaigos direktore J. Kutkauskiene.
Atslūgus pandemijai gyvenimas, atrodo, po truputį grįžta į įprastas vėžes. Ar tokiu ritmu gyvena ir ligoninė?
Įtemptas ir dabar laikotarpis, nes toliau tęsiame darbus. Kaip buvome, taip likome ir, matyt, daug metų būsime pirmaujanti ligoninė, kuri priima didžiulį skubiosios pagalbos srautą iš viso Vilniaus regiono. Į mus dėl būtinosios pagalbos pacientas kreipiasi kas 5 minutes, kas 15 minučių atvažiuoja greitoji. Per dieną per skubiosios pagalbos skyrių į ligoninę paguldome nuo 30 iki 50 pacientų, atliekame apie 80 operacijų. Tad darbo mastas yra didžiulis.
Labai džiaugiuosi, kad pandemija mus tik trumpam pristabdė, bet niekada nebuvome sustoję ir visada užtikrinome būtinąją pagalbą. Jei kalbėtume apie šį laikotarpį, labai džiaugiamės epidemiologinio režimo švelnėjimu, kuris leidžia grįžti prie daugiau įprasto ritmo ir darbo sąlygų. Kita vertus, kartu labai daug pastangų dedame siekdami išjudinti savo ilgai brandintus infrastruktūrinius projektus – operacinių bloko renovaciją, kitus remonto ir statybos darbus.
Viešumoje dar ką tik netrūko gyventojų pasipiktinimo dėl atidėtų sveikatos paslaugų, neva negydančių medikų. Dėl pandemijos teko pristabdyti dalį paslaugų, liko dar kažkokių apribojimų?
Norėčiau pasidžiaugti, kad esame ta ligoninė, kuri praėjusiais metais dirbo intensyviausiai Lietuvoje. Pagal savo suteiktų paslaugų skaičius mes uždirbome metinę sutartinę sumą. Iš esmės į savo ritmą grįžome dar 2020 m. birželio mėnesį, realiai buvome tik trumpam, pandemijos pradžioje keliems mėnesiams sustabdę visą planinę pagalbą, nes buvo toks reguliavimas. Bet jau gegužės pabaigoje leidus atnaujinti planines paslaugas, vien per birželį grįžome į buvusias apimtis.
Taip, 2021 m. irgi buvo kupini iššūkių, bet jie buvo susiję su COVID-19 infekcijos valdymu ir protrūkiais, kurių neišvengė dažna įstaiga. Galbūt tai kiek pakoregavo mūsų terapinio profilio veiklos apimtis, kadangi turėjome net iki 120 lovų, skirtų kovidiniams pacientams. Taigi ta apimtimi mūsų paslaugų buvo suteikta mažiau. Tačiau kalbant apie chirurginę pagalbą, pernai atlikome visas planines operacijas.
Kita vertus, negaliu nepripažinti, kad pas mus buvo ir yra eilės. Tai yra susiję su tuo, kad esame viena didžiausių įstaigų, kuri atlieka endoprotezavimo operacijas, ir esame itin paklausūs. Labai didžiuojamės, kad turime kvalifikuotą, patyrusį kolektyvą, kurį renkasi pacientai. Kitose įstaigose jie tas paslaugas gali gauti per mėnesį, o pas mus tenka laukti metus, o kartais – ir ilgiau. Bet mes dedame visas pastangas, kad eiles sutrumpintume.
Deja, bet dabartiniai infrastruktūriniai pajėgumai, kaip minėjau, tos pačios operacinės, kurios reikalauja neatidėliotino remonto, riboja mūsų galimybes teikti paslaugas.
Gal dar yra kokių paklausių procedūrų, kurioms gauti rikiuojasi tokios eilės?
Galbūt pastaruoju metu stebime kiek padidėjusią eilę prie oftalmologinių operacijų. Bet vis tik kitų paslaugų srityse pas mus vyrauja būtinoji pagalba ir jos teikimą mes visiškai užtikriname.
Dalis žmonių per pandemiją sąmoningai ribojo vizitus pas gydytojus. Ar pajautėte, kad dalies planinių procedūrų žmonės patys atsisakė?
Tai, kad epidemiologinės sąlygos, žmonių jausena ir psichologinė savijauta turėjo didelę įtaką jų kreipimuisi į gydymo įstaigas, patvirtina faktas, jog net mūsų skubiosios pagalbos skyriaus veiklos apimtys, ypač pandemijos pradžioje, buvo kritusios apie 25–30 proc.
