Kartkartėmis perkratydama savo minčių bagažą, žvelgdama į praeitį pajunti nelabai malonų kutenimą sielos gelmėse. Prisimeni, kaip TAS NIEKŠAS tau meluodavo išsijuosęs, kaip tu kankinaisi nuo ašarų permirkusią pagalvę apsikabinus, nematydama aplink save pasaulio.
Viską darei ne taip. Ir tokiais momentas nejučia nuo lūpų nuplasnoja desperatiška pusiau aimana, pusiau amžinas priekaištas sau – kokia gi kvailė aš buvau! Ir žinai, kas šioje situacijoje labiausiai džiugina? Tai, kad dabar tu turi su kuo palyginti: kokia buvai kvailiukė ir kokia išmintinga laikui bėgant tapai... Nuoširdumas
Kvailiukė
Ak, kokia tu buvai nuoširdi. Atlapaširdiškai eksportuodavai savo jausmus be jokių kabučių. Žvelgdama ištikimo bėrio akimis kartodavai, kaip jį myli, kaip tave užveda jo kvapas, kaip nori būti tik su juo ir nieku kitu niekada daugiau gyvenime niekur niekaip nė už ką. Tu mėgai svajoti ir statyti iš savo svajų būsimo rojaus planus. Nes dabar jau tu esi rami, dabar tau laimė išsiviepė pilna burna – tu atradai savo antrąją puselę... JĮ...
Išmintinga
Nuo vaikystės mus moko nemeluoti. O nuoširdumas – tai viena iš gyvenimo vertybių, nušviečianti bendravimo esmę ir prasmę. Bet gyvenimas žiaurus ir dažnai nuskalpuoja mus beveik taip pat negailestingai, kaip drūta moteriškė nusuka vištai sprandą, kad galėtų pateikti šeimynai gardžius pietus. Pasirodo, niekam tavo nuoširdumo nereikia. Juk santykiams reikia ne nuoširdumo, o tikrų tikriausio žaidimo, kuris turi savo taisykles.
Psichologai moko mus iš paskutiniųjų neprisipažinti įsimylėjus, nes tuomet dingsta interesas. Juk medžioklė įdomi tol, kol grobis vis dar laigo pamiškėje nesumedžiotas. Taip pat vyrus atbaido tos moterys, kurios mėgsta garsiai planuoti bendrą ateitį su visais privalomaisiais tobulo šeimyninio gyvenimo elementais. O jeigu jis dar galutinai neapsisprendęs?
Nuoširdumas šiais laikais dažnai traktuojamas kaip naivumas ar kvailumas. Nes tik neišmintingos moterys viską išsako tiesiai šviesiai, be jokių mįslingumo žymių ar galimybių suabejoti.
