„Po šios kelionės pasakyti, kad buvau Indijoje, būtų per garsūs žodžiai“, — sako mėgstantis keliauti šiaulietis Gintautas. Indija — didžiulė kontrastų šalis, ją pamatyti bei suvokti tikrai neužtenka savaitės. Anot šiauliečio, Indijoje kiekvienas gali rasti tai, ko ieško: didžiulį skurdą ar neįsivaizduojamą prabangą. Arba — mažą stebuklą. Tokį, kokį Gintautas rado Gangos vandenyje.
Mažas stebuklas
„Mes buvome atvažiavę lietaus sezono pabaigoje, lietaus vanduo gruntą iš laukų buvo nuplovęs į upę. Vanduo buvo panašus į pelkės vandenį“, — pasakoja Gintautas.
Mintis parsivežti tyrimui į Lietuvą Gangos (anksčiau vartotas Gango pavadinimas, indų kalba Gangas — moteriška giminė) vandens kilo pamačius, kad dalis Varanasio miesto kanalizacijos suteka į šią upę, upėje yra plaunami drabužiai, minios žmonių maudosi drumzliname Gangos vandenyje.
„Plaukdami Ganga pamatėme ant krato suklotas paklodes. Paklausėme mus plukdžiusio žmogaus, iš kur jos, jis atsakė, kad čia yra viso miesto skalbykla ir džiūva išplauta viešbučių patalynė“, — pasakoja Gintautas. Upės vandens jis prisipylė į pakrantėje rastą buteliuką.
„Paskutinę viešnagės dieną Indijoje viešbučio kambaryje pabuvęs vanduo nusistojo, tapo skaidrus kaip krištolas, tik dugne buvo pora centimetrų drumzlių“, — pasakoja Gintautas.
Indai sako, kad „Motina Ganga saugo mus nuo sausros, bado ir ligų“, tokias vandens savybes vietiniai aiškina tuo, kad upė savo pradžią gauna aukštai kalnuose ir teka per sidabringą gruntą, sidabro dalelės dezinfekuoja vandenį.
Anot Gintauto, ištyrus Gangos upės vandenį laboratorijoje Šiauliuose, nustebino jo gera kokybė.
Laboratorijoje buvo tiriami keli vandens rodikliai:
— amonis (iš amonio susidaro nitratai bei nitritai) — nustatyta 0,036 mg/l, t.y. 14 kartų mažiau nei Lietuvoje leistina norma geriamajame vandenyje, t.y. 0,5 mg/l;
— nitratai, nitritai — beveik nėra.
— permanganato indeksas — nustatyta 2,2 O2/l, kai Lietuvoje leistina norma yra 5 O2/l (kuo didesnis šis indeksas, tuo didesnis netiesioginis organinių medžiagų kiekio rodiklis);
— bakterijų tyrimas su permanganatu parodė, kad vandenyje visiškai nėra bakterijų.
— BDS7 tyrimas (rodo sunkiau besioksiduojančių organinių medžiagų taršą) — nustatyta 1,74 mgO2/l. Šis rodiklis geriamajame vandenyje nėra skaičiuojamas, tik paviršiniams vandenims. Lašišinėms žuvims veisti Lietuvoje BDS7 rodiklis labai griežtai kontroliuojamas ir jo leistina norma yra 4 mgO2/l.
Paprastai tariant, laboratorijos tyrimai patvirtino, kad iš pažiūros nešvarus upės vanduo yra labai švarus. Tokių kontrastų Indijoje, kai išorė neatitinka vidaus, ne vienas.
Kelionė — pažinimas
Kelionė Gintautui — visų pirma, krašto pažinimas. „Kelionės, kuriose yra tik gulėjimas pajūryje ar prie baseino — ne man, nebent dieną, kitą“, — sako Gintautas.
Po Indiją keliavo keturiese. Tik atvykus pirmą naktį rezervavo viešbutį. „Buvome prisiklausę, kad ten ką tik atvykusius turistus apninka visokio plauko prekeiviai, siūlydami savo pasaugas ir galima patekti į sukčių rankas,“ — pasakoja Gintautas. Paskui gyvenamąja vieta rūpindavosi juos vežiojęs vairuotojas.
Kainos Indijoje, anot Gintauto, ne tokios mažos, kaip kartais yra rašoma. „Mažiau skaitykite kitų įspūdžių, įskaitant ir mano, o važiuokite ir mėgaukitės arba nusivilkite tuo, ką pamatysite. Pasakau iš karto, viešbučių už 10— 15 litų, ar pietų už 5 litus neradome,“ — sako Gintautas. Padoresni viešbučiai prasideda nuo 1000 rupijų. “Iki 1000 rupijų labai nekokie, be kondicionieriaus ir su bendru dušu“, — sako Gintautas.
Maisto yra labai daug ir visokio, jis pardavinėjamas čia pat gatvėse, tačiau net patys indai ne visi valgo gatvėje parduodamą maistą. „Mūsų vairuotojas gatvėje nevalgydavo ir mums nepatarė“, — pasakodamas apie maistą juokiasi Gintautas. Maistas kurį jau galima valgyti, kainuoja bent 205 rupijų (15 litų).
Vairuotojas, gidas, vadybininkas
Pasak Gintauto, automobilio vairuotojas, kurį nusisamdė, kad aštuonias dienas vežiotų, rūpinosi viskuo: jis buvo ir gidas, rezervavo viešbučius, organizavo keliones. „Mums belikdavo iš ryto atsisėsti į automobilį ir, pasitarus su juo, kažkur vykti. Vairuotojas savo suplanuotą kelionę visada derina su savo klientais, jei netoliese yra kažkas įdomaus, maršrutas yra keičiamas“, — pasakoja Gintautas.