Jei įprastai skubiosios pagalbos skyriuje vidutiniškai sulaukiame apie 300 pacientų, tuo laikotarpiu jų buvo 200. Ir tai mus labai stebino. Tačiau nors, atrodytų, apimčių prasme dirbome laisvesniu režimu, reikia nepamiršti, kad turėjome labai daug epidemiologinių suvaržymų, kas irgi reikalavo papildomo laiko. Tad kažkokio poilsio mes nepajutome. O dabar jau esame grįžę į ikipandeminį laikotarpį – 2019 m.
Aišku, džiaugiamės prasidedančia vasara, šiek tiek gerėjančiais orais, bet tai kartu mums ženklas, kad, viena vertus, daugėja šiam laikui būdingų traumų, kita vertus, kolegos poliklinikose išeina atostogauti ir srautas į ligoninės priėmimo skyrių didėja.
Uždelsę kreiptis pacientai vėliau nestebino gydytojų savo būklių sunkumų?
Pasitaikė tokių atvejų, kadangi tarp tų pacientų, kurie nesikreipė, buvo dalis tokių, kuriems tikrai reikėjo pagalbos. Galbūt įtakos turėjo ir apsunkintas patekimas pas šeimos gydytojus ar kitus specialistus. Taigi dėl pavėluoto kreipimosi sulaukdavome labiau „užleistų“, sudėtingesnės būklės, labiau komplikuotų pacientų.
Be to, pandeminiu laikotarpiu intensyviai teko koordinuoti savo veiksmus su mūsų kolegomis, kitomis ligoninėmis – ir stambiomis kaip Santaros klinikomis, ir rajoninėmis, kurios taip pat prisidėjo prie situacijos suvaldymo. Joms nutraukus tam tikro profilio paslaugų teikimą, mes turėjome didesnį išorinį srautą priimant skubios pagalbos reikalaujančius pacientus. Taigi ligoninėje pacientų srautas tikrai nesumenko.
Kita vertus, yra ir šviesioji pusė – priėmimo-skubios pagalbos skyriuje sumažėjo ne visai dėl skubiosios pagalbos besikreipiančių, dažniau neurasteniškų pacientų srautas.
Užsiminėte apie pacientų norą gydytis pas konkrečius specialistus. Poliklinikų vadovai irgi pažymi, kad eilės dažnu atveju sumažėtų, jei pacientai rinktųsi paslaugą, o ne pavardę. Ir jūs pastebite tokią tendenciją?
Atsakysiu paminėdama tokį kultūrinį fenomeną, kuris būdingas ne tik Lietuvai. Buvo atlikti „Eurobarometro“ tyrimai, kurie vertino, kiek skirtingų šalių, tarp jų – ir Lietuvos, gyventojų linkę keliauti tam, kad gautų sveikatos priežiūros paslaugas, kitaip sakant, vertintas pacientų mobilumas. Lietuvoje jis yra gana aukštas – virš 50 proc. pacientų atsakė, kad sutiktų keliauti į užsienį tam, kad gautų sveikatos paslaugas. Ir, reikia pažymėti, priežastis, kodėl žmonės būtų sutikę keliauti, tai yra pripažintas, aukštos kvalifikacijos specialistas.
„Mūsų ligoninėje dirbti labai sunku, nes teikdami skubią pagalbą dekompensuotiems pacientams, su stresinėmis situacijomis darbuotojai susiduria nuolat. Jiems tenka suvaldyti žymiai didesnį psichoemocinį krūvį nei tiems medikams, kurie daugiau dirba su planine pagalba.“
Ir Lietuva čia nėra išimtis, tai nėra kažkoks Rytų Europos fenomenas, tokios kultūrinės tradicijos egzistuoja visose šalyse. Kita vertus, mes turime suprasti, kad kiekvienas gydytojas iš esmės ir suformuoja tą pripažinimą savo gebėjimais, įgūdžiais, mokėjimu bendrauti su pacientu, suteikti jam pasitikėjimą. Tad pripažindami, kad yra susiklosčiusi tokia praktika, galbūt daugiau dėmesio skiriame jauniems specialistams sudarydami jiems sąlygas veikti ir kurti savo profesinį vardą.
