12-metis Deividas per vasarą, pakeitęs mitybos įpročius, numetė 10 kilogramų. Berniukas aktyviai sportuoja ir neslepia, kad anksčiau grįžęs po treniruotės vakarais suvalgydavo submariną ir dar šokoladą. Jis pasakoja, kad taip maitindamasis pradėjo prasčiau jaustis, priaugo daug kilogramų, jam tapo sunku bėgioti per kūno kultūros pamokas.
Deivido mama fitneso trenerė Raminta Kerulytė sako, kad susimąstyti vertė ir tai, jog berniukas nebetilpo į vaikiško dydžio drabužius. „Susiėmėm ir nusprendėm, kad jau reikia sakyti stop“, – prisimena Raminta.
Problemas reikėtų spręsti dar vaikystėje
Vaikų valgymo sutrikimų psichiatras Gintautas Narmontas pažymi, kad viršsvorio turintys vaikai daugiau nei 10 kartų labiau rizikuoja jo turėti ir suaugę. Kadangi viršsvoris sukelia ir tam tikrų ligų riziką, pavyzdžiui, arterinės hipertenzijos ar cukrinio diabeto, tuo reikėtų susirūpinti kaip įmanoma anksčiau.
„Jau vaikystėje, jei yra problemų, reikėtų bandyti jas spręsti, nes kuo ilgiau tai trunka, kuo gyvensenos įpročiai būna ilgesnį laiko tarpą, tuo juos sunkiau keisti“, – sako G. Narmontas.
Mitybos specialistė Vaida Kurpienė pastebi, kad dažniausiai nėra itin naudinga su vaikais kalbėti apie jų galimas sveikatos problemas ateityje, mat jie apie ją pernelyg daug negalvoja. Todėl geriausia susikoncentruoti į dabartį ir kalbėti apie tai, kas aktualu dabar.
„Jei vaikas sako, kad jam sunku judėti, tai akcentuoti tai, kad jei tu valgysi kitaip, bus lengviau jau po kažkokio aiškaus laiko tarpo. Net jei tas svoris ir labai nepasikeis, pradėjus kitaip valgyti, turėtų būti lengviau. Tada paaugliams galima sakyti, kad sumažės spuogų.
Yra moksliškai įrodyta, kad jei pradeda valgyti tvarkingiau, per porą mėnesių pagerėja mokslo rezultatai, o jeigu jie ir taip buvo geri, tai mokiniai trumpiau užtrunka paruošti pamokas, nes jie geba geriau susikaupti ir atsiminti informaciją, daro mažiau klaidų. Tai galioja ir suaugusiems“, – šypsodamasi pasakoja specialistė.
Kartais vaikams valgymas tampa viena iš veiklų
G. Narmontas tikina, kad labai svarbu, jog tėvai nubrėžtų ribas, ką galima ir ko negalima daryti, kadangi vaikai didelio atsakomybės jausmo už save dar neturi.
V. Kurpienė sako, kad nereikėtų visiškai ko nors uždrausti, mat tada noras tai suvalgyti tik didėja. Naudingiau būtų sutarti tam tikras taisykles, kurios kartu padėtų ir laisvai jaustis.
„Jeigu mes sutariam, kad bus vienas mažas saldumynas per dieną arba, tarkim, šeštadienį, tada reikia rinktis ir skatinti išrankumą. Pavyzdžiui, ar guminukas, ar koks sūrelis – duoti pasirinkimą.
Tai reiškia, kad mes apribojame kiek, bet vaikas pats gali pasirinkti, kad jam yra skaniausia. Tada tu viduje jautiesi laisvesnis“, – nurodo V. Kurpienė.
Ji aptaria ir dar vieną dažną problemą – nuolatinį užkandžiavimą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikas užkandžiauja dėl to, jog jam trūksta maisto, dažniau už to slypi kiti dalykai, pavyzdžiui, nuobodulys.
„Jeigu mes nueitumėm į parką, į parduotuvę, kur yra didelės eilės, tai dažniausiai mamos ar tėčiai ilgai laukiant vaikams duoda ką nors užkąsti tam, kad neniurzgėtų. Taip vaikas yra išmokomas, kad valgymas yra užsiėmimas, jam tai tampa viena iš veiklų. Tada reikia atmokyti ir tai užtrunka. Bet reikia skatinti veikti ką nors kitą, valgymą keisti kita veikla“, – dalijasi mitybos specialistė.
Sveikas maistas turėtų kelti teigiamas emocijas
V. Kurpienė akcentuoja, kad sveikas maistas turi kelti geras asociacijas – tik tada vaikas norės taip maitintis:
„Vakare pateikiame kiaušinienę ir salotas, visi atsisėda ir jau turėtų būti malonus pokalbis, kažkas smagaus, bet prasideda – tai kaip ten mokykloje sekėsi? Kas tada gaunasi?
Maistas ir emocijos yra labai susiję, tai gaunasi taip, kad, pavyzdžiui, suvalgyti submariną yra smagi emocija, o tą vertingą maistą valgyti nelabai smagu ir tai net nėra sąmoningas dalykas.“
Mitybos specialistė taip pat pažymi, kad paaugliams reikia suvalgyti gana daug maisto dėl jų augančio organizmo. Tačiau kartais jiems jo gerokai trūksta ir dėl to jie pradeda užkandžiauti nesveiku maistu.
V. Kurpienė sako, kad ar porcija yra maža, ar didelė yra subjektyvus dalykas, todėl vadovautis čia reikėtų kitu kriterijumi.
„Kai vaikas atsisėda prie stalo ir jeigu yra malonus pokalbis, tai jis natūraliai suvalgys tik tiek, kiek jam reikia. Tėvai tos porcijos nelabai turėtų reguliuoti, nes jeigu maistas yra vertingas ir valgoma lėtai malonioje aplinkoje, mes jaučiame sotumo jausmą ir sustojame.“
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE: