Tuose įspūdinguose statiniuose būdavo garbinami dievai Anu, Mardukas, Enlilis, Enkis, Nana ir kt. Tai buvo ne vien šventyklos – juose saugojo maisto produktus, žemdirbystės padargus, čia įsikurdavo amatininkai, vykdavo turgūs.
Tai – zikuratai, kuriuos šumerai, neaiškios kilmės tauta, sukūrusi aukšto išsivystymo lygio kultūrą, statė miesto viduryje. Zikuratai buvo ne tik religiniai, bet ir ūkiniai miesto, kuris tais laikais buvo ir valstybė, centras. Yra išlikusių zikuratų, nors jie buvo pastatyti daugiau nei prieš 4 000 metų.
Zikuratai (nuotr. Gamintojo)
Kaimo virsmas valstybe
Mesopotamija (arba Tarpupis) – regionas tarp Tigro ir Eufrato upių, ten, kur dabar yra Irakas, Sirija, pietrytinė Turkijos dalis. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Gyvenvietės Mesopotamijoje kūrėsi viduriniame paleolite, t. y. senajame akmens amžiuje. Tačiau pirmųjų gyventojų etninė priklausomybė yra nežinoma, o seniausieji gyventojai, kuriuos jau mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai pietuose ir akadai – šiaurėje.
Zikuratai (nuotr. Gamintojo)
4–3 tūkst. m. pr. m. e. pietinėje Mesopotamijoje atsirado šumerų miestai-valstybės: Nipūras, Lagašas, Urukas ir kt. Šie miestai tapo savarankiškomis valstybėmis, garbinančiomis skirtingus dievus: Eridu – vandenų ir išminties dievo Ėjos kulto centras, Nipūras – dievo Enlilio kulto vieta, Urukas, Ūras, Šurūpakas ir kt. taip pat garbino skirtingus dievus. Be abejo, miestai tarpusavyje kovojo ir konkuravo, kartais tai vienam, tai kitam miestui-valstybei pavykdavo įgyti laikiną viešpatavimą kitų miestų atžvilgiu. Galima sakyti, kad visą šumerų istoriją lydi susiskaldymas ir kova.
Zikuratai (nuotr. Gamintojo)
Niekur kitur senovės pasaulyje neužtikta tokios miestų sankaupos, kaip Mesopotamijoje. Eridu, Ūras, Urukas ir Larsa buvo taip arti vienas kito, kad tarp šių miestų, galima sakyti, nebuvo jokių ribų. Tie miestai vystėsi kelias etapais: iš pradžių tai buvo žemdirbių gyvenvietė, kuri laikui bėgant tapdavo miesteliu su šventykla, o šis virsdavo miestu-valstybe. Štai tokio miesto centre ir atsirasdavo zikuratas, aplink kurį buvo statomi miestiečių namai, o visas miestas aptveriamas didele gynybine siena.
Luomai ir religija
Tarpusavyje besivaržantys miestai-valstybės visais būdais stengėsi stiprinti savo galią. Juose vystėsi ir religinis kultas – vienas esmingiausių šumerų gyvenimo elementų. Miestai-valstybės saugojo savo valdas, nepriklausomybę, tvirtai laikė savo valdžioje anksčiau čia gyvenusias gentis, kurios, patekusios į vergovę, tapdavo itin reikalinga darbo jėga. Jau minėjau, kad miestų centre buvo pastatomas zikuratas – religinis ir visuomeninis statinys, aplink jį iškildavo miestiečių namai, o visą miestą supdavo aukšta tvora.
Zikuratai (nuotr. Gamintojo)
Istorikai teigia, kad hegemonu tapdavo tik vienas miestas, pats turtingiausias, kuriame buvo sutelkti kultas, administracinis aparatas ir politinė valdžia. Jam tapdavo pavaldžios visų tipų miesto ir kaimo gyvenvietės atitinkamoje irigacinėje sistemoje. Mesopotamijos miestų gyventojai buvo susiję su žeme, kuri juos aprūpindavo maisto produktais ir žaliavomis. Iš pradžių Mesopotamija nebuvo derlinga, tačiau šumerai Tigro ir Eufrato žemupyje nusausino ten buvusias pelkes ir sukūrė žemę drėkinančių kanalų tinklą – tai šumerų civilizacijai leido gana sparčiai vystytis.
