Iš Alytaus rajono Rumbonių kaimo, kilusi šeima jau ne vienerius metus užsiima giedojimu tiek šermenyse bei laidotuvėse, tiek ir bažnyčios chore. Su dukra Greta (21), Kęstutis Tumynas (42) senovines giesmes kartu gieda jau aštuonis metus.
„Aš tai jau trisdešimt metų kaip giedu, o su dukra apie aštuonis. Tai čia jau toks tradicijų tęsimas, paskui bažnyčios chore pradėjo dainuot. Tai irgi, vieną kartą pabandė prie manęs. Tie senesni choristai jau sveikata, tai vėl kas, ir taip jau perėmė ji čia prie manęs“, – pasakoja Dzūkijoje gyvenantis vyras.
Pats Kęstutis šermenyse ir laidotuvėse gieda nuo 12-os metų. Tą jis pradėjo daryti kartu su savo dieduku, o muzikalumą paveldėjo ne tik iš jo, bet ir iš mamos su tėvu:
„Aš nuo dvylikos metų pradėjau eiti, prie šitų kaimo giesmininkų. Jie mane čia po truputį pratino, ir iš pradžių buvo taip nejauku, kai į kapus lydim, tai giesmininkai eina prieš karstą, tai aš, kai mažas buvau, eidavau vis šonu, o dabar jau susitaikiau su tuo.
Čia jau iš kartos į kartą eina, tėvai mano negiedojo, bet tą darė diedukas. Tai nuo dieduko aš pradėjau, o šiaip tai muzikalus ir nuo tėvo, ir nuo mamos. Visa šeima.“
Įvairiausi kuriozai – sumaišo su žmona
Buhalterinę apskaitą studijuojanti bei dirbanti Kęstučio dukra Greta pasakoja, kad pirmose šermenyse giedojo vos trylikos metų. Anot Gretos, dar mokyklos laikais giedoti pradėjusi ji nejautė aplinkinių apkalbų ar atgrasymų, atvirkščiai, mergina negirdėjo neigiamų atsiliepimų iš bendraamžių ar mokytojų, jautė palaikymą.
„Kaip tik gal visi labai stebisi, kaip čia jaunas žmogus nebijo, noriai eina. Visi, kiek man tekę susidurt, būna girdžiu sako močiutės, kad jau kai numirsiu, tai jau tikiuosi man pagiedosi. Tai kažkaip nežinau, visi priima tą visą mano veiklą“, – pasakoja aplinkinių įspūdžius G. Tumynaitė.
Pasak merginos, pirmieji šermenys ir laidotuvės atrodė baugiai, tačiau bėgant metams prie mirties priprato ir tėvo skatinama, nepabūgo prisijungti giedoti kartu.
„Kai buvo pirmos šermenys, prie pažįstamų, labai bijojau, o po to jau kažkaip pradėjau eit. Nežinau, gal papuolė, kad eidama pas tokius vyresnius, jų nelabai pažinojau, tai kažkaip nebuvo ir to tokio graudulio ar jaudulio. Su metais žinojau, kad reikia ir einu.
Anksčiau būdavo, kad mūsų daugiau eidavo, nes pati mokiausi dar, tai vis tiek reikėjo ir tas giesmes, melodijas išmokt, tai kažkaip tikrai buvo lengviau prie kitų. Kai pramokau, tai sako tėtė, einam abudu jau, ir taip gavosi viskas palaipsniui savaime“, – teigia dar jaunoje paauglystėje pradėjusi giedoti Greta.
Prieš susisiekiant su giesmininkais, pamaniau, kad Greta yra Kęstučio žmona. Pasiteiravus, ar tenka būti supainiotai dėl jaunai atrodančio tėčio, Greta juokiasi, kad tokių situacijų būna tikrai nemažai:
„Tikrai būna ir ne vienas, ir ne du sako, kad šeima eina, vyras su žmona. Kažkaip visi nustemba, kad aš dukra, kad tėtė jaunai atrodo, šiaip, kad jaunas žmogus, dukra, eina giedoti. Nežinau, ar taip yra, kad labai jauni žmonės šermenyse giedotų, įsitrauktų į šitą veiklą.“
Puoselėja dvasingumą, pamaldumą
Valdišką darbą dirbantis K. Tumynas pasakoja, kad dažniausiai šermenyse ar laidotuvėse su dukra gieda, kada turi laisvo laiko ar savaitgaliais.
„Kai metinės, ketvirtinės, tai praktiškai būna kas kelintą savaitgalį reikia giedoti. O laidotuvių tai tas sezonas jau toks labiau rudenį ar pavasarį. Būna, kad praktiškai savaitę ar tris atgiedi. Vieną išneša, kitą atneša, tai va“, – sako Kęstutis.