Iš regionų girdime nuolat linksniuojamą bėdą – specialistų trūkumą. Ar yra prasmė apie tai kalbėti tokios didelės sostinės įstaigos atveju?
Mes irgi susiduriame su šia problema, tik gal kiek kitokiame kontekste. Mūsų ligoninėje dirbti labai sunku, nes teikdami skubią pagalbą dekompensuotiems pacientams, su stresinėmis situacijomis darbuotojai susiduria nuolat. Jiems tenka suvaldyti žymiai didesnį psichoemocinį krūvį nei tiems medikams, kurie daugiau dirba su planine pagalba. Natūralu, kad šiuo atžvilgiu mes nesame patrauklus darbdavys. Vien dėl šios priežasties tenka pripažinti, kad nors mūsų atlyginimai, palyginus su Vilniaus miestu, regionu, į ką lygiuojamės, tikrai nėra prasti, ta našta, darbo intensyvumas neatperka galimo atlyginimo skirtumo.
Dalis išeina tiesiog neatlaikę krūvio ir „perdegę“?
Taip ir yra. Pastebėjome, kad šiandien didėjant priėmimo-skubios pagalbos skyriaus veiklos apimtims kai kurie darbuotojai neatlaiko. Kaip tik šiuo metu stokojame kelių specialistų į šį skyrių, ypač chirurgų. Mes priimame didžiausią chirurginį skubios medicinos srautą. Per dieną šio profilio specialistams tenka apžiūrėti ne vieną, du, o iki 60, kartais – ir didesnį skaičių pacientų. Reikia atlikti ir diferencinės diagnostikos veiksmus, ši patologija labai jautri laikui, paciento išleidimas visada yra rizikingas. Taigi darbo sąlygos, atsakomybės lygis yra labai didelis ir ne visi gali jį pakelti.
Nespėjo pasibaigti pandemija, visuomenę sudrebino kita neganda – karas. Ar dėl to ligoninė ėmėsi kažkaip ruoštis, kaupti rezervą?
Yra atnaujintas reguliavimas, pagal kurį turime peržiūrėti rezervus ir juos papildyti. Šiandien turime rezervus, kalbant apie vaistus, tvarsliavą, vienkartines priemones. Kai kurių priemonių tikrai nesame sukaupę, pavyzdžiui, maisto, nes mes patys teikiame maitinimo paslaugas. Nusileidome į rūsius, pamatėme, kad reikia išsivalyti, nes tai yra ta vieta, kuria tektų naudotis, jei prireiktų slėptis nuo kažkokio antpuolio. Taigi kaip ir visi turėjome labai daug nerimo ir susitelkimo.
Visa ši situacija taip pat privertė iš naujo įsivertinti pasirengimą, nes ligoninė visą laiką buvo pozicionuojama, kas išlieka ir dabar ruošiamos reformos kontekste, kaip atsparumą grėsmėms užtikrinanti ligoninė. Tai jei būtų masinės riaušės, neramumai, branduolinė ar cheminė ataka, pagrindinis nukentėjusių pacientų srautas kreiptųsi į mūsų ligoninę, nes mes turime ir toksikologijos, ir traumos centrus.
Kritiškai savianalizei užtenka prisiminti ir plikledžio situaciją, kuri buvo šių metų sausio pirmomis dienomis. Tai įvertinus savo pajėgumus, deja, tenka pripažinti, kad jie yra gana riboti. Mes jau pradėjome kalbėtis tiek su Sveikatos apsaugos ministerija, tiek su Krašto apsaugos ministerija, Seimo atstovais, kurie dirba Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, įvardydami situaciją. Viską reikia kritiškai vertinti, kiek būtume pajėgūs suteikti pagalbos ir kokį mastą pasiekus pagalbos teikimą turėtų perimti kiti kolegos. Arba, kitas variantas, šiuos pajėgumus didinti pas mus.
Didelė mobilizacija buvo tik pirmomis savaitėmis ar nerami nuotaika lydi ir dabar?
Nesakyčiau, kad nuotaikos yra nurimusios, nes, ko gero, labai maža dalis Lietuvos gyventojų, tarp jų – ir medikai, galėjo suvokti, koks trapus mūsų pasaulis, kokia apskritai didžiulė vertybė yra taika, kad viskas per vieną dieną gali sugriūti. Po didžiulio pandeminio psichoemocinio krūvio, kurį teko atlaikyti sveikatos sistemai, dabar vėl viskas atsigręžia į būtinųjų tarnybų pasirengimą, taigi tai vėl naujas didelis streso veiksnys, kuris greičiausiai taip greitai nedings.
