Laosas turistus traukia daugybe įvairių galimybių pailsėti. Čia bene kiekvienas atras norimą poilsio rūšį, nusivils tik mėgėjai pasivolioti paplūdimyje. Laosas jūros pakrantės neturi, tačiau šalies teritoriją kerta Mekongas – viena iš didžiausių pasaulio upių.
Veda ne vienas kelias
Nusprendę aplankyti šią, kadaise Milijono dramblių žeme vadintą šalį, turite nusiteikti ilgai kelionei. Tiesioginių skrydžių į šią Pietryčių Azijos šalį iš artimiausių oro uostų tikrai nerasite, tačiau, jei atsiras susisiekimo ministro minėtas skrydis į Pekiną, kelionė į šią kontrastų pilną šalį tikrai palengvės. O dabar galite rinktis skrydį iki Tailando sostinės Bankoko, o po to iki sienos su Laosu keliauti traukiniu arba autobusu.
Daugiau kaip pusė turistų į Laosą atvyksta per „Draugystės“ tiltą, jungiantį sostinę Ventianą su Tailando šiaurėje esančiu Nong Khai miestu, tačiau ant Mekongo kranto įsikūrusią sostinę galite pasiekti ir autobusu iš Kinijos, Kambodžos ar Vietnamo. Būtent šį kelią pasirinkau ir aš. Vietnamo sostinėje Hanojuje susimokėjęs 10 dolerių (apie 25 Lt) už kone tūkstančio kilometrų kelionę, sėdau į autobusą. Derėtų paminėti, kad autobusai daugumoje Pietryčių Azijos šalių naudojami ir kaip sunkvežimiai. Ne išimtis buvo ir manasis. Autobuso salone buvo sukrautos kelios dešimtys statybinio mišinio maišų, ant stogo pūpsojo sunkvežimio padangos, o bagažo skyrius buvo rezervuotas grūdams.
Pakeliui į Laosą perkrautas autobusas kartais stabtelėdavo paimti naujų keleivių, tad keliavome kaip šprotai skardinėje. O ir pats autobusas sunkiai pirmyn riedėjo. Štai kopdamas į statesnes įkalnes jis pritrūkdavo galios. Tokiomis akimirkomis, veidą įrėminęs šypsena nuo ausies iki ausies, vairuotojas keleivių vyrų paprašydavo autobusą išlipus stumtelėti. Tai buvo gana smagi atrakcija, leidusi mėgautis šiaurės Laoso kalnų vaizdais, keleiviai autobusą mielai stumdavo. Beje, moterys iš autobuso nebūdavo išprašomos.
Taigi po 24 valandas trukusios kelionės galiausiai pasiekėme išsvajotą tikslą – Laoso sostinę Ventianą, kuriame keleivius pasitinka paslaugūs „tuk-tukų“ (vietos motociklų – taksi) vairuotojai.
Spalvinga tauta
Šalies sostinė didelio susižavėjimo nekelia. Į centrą vedančiomis plačiomis gatvėmis važinėja nedaug automobilių, o prabangūs namai iškilę šalia kuklių medinių lūšnelių. Laose, kaip ir Kambodžoje, plika akimi matoma didžiulė socialinė atskirtis. Šalia prabangių restoranų, į kuriuos susirenka naujieji laosiečiai, galima pamatyti ir gatvėje valgančių miestiečių.
Tenka pripažinti, kad net keliautojui, nelinkusiam išlaidauti, kainos tuose restoranuose taip pat nėra priimtinos, tad tenka rinktis vietinių draugiją ir gatvės virtuvę, kuri, mano manymu, nenusileidžia restoranui su baltomis staltiesėmis, o kramsnodamas žuvį šalia vietinių tikrai nesijauti svetimas.
Laoso virtuvės tradicinių patiekalų būtina paragauti. Kaip ir kitose Azijos šalyse, mėgstamiausi čia ryžiai, nes jų užsiauginama daugiausia, ir makaronai. Tradicinė laosiečių makaronų sriuba vadinama tom kaeng . Ji patiekiama su šviežia žuvimi arba krevetėmis. Šio patiekalo kaina nedidelė. Verta paragauti ir papajų salotų, patiekiamų su aštriu padažu, kuris nepratusiems valgyti aštriai tikrai sudirgins skrandį.
Jei nutarsite, kad vietos virtuvė nepriimtina, galite nebijodami užsisakyti jautienos, kiaulienos ar vištienos patiekalų. Statistikos duomenimis, Laose ūkininkai augina daugiau kaip vieną milijoną jaučių. Juos, ramiai rupšnojančius žolę ar besivartančius balose, išvysite vos tik nusukę nuo pagrindinio kelio.