Anot Gretos ir Kęstučio, bėgant metams, keičiasi žmonių požiūris į laidotuves ir giesmininkus. Giedodamas K. Tumynas pasakoja, kad neretai ir permąsto gyvenimą, jo laikinumą, o jeigu laidoja dar ir pažįstamus, tai apmąsto ir jų nueitą kelią.
„Dabar būna kuriozų, kad žmogus numiręs, o jau artimieji skaičiuojasi, kiek kokiam dalis liks. Tas toks dvasingumas ir pamaldumas jau prapuolęs. Mes dar giedam, o jau kokie šiuolaikiniai giedoriai tai su muzikom gieda. Kaip klebonas čia jau sakė, kad į dainas panašias, o mes dar tokias senovines iš maldaknygių, kad pamąstyt būtų, kas įsiklauso“, – tvirtina K. Tumynas.
Pasak vyro, keičiasi ne tik artimųjų požiūris į mirtį, laidotuves, bet ir apskritai, į visą jų eigą. Anksčiau giedodavę ir po tris, ar daugiau valandų, vis dažniau sulaukia prašymo giedoti trumpesnę programą.
„Pagrinde keitėsi tas požiūris į pačias laidotuves, anksčiau būdavo pas mus krašte labiau dvasingesnės jos, o dabar tiesiog realybe tapo, kad žmogus numirė ir ten tokių nei tragiškų verksmų, nei nieko nėra.
Dabar jau ateina ir sako, ar galima trumpesnį variantą. Nežinau, kažkaip žmonių požiūris kitoks, nes anksčiau tai kokias tris valandas giedodavom kaip mažiausiai, o dabar jau valandą ir važiuot namo“, – pasakoja Kęstutis.
Jam pritaria ir dukra Greta: „Dabar nori, kad viskas būtų greičiau, trumpiau ir viskas. Bet mes praktiškai atliekam visiems, kas priklauso.“
Mergina teigia, kad neseniai teko giedoti ir laidotuvėse, kuriose žmogus mirė nuo koronaviruso. Pasiteiravus kaip tai atrodė, ar kas pasikeitė, Greta pasakoja, kad karstas buvo uždaras ir laikėsi visų kitų saugumo reikalavimų.
Koks jaunų žmonių požiūris į giesmininkus šermenyse ar laidotuvėse pastaruoju metu, mergina atvirauja:
„Jeigu jau tėvai tikėjo, tai tie vaikai tikrai užsakys giedorius. Jie nori pagerbti tų tėvų norą, tai tiesiog žino, nes vis tiek yra išlikę, kad taip reikia ir kiti gal tikrai tik ir iš reikalo kviečia, svarbu, kad tiek supranta.“
Sunkiausia giedoti laidojant vaikus, pažįstamus
Ne kiekvienam yra lengva suprasti, koks visgi sunkus yra giesmininkų darbas, kuomet giedant sunkią valandą tenka išklausyti artimųjų sunkius, jautrius žodžius, verksmus ir kitas slogias emocijas. Kęstutis patvirtina, kad sunkiausia šioje veikloje yra atlaikyti matomą artimųjų skausmą.
„Būna jeigu kažką tai reikia iš pažįstamų laidot, kažkokius vaikus, kai reikia, tai tokios būna, kad pradedi ir springt. Kažkaip anksčiau taip neveikdavo, o dabar kuo toliau tuo jautriau darosi, ypač sakau, kad jei kokius jaunus vaikus reikia arba kokį artimesnį žmogų. Tada biškį stengiesi atsiribot, susikaupt į tas giesmes ir svarbiausia nežiūrėt, nes kitaip būna sunku“, – pasakoja daugiau nei trisdešimt metų šermenyse ir laidotuvėse giedantis K. Tumynas.
Anot Kęstučio, lengviausiai atlaikyti yra šermenis, kuriuose laidojami kremuoti žmonės ir tenka matyti tik urną. „Tuomet tas artimųjų skausmas simbolinis toks, nes jau būna prieš tai atsisveikinę. Prie urnos daug lengviau“, – sako jis.
Kartu su tėvu giedanti dukra Greta, pritaria, kad sunkiausia yra laidoti pažįstamus arba mažus vaikus: „Jeigu tą žmogų pažinojai ir paskui kažkaip tu matai jį negyvą, tai labai sunku būna artimųjų visos emocijos ir tada pats pradedi galvot. Nėra lengva visą tą prisimint ir sunku tikrai giedot būna, kartais ir pats ten pradedi jau verkt. Bet kažkaip susikaupi, nes turi susikaupt ir tiek, žinai, kad reikia ir viskas.“
Nuo jaunystės pradėjusi giedoti mergina pasakoja, kad dar būnant mažai giedoti būdavo sunkiau nei dabar: „Kažkaip vis augi, pačios senelis numiręs, tai jau aš nei bijau jų, nei ką, susitaikius jau, kad visiems taip bus ir nėra tokios nei baimės, nei nieko.“
Laisvalaikis bendruomenės apsuptyje
Atokiau nuo miesto gyvenanti šeima pasakoja, kad laisvu laiku nepraleidžia nei vieno kultūrinio renginio, dalyvauja visur, kur tik gali ar yra kviečiami. Kęstutis mielai dalyvauja ir kitų gimtadieniuose, kuriuose vaidina juokus krečiantį personažą – Vinculį.