Zikuratai (nuotr. Gamintojo)
Istorikai išskiria tris Mesopotamijos miestų gyventojų luomus. Gausiausias būdavo vidutinis luomas – žemdirbiai, amatininkai, pirkliai. Žemutinis gyventojų luomas buvo vergai, bet jų niekada pas šumerus nebuvo daug. Daugiausia vergų tarnaudavo šventyklose ir valdovų rūmuose. Aukščiausią luomą sudarė valdovai ir jų aplinka, turtingi žemių savininkai, pirkliai ir dvasininkai. Mesopotamijos miestuose dievo tarnų būriai būdavo labai gausūs, nes religijoje svarbią vietą užėmė magija ir burtai. Dėl to labai daug buvo aiškiaregių, užkalbėtojų, pranašų, kurie net buvo susiskirstę pagal pranašavimo būdą: iš kepenų, paukščio arba strėlės skrydžio. Populiariausias pranašavimo būdas – iš gyvulių kepenų.
Ūro zikuratas
Vienas didžiausių ir žinomiausių Mesopotamijos zikuratų yra išlikęs iki šių dienų. Tai Ūro miesto zikuratas, pastatytas 2047 m. pr. m. e. Jis yra dabartinio Irako teritorijoje ir buvo pastatytas Mėnulio dievo Nanna (kitas vardas Sinas) garbei. Pas šumerus Nana buvo Saulės dievo Utu tėvas, o Ūro miestas buvo Nannos garbinimo centras. Šumerai tikėjo, kad nuo dievo Nanna malonės priklauso ir gyvulių augimas, ir jų veisimasis. Šis zikuratas, kurį pastatė trečioji Ūro miesto-valstybės valdovų dinastija, buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis statinys, kuriame buvo įsikūrę ir valdovų rūmai. Nuo aukštai esančių Ūro zikurato aikštelių-terasų (pastato aukštis 30 m) visas Ūro miestas matėsi kaip ant delno. Reikia pasakyti, kad iki šių laikų yra išlikę net 32 zikuratai. Daugelis jų realiai yra tik griuvėsiai, o Ūro zikuratas ir šiais laikais kelia susižavėjimą.
Zikuratams statyti buvo naudojamos plytos, kurias šumerai darydavo į formas supresavę dumblą ir nendres. Plytos būdavo sutvirtinamos nendrių plaušų smėlio ir mėšlo mišiniu. Svarbiausia zikurato dalis – aukštas bokštas, kurį supdavo terasos, todėl susidarydavo įspūdis, kad zikuratas yra keli vienas ant kito užkelti bokštai. Šumerai statydavo trijų keturių pakopų zikuratus, kartais pakopų (zikurato aukštų) būdavo net septynios. Kiekviename aukšte būdavo suformuojama plokščia terasa, kurioje greičiausiai buvo sodinami augalai, todėl zikuratas turėjo atrodyti žalias. Yra hipotezė, kad vienas iš septynių pasaulio stebuklų, garsieji Babilono sodai, pastatyti 600 m. pr. m. e. Babilone, prie Eufrato, taip pat buvo zikuratas, pastatytas pagal Ūro zikurato modelį. Kai kurie istorikai iškėlė hipotezę, kad Ūro zikuratas ir buvo tie garsieji sodai, kurie vėliau gavo Babilono sodų pavadinimą. Beje, istorikai mano, kad prie Tigro ir Eufrato santakos esantis Ūras, maždaug prieš 4 000 metų buvo didžiausias pasaulio miestas, turėjęs 65 000 gyventojų.
Beje, zikuratas ne tik dėl augalų turėjo atrodyti spalvingai – tyrinėtojai nustatė, kad skirtingos zikuratų pakopos būdavo dažomos skirtingomis spalvomis: apačia – juodai, vidurinė pakopa būdavo plytų spalvos, o trečią, aukščiausią pakopą šumerų statybininkai nubaltindavo.
Svarbūs 2 000 metų
Zikuratai visada atrodydavo tarsi laiptai į dangų ir išvaizda skyrėsi nuo Egipto piramidžių – jie buvo lėkštesni, ne taip staigiai šaunantys į dangų kaip piramidės.