Be to, mūsų kolegos buvo nuvykę misijon į Ukrainą ir jų pasakojimai, ką jie pamatė, kaip ten viskas vyksta, kokioje būklėje yra šalis, kaip jaučiasi gyventojai, medikai, į kasdienę veiklą įnešė daug nerimo.
Karšta tema medicinos sektoriuje – sveikatos įstaigų pertvarka. Koks jūsų vadovaujamos įstaigos vaidmuo brėžiamas reformos rėmuose?
Sunku kažką konkretaus pasakyti apie galimas reformos pasekmes, bet, kaip minėjau, mes labai aiškiai pozicionuojamės kaip respublikinę reikšmę turinti ligoninė. Esame trijų klasterių – insulto, toksikologijos ir politraumos – svarbūs dalyviai. Tai, be abejo, reforma mums nekelia jokios išlikimo grėsmės.
Kita vertus, labai įdėmiai stebime pokyčius ir reflektuojame juos. Bet šiaip reikia priminti, kad Lietuva reformos laikotarpiu gyvena jau 30 metų, nes atkuriant Lietuvos Respubliką vienas pirmųjų dokumentų, kuris buvo priimtas sveikatos srityje, buvo susijęs su sveikatos sistemos reforma. Ir ten labai aiškios gairės buvo nubrėžtos, tiek kaip pirminė grandis turėtų vystytis, tiek rezidentų rengimo tvarka ir t.t.
Mes išgyvenome keturis reformos etapus, kurie reikšmingai pakeitė sveikatos žemėlapį, ir dabar išgyvename dar vieną. Ir jei praeiti etapai buvo labai orientuoti į infrastruktūrą ir grindžiami poreikiu ją keisti, tai šis etapas orientuojamas į rezultatus. Lietuvos gyventojų sveikata yra sąlyginai prastesnė nei kitų Europos Sąjungos piliečių, tai rodo, kad sistema turi būti keičiama. Ir pagrindinės kryptys, kurios užbrėžtos – priartinti ambulatorinę pagalbą prie paciento, manau, yra labai sveikintinas dalykas.
Dar viena šiandienos aktualija – ažiotažas dėl ligoninei priklausančio reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ uždarymo. Kaip reaguojate į kalbas, kad jis esą buvo žlugdomas sąmoningai?
Jau daugiau nei penkmetį viešojo erdvėje kalbama, kad šio centro veikla, deja, finansiškai nebuvo sėkminga. Po daugkartinių „piršlybų“ pagaliau jį „supiršo“ su šia ligonine, tad nuo 2018 m. centras tapo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės padaliniu. Jis buvo prijungtas su skola, kurią padengti ligoninė turėjo savo lėšomis.
Situacija tokia, kokia yra – pastatai buvo pastatyti dar 1967–1970 metais, jie taip ir toliau stūkso be didesnių investicijų. Mes teikėme labai daug įvairių siūlymų, ieškojome galimybės renovuoti jį, pritaikyti sveikatos priežiūros paslaugų teikimui, nes didžiojoje dalyje šių patalpų jos nebuvo teikiamos. Pastatas nebuvo projektuojamas šiai veiklai, ir tai yra pagrindinė problema, su kuria susiduriame – reikia visus statinius pertvarkyti, kad jie tiktų reabilitacijos paslaugų teikimui.
„Jei būtų masinės riaušės, neramumai, branduolinė ar cheminė ataka, pagrindinis nukentėjusių pacientų srautas kreiptųsi į mūsų ligoninę, nes mes turime ir toksikologijos, ir traumos centrus.“
Optimalus variantas reikalautų viso paties komplekso sujungimo, tai reiškia, tarpinių pastatų pastatymo, kas leistų įrengti 164 lovas. Bet mes paskaičiavome, kad jas pilnai įveiklinę vis tiek išeiname į šiokį tokį minusą. Net jei ir būtų kažkoks pliusinis rezultatas, tam reikia didžiulių investicijų – 12 milijonų eurų. Ir visos šios skolintos lėšos turi būti grąžinamos, taigi negalima kalbėti apie tai, kad šis padalinys kada nors galėtų uždirbti tiek finansinio srauto.