„Stengiamės dalyvauti, kiek įmanoma. Žmona, kaip sakom, yra mūsų vadybininkė, nes tai kur koks renginys, tai reikia išruošt visus, tai ji daugiau iš šalies kaip stebėtoja pasako, kas buvo gerai, kas galėtų būt dar geriau, tai va taip“, – pasakoja apie žmonos įsitraukimą į laisvalaikio veiklas vyras.
Anot Gretos, pastaruoju metu dėl pandemijos laisvo laiko atsirado daugiau, tad jį mergina daugiau leidžia namuose su šeima bei noriai dalyvauja renginiuose:
„Kai kaime gyvenam, tai būna visokie bendruomenės renginiai. Tai dalyvaujam, prašo pamuzikuot, tada einam kaip šeima. Ir tokie muzikalūs, kūrybiški esam. Kiekvienoje mūsų šventėje bendruomenės, visur mes dalyvaujam.“
Mergina pasakoja, kad šeimoje iš vaikų gieda ne tik ji, bet ir mažesni brolis su sese. „Kažkaip sesė tai gieda bažnyčios chore, bet į šermenis, dar kažkaip nežinau, nenori. Gal ir nekviečiam, bet tiesiog neįsitraukia“, – pasakoja apie mažesnę seserį G. Tumynaitė.
Mergina atvirauja, kad savo kaime yra mačiusi žmonių, kurie kaip pradėjo nuo jaunystės giedoti, taip ir giedojo iki tol, kol pajėgė. „Čia jau jeigu pradėjai, jeigu turi tą tokį polinkį į tą tikėjimą, į tas giesmes, tai man atrodo, kad čia niekada giedojimas nesibaigs“, – tvirtina aštuonerius metus giedanti šermenyse Greta.
Skirtingas giesmių repertuaras
Kęstučio dukra pasakoja, kad kartu su tėvu šia veikla užsiima ne todėl, kad reikia papildomų pinigų ar verslauja, tačiau iš paprasčiausios idėjos: „Mes visi einame sekmadienį giedoti į bažnyčią, tai jei, kas paprašo, einam į šermenis. Čia labiau jau papildoma veikla.“
Skirtingose šermenyse bei laidotuvėse giesmininkai gieda ir pačių parinktas skirtingas mirusiajam giesmes.
„Vaikams jau parenkam tokias kitokias, apie Mariją. Mes jau stengiamės, kai suaugusiems, tai daugiau apie gyvenimą, pamąstymą, o vaikams tada jau stengiamės daugiau kažką iš Marijos giesmių tokių jau vat“, – pasakoja apie giesmių pasirinkimus Kęstutis Tumynas.
Pasiteiravus, ar naudoja papildomus instrumentus giedant, G. Tumynaitė tvirtina, kad kartais tenka pagroti ir sintezatoriumi, tačiau dažniau gieda be visai jokios muzikos.
„Šiaip tai mes giedame be jokios muzikos, viską tiesiog gyvai, paprastai. Tada tos ir giesmės natūralesnės, dvasingesnės. Mes giedame iš senųjų dar, aišku, yra ir naujesnių tų giesmių, bet taip giedam, kad būtų žmonėms kažką susimąstyt, su mintim, o ne, kad tikrai, kaip kiti sako dainos“, – pasakoja mergina.
Pasak Kęstučio, repeticijų prieš vykstant į šermenis ar laidotuves, jiems su dukra neprisireikia. Kokia nata pradėjo giedot, tokia ir turi baigti:
„Kai paklausai kitų giesmininkų, tai jie net prieš pačias šermenis jau kokias giesmes pasiniūniuoja, o mes ne, jei jau paėmėme, tai taip turi būt. Nėra pasiniūniavimų ir pasirepetavimų.“
Prie giesmininkų vis mažiau prisijungia artimųjų, kurie moka ar yra girdėję giedamas giesmes. Kęstutis Tumynas pasakoja, kad tą kartais padaro tik vyresnės kartos asmenys.
„Iš jaunimo sunkiai jau. Net ir laidotuvėse pačiose, tai pas kokius senelius, ar dar ką, atokiau net stovi. Anksčiau stovėdavo visa giminė prie karsto, tai dabar jau labai retai, kada taip būna“, – pasakoja apie iš šono pastebimus pasikeitimus beveik aštuonerius metus kartu su dukra šermenyse ir laidotuvėse giedantis dzūkas.