Laoso valdžia teigia, kad šalyje gyvena 49 etninės gyventojų grupės, tačiau vietos gyventojai išskiria tris pagal aukštį, kuriame gyvena. Didžiausia etninė grupė – žemumų laosiečiai – gyvena žemumose šalies pietuose, kalnų laosiečiai – šalies šiaurėje, o aukštumų laosiečiai, dar vadinami hmongais, gyvena aukščiausiai ir dažniausiai verčiasi papuošalų gamyba.
Senoji sostinė garsėja šventyklomis
Jeigu Ventiane nerasite, kur paganyti akis, galite traukti į senąją šalies sostinę Luang Prabangą, pakeliui aplankydami Budos parką, kuris visai nepanašus į tradicinius skulptūrų parkus. Jame neverta tikėtis rasti šventyklą ar ištaigingų Budos skulptūrų. Parke – tik originalios Budos interpretacijos. Viena įspūdingiausių – besiilsinčio Budos skulptūra, kurios ilgis – beveik 50 m. Šį parką 1950-aisiais įkūrė vienuolis, pastatęs kelias skulptūras.
Senoji šalies sostinė Luang Prabangas yra piligrimų traukos taškas, nes šiame mieste pastatyta daugiau kaip 20 šventyklų, į kurias atvyksta vienuoliai iš visos šalies. Luang Prabangas įtrauktas ir į UNESCO paveldo sąrašą. Vienas įsimintiniausių reginių senojo Laoso sostinėje – rytinė vienuolių eisena, kurios metu oranžinėmis skraistėmis apsigobę vienuoliai eidami gatvėmis renka aukas. Dažniausiai aukojami pinigai ir maistas (virti ir saulėje džiovinti ryžiai), o vakare gatves, kuriomis prieš gerą pusdienį vaikščiojo vienuoliai, užlieja vakarinio turgaus šurmulys. Šiame naktiniu vadinamame turguje galima įsigyti natūralios Laose užaugintos kavos ir arbatos natūraliai austuose medvilniniuose maišeliuose, hmongų rankų darbo papuošalų, audinių, autentiškų drabužių.
Jei nebūtų budistinių šventyklų, Luang Prabangą būtų galima laikyti mažu ir jaukiu Europos miesteliu, kurį iš abiejų pusių tarsi įrėmina sraunios upės.
Dar vienas UNESCO saugomas objektas Laose – akmenų laukas (Plain of jars ). Tai mistinė vietovė, dėl kurios atsiradimo ir paskirties mokslininkai nesutaria ir šiandien. Vieni teigia, kad didžiuliai akmenys, kurių viduje išskobtos daubos, buvo naudojami vandeniui surinkti, kad keliautojai galėtų numalšinti troškulį. O pasak legendų, šiuos akmenis kaip indus naudojo senovės milžinai arba šiuos akmenis karalius Khun Cheungas naudojo ryžių vynui laikyti, kai šventė savo pergalę. Didžiausi akmenys gali sverti 13–15 tonų, tačiau svarbiausia grožintis šiais kūriniais – nenuklysti nuo pažymėtų kelių, nes Laose, kaip ir Kambodžoje, nuo Vietnamo karo laikų žemėje yra likę daug nesprogusių minų, kurios kasmet vis dar sužaloja nemažai žmonių.
Pačiam geriau nevairuoti
Tačiau daugiausia pramogų keliaujantiesiems tikriausiai gali pasiūlyti mažas miestelis Vang Viengas, į kurį atvykus atrodo, kad viskas čia padaryta dėl turistų. Viešbučiai ir kavinės tarsi prilipę vienas prie kito, o atvykėliai kviečiami paplaukioti pripučiamaisiais ratais, baidarėmis, kanojomis ar leistis į kelionę atrasti olų aplink miestelį esančiuose kalnuose.
Vos už 8 Lt išsinuomoję dviratį galite leistis į kelią. Būtent taip geriausia pajusti Laoso žavesį. Važiuodami kaimais, jus išvysite pakelėse besiganančius jaučius ir kriuksinčias kiaules, jus pasitiks vaikai, kurie mielai parodys, kur tinkamiausia vieta išsimaudyti pro šalį tekančiame upeliuke. Jame nusiplovę kelio dulkes galėsite leistis į kalnuose esančias olas, kurių ilgis kartais siekia kelis kilometrus. Svarbu nepamiršti pasiimti žibintuvėlį ir atsarginių maitinimo elementų, nes likus tokioje tamsioje oloje be šviesos kelią rasti atgal nebus lengva.
Verta pastebėti, kad savarankiškas vairavimas Laose – nelengva užduotis atvykėliams. Vakariečiui atrodo, kad šioje šalyje neegzistuoja jokios kelių eismo taisyklės. Vietiniai tvirtina, kad dažniausiai vairuoja pasikliaudami nuojauta, ir užsieniečiams pataria pamačius, kad vairuotojas laosietis važiuoja nesuprantamai, pasitraukti ir duoti jam kelią, nes jis tikrai žino, ką daro.
M. Eidukonis