Minėjote, kad reabilitacijos centrą ketinama parduoti mažiausiai už 4,5 mln. eurų. Kam tuos pinigus ligoninė paskirs?
Mūsų infrastruktūriniai poreikiai labai dideli. Ir pradėčiau gal net ne nuo poreikio atnaujinti patalpas, kurios mini jau 30 metų ir nuo pastatymo nėra remontuotos, bet paminėčiau nusidėvėjusios įrangos atnaujinimą. Mums reikia dviejų kompiuterinių tomografų, kuriuos norint pastatyti prireiktų kartu plėsti skubiosios pagalbos skyrių, mūsų LOR gydytojai, akių gydytojai laukia naujų mikroskopų, taigi ligoninėje yra labai dideli ir brangios įrangos poreikiai. Operacinio korpuso atnaujinimui jau sudaryta 8 mln. eurų sutartis per valstybės investicijų programą, bet tai yra lėšos, kurias turėsime grąžinti.
Tiesą sakant, mes net išgąsdinome ministeriją, kai padarę savo turto reviziją pateikėme skaičius, kad turime turto, kuris yra praradęs vertę, už 75 mln. įsigijimo vertės. Taigi mūsų poreikiai yra milžiniški, nes naudojamės nudėvėtu turtu, kuris nebeturi likutinės vertės. Tai labai įspūdingi skaičiai, bet, manau, kad ministerija kaip steigėjai turi turėti realų vaizdą, kaip gyvuoja ligoninė.
Ligoninės vardas ne kartą viešumoje nuskambėjo ne pačiose šviesiausiose spalvose, kai buvo pranešta apie nusižudžiusį mediką. Koks, jūsų matymu, dabar mikroklimatas įstaigoje?
Tas įvykis sukrėtė visą medikų bendruomenę, jau nekalbant apie mūsų kolektyvą, kuriame šis jaunasis gydytojas užaugo. Kolektyvas labai skaudžiai išgyveno netektį ir supratome šios problemos svarbą kiekvienam mūsų darbuotojui. Taip pat ir ministerija, kuri, man atrodo, tikrai gana operatyviai reagavo, pateikė rekomendacijas, ko reikia imtis, kad būtų gerinamas mikroklimatas. Mes irgi labai dėmesingai žiūrime į darbuotojų poreikius, kokios priemonės prisideda prie mikroklimato gerinimo.
Mano kabineto durys atviros kiekvienam darbuotojui, kas norės su manimi susitikti, bet turiu pasidžiaugti, kad tokių situacijų čia dirbant su metais mažėja. Tai rodo, kad problemos, matyt, išsprendžiamos skyrių viduje, kaip išties ir turėtų būti. Mes įtraukiame darbuotojus į sprendimų priėmimą, kuriame savo tradicijas, ugdome vidurinę vadovų grandį, investuojame į juos, geriname komunikaciją. Atlikome ir psichoemocinės rizikos vertinimą visoje ligoninėje jau pasibaigus pandemijai.
Turime suprasti, kad kiekvienas ateiname į darbą su savo nuotaika, turime matyti kolegas, matyti jų nuotaiką, gebėti į ją adekvačiai reaguoti. Kartais kolegą reikia nuraminti, kitą kartą gal paskatinti, paraginti, galbūt pagelbėti suvaldyti konfliktinę situaciją, kylančią su pacientais. Išleidome ir specialius leidinius – naujoko knygą, bendravimo standartą. Kadangi esame rezidentūros bazė, naujokų srautas rudenį būna didelis, tad padedant įvesti naujokus taikoma ir mentorystės programa.
Kiek dažnai kyla konfliktai tarp pacientų ir medikų?
Dažniausiai pasitaiko, kad konfliktas prasideda nuo to, kad kažkas į kažką ne taip pažiūrėjo ar davė pagrįstą pastabą. Štai nesenas įvykis, kai buvo duota pastaba lankytojui, kad jis turi dėvėti kaukę lankymo metu, kas virto į nemažos apimties skundą. Žmogus nepagailėjo laiko išdėstyti situaciją, bet, mano nuomone, darbuotojai tikrai viską teisingai padarė.
Konfliktai būna įvairūs, kartais ir sudėtingi, bet šis pavyzdys rodo, kad darbuotojai tikrai nelinkę patys pirmieji konfliktuoti. Kaip bebūtų, tai yra darbas su žmonėmis, kuris yra labai nelengvas. Ir pacientai, turime suprasti, yra jautrūs, ir darbuotojas ateina iš savo šeimos, su savo rūpesčiais, tad viskas tikrai ne taip paprasta.