Viršutinė zikurato dalis buvo šventykla. Čia paprasti mirtingieji nepatekdavo, nes šventykla buvo laikoma dievo namais. Viršutinėje terasoje giedromis naktimis rinkdavosi aiškiaregiai stebėti dangaus. Manoma, kad ir zodiako ženklai, astrologija susijusi su zodiako ženklų aiškinimu atsirado būtent čia – šumerų zikuratuose.
Ūro zikuratas pirmą kartą buvo ištyrinėtas XIX a. viduryje. Tada buvo atrasti molinių lentelių su įrašais fragmentai, iš kurių paaiškėjo, kad šis zikuratas niekada nebuvo pastatytas iki galo, tik paskutinis Babilono karalius Nabonidas, tobulinęs zikuratus, užbaigė Ūro zikurato statybą ir padarė jį ne trijų, o septynių pakopų statiniu, kurio aukštis buvo kiek didesnis nei 50 m, tačiau tuo metu Ūras jau nebebuvo nepriklausomas miestas-valstybė – Ūrą buvo užėmęs Babilonas. 550 m. pr. m. e. Ūras pradėjo sparčiai nykti, 500 m. pr. m. e. jis visiškai sunyko. Manoma, kad taip įvyko dėl sparčių gamtos sąlygų pokyčių.
Ūro zikurato pagrindo ilgis 60 m, plotis 45 m. Išorės apdaila – degintos plytos, sutvirtintos bituminiu skiediniu. Apdailos storis siekia 2 me. Pirma zikurato pakopa yra 15 m aukščio. Kitos – žemesnės. Viršutinės pakopos buvo ant erdvių terasų. Į zikurato viršų, kuriame buvo dievo Nanno šventykla, vedė platūs ir ilgi laiptai. Nuolatinės rekonstrukcijos rodo, kad šis zikuratas labai svarbus žmonėms buvo net 2 000 metų. Ilgą laiką jis buvo 3 pakopų (3aukštų), tačiau Nabonido dėka tapo 7 pakopų. Šiandien yra išlikusios tik dvi zikurato pakopos, tad galime tik įsivaizduoti, koks įspūdingas galėjo būti šis statinys – Ūro zikutaratas, kuris greičiausiai kažkada buvo nuostabaus grožio, su terasose žaliuojančiais sodais.
Kreivos sienos ir drenažas
Kai archeologai darė Ūro zikarato matavimus, paaiškėjo, kad matavimų duomenys nesutampa. Pradėjus aiškintis priežastį buvo atrasta, kad šiame pastate nėra nė vienos tiesios linijos – visos sienos, koridoriai, praėjimai yra kreivės, o ne tiesios linijos. Zikurato sienos yra tarsi šiek tiek išsipūtusios. Manoma, kad senovės statybininkai jau žinojo apie optinės iliuzijos efektą, kuriuo praėjus daug laiko sėkmingai pasinaudojo senovės graikų statybininkai. Labai nedidelis, beveik nematomas sienų išlinkimas pastato išvaizdai suteikia galios – jei sienos būtų tiesios, vaizdas būtų gerokai blankesnis.
Tyrinėtojų teigimu, Ūro zikuratas yra architektūros šedevras (primenu, šis pastatas pradėtas statyti daugiu nei prieš 4 000 metų). Jo autoriai idealiai apskaičiavo pastato pakopų aukštį, sienų palinkimo kampą, kad zikuratas iš tiesų atrodytų kaip laiptai į dangų, kad žiūrint į jį žvilgsnis kryptų į pastato viršų, kur buvo dievo Nanno šventykla.
Tyrimai davė netiesioginį atsakymą, buvo ar nebuvo sodai ant terasų. Pastate buvo rastos specialios drenažo angos. Iš karto kilo klausimas: kam jos reikalingos, iš kur pastato viduje gali būti daug drėgmės, kad reikėtų drenažo angų. Tyrinėdami zikuratą archeologai rado ir daugiau elementų, susijusių su drenavimu, vandens nutekėjimu. Ir visi tie atradimai piršo mintį, kad įvairių lygių zikurato terasos buvo padengtos žeme, kur buvo sodinami medžiai ir kiti augalai, žemė buvo nuolat laistoma, o kad drėgmė neardytų pastato, buvo įrengtos specialios drenažo sistemos.
Taigi kažkur 300 km nuo Bagdado, prie Nasirijos miesto, stūkso nenusakomas pasaulio stebuklas.
