Moteris dirba slaugytoja psichiatrinėje ligoninėje, o laidotuvėse gieda laisvu nuo darbo metu. Ir, nors tai nėra pagrindinis moters darbas, ji tam atiduoda visą savo širdį.
„Labai gerbiu ir myliu šį užsiėmimą. Kol mus, giedorius, vertina ir priima, tai darome su dideliu malonumu. Aš jaučiu, kad mano „dūšiai“ to reikia. Žinau, kad giedodama atiduodu žmogui visa save. Ir pareiškiu nuoširdžią užuojautą, ir stengiuosi gražiai atlikti meninę dalį, kad žmonės, kurie klauso, liktų patenkinti. Giedojimas yra tarsi ritualas, kai palydima siela.
Per laidotuves būna verksmų ir chaoso, kurių mirusiojo sielai nereikia. Mes, giedoriai, esame įsitikinę, kad velionis klauso mūsų giesmes ir taip jo siela nusiramina. Mes labai tikime tuo, ką darome“, – sako Zina.
Muzikalumą paveldėjo iš šeimos
Ziną galima pavadinti tikra muzikos profesionale. Moteris dainuoja chore, ansamblyje ir akapelos grupėje „Laumena“. Ji teigia muzikinius gabumus paveldėjusi iš šeimos. Paklausta, kaip nusprendė giedoti laidotuvėse, moteris juokauja, kad darbas pats ją susirado.
„Mano tėtis buvo kaimo muzikantas. Mūsų, vaikų, niekas nesivesdavo į laidotuves, nebuvo tokios mados. Man niekada neteko matyti, kaip tėtis gieda. Tačiau kartu su tėčiu koncertuodavome kaime. Jis grojo smuikeliu, aš akardionu. Giesmės tuo metu man buvo neįdomios.
Su tėčiu turėjome labai stiprų ryšį. Atrodo, kad jam mirus, giesmės pačios mane susirado. Lyg vieną dieną kažkas trenkė į galvą ir atėjo mintis, kad noriu giedoti. Galvojau, kad praeis toks noras.
Tačiau mano draugė giedojo ir mūsų balsai labai gražiai dera. Tad ji man pasiūlė kartu su ja giedoti. Iš pradžių tik padėdavau jai, o vėliau supratau, kad man patinka ši veikla ir jaučiu malonumą giedodama“, – pasakoja Zina.
„Giedi laidotuvėse ir tau viskas gerai?“
Moteris atvirauja, kad jos mylima veikla dažnai lieka nesuprasta. Būti šalia sunkiausią valandą, matyti skausmo kupinus veidus, kai artimieji išlydi velionį į amžinojo poilsio vietą, išdrįstų ne kiekvienas. Moteris neslepia, kad noro giedoti laidotuvėse iš pradžių nesuprato ir jos šeima.
„Mano vyras negieda, bet leidžia man daryti tai, kas teikia laimę. Kai apie savo ketinimus pasakiau šeimai, dukroms ši mintis nelabai patiko. Tačiau savo noro neišsižadėjau. Žinojau, kad mano tėtis giedojo. Todėl nusprendžiau daryti tai, ko trokšta širdis.
Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl giedu laidotuvėse, ar daugiau neturiu ką veikti. Aš ir pati anksčiau galvojau, kaip aš ten eisiu, juk žmonės verks, tai verksiu ir aš. Tačiau tai yra dvasingas darbas. Kai giedu, jaučiuosi pakylėta“, – šypsosi moteris.
Nešiodavo tamsius akinius, kad paslėptų ašaras
Zina laidotuvėse gieda jau 10 metų. Tačiau moteris neslepia, kad praėjo daug laiko, kol priprato prie ten tvyrančių emocijų. Net ir turėdama ilgametę patirtį, kai kuriose laidotuvėse ji vis dar pravirksta.
„Iš pradžių aš irgi verkdavau, užsidėdavau juodus akinius, kad aplinkiniai nematytų ašarų. Tačiau supratau, kad reikia susiimti. Kaip čia atrodys, jei giedorius pradės verkti. Tada ir aplinkiniai dar labiau susigraudins.
Nors ir būna sunku, bet esi atsakingas už šį darbą, todėl turi būti stiprus. Kai suima ašaros, įkandu sau į lūpą, nuleidžiu akis ir darau tai, ką reikia. Žinoma, kad tuo metu skauda širdį. Žmogus turėtų būti robotas, kad nieko nejaustų“, – teigia Zina.
Sunkiausia, kai laidojami jauni žmonės
Moteris pasakoja, kad pravirkti gali ir atlikdama šimtą kartų giedotą giesmę. Viskas priklauso nuo to, kokia jos nuotaika laidotuvių dieną.
„Sunkiau būna po sunkios dienos darbe arba jeigu susipykstu su artimaisiais. Tikrai būna akimirkų, kai tampu silpna. Ir nors laidojame svetimą žmogų, visada pagalvojame ir apie savo anapilin iškeliavusius artimuosius. Prieš akis iškyla prisiminimai ir tada tie giesmių žodžiai dar labiau paliečia“, – pasakoja Zina.