Seimas neseniai nutarė, kad laikas įvesti gydymo įstaigų vadovų kadencijų trukmę, neleidžiant tai pačiai įstaigai vadovauti daugiau nei 10 metų iš eilės. Taip pat įvestos ir padalinių vadovų kadencijos. Jūsų nuomone, tai padės spręsti mobingo, apie kurį dabar tiek daug kalbama, problemas?
Noriu priminti, kad ir dabar kas 5 metus yra organizuojami konkursai. Aišku, žiūrint iš strateginio valdymo pozicijos, 5 metų dideliems pokyčiams įgyvendinti dažnai neužtenka, turime biurokratines procedūras, finansavimas atsilieka nuo idėjos generavimo. Bet kuriuo atveju, konkursas yra gerai, nes jį laimėjęs žmogus ateina su darbdavio pritarimu tam, ką jis nori nuveikti šioje įstaigoje. Ir 10 metų jau būtų pakankamas laikotarpis parodyti, ar sugebėjai pasiekti rezultatą.
Kita vertus, manau, kad kiekvienas darbuotojas turi būti vertinamas pagal savo indėlį. Jei įstaiga juda, tobulėja, diegiami nauji gydymo metodai, pacientų pasitenkinimo lygis didėja, paslaugų teikimo apimtys plečiasi, tai, matyt, viskas su ta įstaiga gerai. Bet jei įstaiga sustoja ar regresuoja, tai tada verta susirūpinti nelaukiant kadencijos pabaigos.
Dabar net geras vadovas priverstinai po dviejų kadencijų neišvengiamai turės kažkam užleisti vietą. Tai bet kuriuo atveju sveika praktika? Šio įstatymo oponentai gąsdina, kad greitai neliks kam vadovaujančias pareigas eiti.
Turime atsakyti sau, ko norime. Nes tenka pripažinti, su kuo visi turbūt sutinka, kad tiek kadencijos, jų trukmės, tiek jų skaičiaus apribojimas mažina darbuotojų socialines garantijas. Šitame kontekste turime suprasti, kad gydytojui tai bus nepatraukli darbo vieta, kaip ir skyriaus vedėjo. Nes jam tenka labai daug užduočių – jis yra tas, kuris būna arčiausiai žmonių, kuris privalo matyti kiekvieną savo darbuotoją, jį pajausti, palaikyti, sutelkti, kartu ir išreikalauti rezultatą. Ir tai nėra paprasta, keliami labai aukšti reikalavimai tiek iš paciento, tiek iš darbuotojo pusės.
Ir klausimas, ar gydytojai norės eiti į tokią poziciją, kuri yra laikina, jautri, labai atsakinga. Manau, kad, kalbant apie vadovų spektrą, jis gana greitai pasikeis, nes būtų labai didelis iššūkis užtikrinti vidinę rotaciją, kad atsirastų žmonių, norinčių aplikuoti į šią vietą. Matyt, laikas patikrins, ar ši priemonė pasieks savo rezultatą. Jei bus daug kandidatų, jie varžysis, įvertinimo balai bus aukšti, tuomet puiku.
Kaip suprantu, pati kėdės nesate įsikibusi?
Galbūt tiems kolegoms, kurie dirba rajone, kur yra viena ar dvi gydymo įstaigos, jų pasirinkimo galimybės karjeros prasme yra labai siauros. O tokiam dideliam mieste galimybes kandidatuoti turime visi. Matyt, kažkam bus skaudu, kai jam pasakys „Ačiū, puikūs rezultatai, bet jūs negalite čia daugiau pretenduoti“, bet tokia sistema. Savo patirtį galima nusinešti į kitą įstaigą, todėl tokia rotacija vadovų lygmenyje turės teigiamą poveikį.
Dėkoju už pokalbį.
Gydytojai patys ,,ISIMA,, laiko talonus, sudarydami eiles. Ypac vakarinemis valandomis.
Jelena, sakykite, kaip tai yra... 11.oo gydytojo priemimo nera, ,,UZSAKYTAS,, bet vos susimoki kasoje MOKAMA priemima----toji gydytoja randa LAISVA LAIKA... Kaip tai paaaiskinti???