Moteris užaugino dvi šaunias dukras, kurios savo laimės ieškoti išvyko svetur. Tačiau jos dažnai grįžta į Lietuvą aplankyti šeimos. Zina dažnai galvoja apie savo dukras, todėl, jos teigimu, sunkiausia dalyvauti jaunų žmonių laidotuvėse:
„Pats baisiausias dalykas, kai tėvams reikia laidoti savo vaikus. Neįsivaizduoju, kaip reiktų gyventi palaidojus savo vaikus. Laidotuvių metu visiems linkiu eiliškumo. Suprantama, kad mes turime palaidoti savo tėvus. Tačiau būna ir atvirkščiai. Esu mačiusi ir tokių variantų, kai tėvai laidoja vaikus. Tuomet širdis dreba.“
Aplanko pranašiški sapnai
Zina pasakoja, kad pradėjus giedoti laidotuvėse, ėmė sapnuoti keistus, pranašiškus sapnus. Atliekant giesmes, atsiranda ryšys su dangumi, įsitikinusi moteris.
„Tai nereiškia, kad man stogas pavažiavo. Sapnuoju, kad prie manęs ateina žmogus ir prašo valgyti. Mano kolega Zigmas, kuris domisi parapsichologija ir yra giliai tikintis, aiškina, kad tokiu būdu siela prašo manęs už ją pasiųsti maldą.
Man nesunku tai padaryti. Jeigu matau, kad kokiam nors žmogui negerai, aš už jį pasimeldžiu. Vėliau pastebiu, kad tam žmogui pagerėjo“, – pasakoja giesmininkė.
Atsisako rožančiaus ir ilgų giesmių
Zina pastebi, kad su laiku keičiasi ir laidotuvių tradicijos. Anksčiau žmonės neįsivaizdavo laidotuvių be kelias dienas trunkančių raudų, o dabar dažniau atsisako ilgų maldų ir kartais vietoje giesmių prašo pagroti tik melodijas.
„Mes bandome, kad tiktų ir vieniems, ir kitiems. Visada atsiklausiame žmonių, ar jiems tinka, kaip jie norėtų, kad mes giedotume, ar nori trumpinto ar viso to ilgo rožančiaus, kitiems užtenka tik pusvalandžio giesmių.
Jaunimas į viską žiūri jau kitaip, jie nori muzikytės, nenori ilgų „poterių“. Tačiau mes grojame ir gitara, tai jaunimui irgi patinka. Tai pusvalanduką pagroji gražias giesmes, pasakai žodį ir jiems užtenka. Kitiems reikia kelių valandų rožančiaus. Bet jau rečiau tokių atsiranda. Būna pagyvenusių žmonių, kurie dar ir tikrina, ar ko nors nepraleidai, ar visas maldas susakei, kurios yra knygutėje“, – šypsosi Zina.
Geriausias įvertinimas – padėkos žodžiai
Į kiekvienas laidotuves moteris eina susikaupusi ir pasipuošusi. Jos teigimu, svarbu, kad skaudžią valandą žmonės jaustų paramą. Zina įsitikinusi, kad jos atliekama veikla labai reikalinga, todėl didžiuojasi galėdama giedoti, o didžiausiu atlygiu laiko padėkos žodžius.
„Į laidotuves aš einu labai pasitempusi. Mes visi gražiai apsirengiame, nes einame atlikti kilnaus ir dvasingo darbo. Todėl turime gerbti save ir kitą.
Labai atskingai renkame repertuarą. Mano kolega Zigmas kuria dainas ir giesmes. Jos išskirtinės, mes vieninteliai jas giedame. Net tie, kurie nevertina giedorių ir mano, kad laidotuvėse jie nereikalingi, po to prieina paspausti ranką.
Kodėl aš myliu šį darbą? Nes jį įvertina. Aš žinau, kad nuo mūsų labai daug priklauso. Maldos ir giesmės pagalba mes suburiame visą šeimą valandai laiko. Net ir tuos, kurie prie karsto ateina paplepėti ir apšnekėti. Tampame tarsi laidotuvių vedantieji“, – teigia Zina.
Dažnai tenka pabūti psichologe
Moteris pasakoja, kad dažnai po artimojo mirties, žmonės palūžta ir nebežino, kaip toliau gyventi. Todėl šioje situacijoje giesmininkams tenka ir psichologo vaidmuo. Jie mato daug įvairių situacijų, todėl dažnai moka pasakyti tinkamus paguodos žodžius.
„Reikia rasti tinkamą žodį, nes kartais gedintys artimieji nesulaukia palaikymo iš laidotuvių svečių. Būna tokių, kurie atvažiavę net prie karsto nepasėdi.
Todėl, kai matau, kad žmogus jau nebežino, kaip pakelti tą skausmą, stengiuosi atrasti tinkamus paguodos žodžius. Ir dažnai tas dėmesys ar patarimas padeda“, – džiaugiasi Zina.
„Ant ašarų pilies nepastatysi“
Moteris atvirauja, kad laidotuvės nėra jos pragyvenimo šaltinis. Jai laimės teikia galimybė padėti žmonėms sunkiausią jų gyvenimo valandą. Todėl kartais laidotuvėse gieda ir neprašydama atlygio.
„Šiais laikais visur reikia pinigų ir mes tai suprantame. Todėl stengiamės, kad visiems būtų gerai. Nenorime, kad žmogui tektų atiduoti viską, ką turi. Aš norėčiau visai neimti pinigų.
Žmogus duoda tiek, kiek gali. Ir tikrai kartais paimame tik kelis eurus, kad žmogus nesijaustų skolingas. Mes ne pinigų vergai. Ant ašarų pilies nepastatysi“, – šypsosi moteris.