Indijoje dirbdami tokį darbą gyvena labai daug žmonių. „Vairuotojai, užsiimantys turistų vežiojimu, priskiriami aukštesniam visuomenės sluoksniui. Tai gana plataus akiračio žmonės, bendraudami su turistais būna pakankamai gerai susipažinę su viso pasaulio šalimis, klimatu, politine padėtimi, o paliekami turistų arbatpinigiai leidžia jiems gyventi laisviau nei kitiems šalies gyventojams“, — pasakoja Gintautas. Vairuotojas, kuris juos vežiojo po šalį visą savaitę, — atsakingas ir su sveiko humoro jausmu, nebuvo labai religingas ir saikingai mėgstantis išgerti.
„Vairuotoją testavome, kaip jis ištars lietuviškus žodžius, juk lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Visų nuostabai jis beveik be klaidų iš karto pakartodavo mūsų sakomus žodžius, mums sunkiau sekėsi ištarti indiškus“, — juokiasi Gintautas.
Nepamištami ir indiški vairavimo ypatumai, taisyklės yra, bet retas jų paiso. „Lenkti galima bet kur ir bet kada, važiuoti prieš eismą irgi galima, visi masiškai taip nesielgia, bet jei nenori daryti vingio, kodėl gi ne“, — įspūdžiais dalijosi Gintas. Didžiausias prioritetas kelyje yra transporto priemonė, kuri yra didesnė: sunkvežimis, autobusas, lengvoji, rikša, dviratis ir taip toliau. Tačiau pirmumą visada turi karvės, jas net sunkvežimiai praleidžia ir apvažiuoja. “Mus vežiojęs vairuotojas ištarė daug pasakančią frazę apie požiūrį į karves Indijoje: “ Karvė — kelių karalienė“, — pasakoja Gintas.
Tolerancija visoms religijoms
Indijoje tolerancija visoms religijoms žavi nuo pirmų atvykimo dienų. „Labai daug įvairiausių religinių grupių, vienų religiniai pastatai stovi šalia kitų, tačiau konfliktų neteko pastebėti“, — sako Gintautas. Kai jie su vairuotoju pradėjo kalbėti apie religiją, jis pasakė, kad “Dievas yra vienas, tik mes kitais vardais jį vadiname“.
Indų šventyklos, anot keliautojo, labai gražios, kiekvienas balto marmuro milimetras išdrožinėtas skulptūromis. „Bandai įsivaizduoti kiek žmonių šį grožį kūrė, tačiau tai tas pats, kaip bandyti suvokti kiek žvaigždžių danguje“.
Anot Gintauto, Radžastano ir Utar— Pradešo valstijose, po kurias jie keliavo, visi kultūros paminklai nėra labai seni. „Visiems dvarams, tvirtovėms ir šventykloms du — keturi šimtai metų. Palyginus su kitų senųjų civilizacijų kultūra tai visiškai jauni pastatai“, — sako keliautojas. Anot keliautojo, didžiausią įspūdi padarė ne Tadžmahalas, kuris dažnai matomas atvirukuose apie Indiją. “Man gražiausiais statinys buvo Ranakpuro šventykla. Gal tinkamu metu apsilankėme — per stiprų lietų, šventykla stovi džiunglėse, aplink kalnai, apsupti debesų“, — pasakoja Gintautas.
Apie dvasinius nušvitimus ir šeimos kultą
Pasak pašnekovo, gal kelionės ypatumai nulėmė ar kažkokios kitokios aplinkybės įtakojo, tačiau dvasinės palaimos ir pasikeitusios pasaulėžiūros po kelionės į Indiją jis tikrai nepajutęs.
„Mano nuomone, daugelis žmonių, kurie po kelionės į Indiją sako, kažką pajutę dvasiniame lygmenyje ir, kad ši kelionė juos kažkaip pakeitė — bijo prisipažinti, kad nieko nepajuto. Galvoja, kaip čia atrodys, visi pajaučia, o aš ne“, — mano Gintautas. Gal tai būtų įvykę, jei visą kelionės laiką būtų praleidę medituodami šventyklose ar jogos mokykloje. Anot keliautojo, nebuvo tokio dvasinio sukrėtimo, kurio dėka patirtum gailestį. Važiuojant po šalį ir norint kuo daugiau pamatyti, tokia kelionė dvasinių patyrimų tikrai neįkrės.
„Kelionės pradžioje sukrėsdavo vaizdas, kad daugybė žmonių miega gatvėje ant žemės, tačiau paskui paaiškėjo, kad taip jie daro ne iš didelio vargo — tiesiog taip vėsiau“, — savo patyrimais dalijosi pašnekovas.
Vietovėse, kuriomis keliavo, krito į akis tai, kad tėvai labai myli savo vaikus, gatvėse daug jaunų vyrų ir moterų nešiojančių savo atžalas. „Niekur nematėme vaikiškų vežimėlių, moterys mažus vaikus neša užsidėjusios ant klubo. Kadangi karštis didelis, o vaikai be sauskelių, tai viską, ką mažasis padaro, nuteka ir nudžiūva per mamos šoną“, — sako Gintautas. Anot jo, visi vaikai, nors ir gyventų didžiausiame skurde, yra tėvų prižiūrimi ir mylimi.
Varanasis — krematoriumų miestas
Varanasis ant Gangos upės kranto — vienas iš šventųjų miestų, kur vyksta mirusiųjų kremavimai. „Pabuvus Varanasyje ilgesnį laiką, gal ir patirtum kažkokį dvasinį praregėjimą. Visame mieste sukabinti garsiakalbiai, nuolat skamba maldos, tiesa, gal tai buvo todėl, kad į šį miestą patekome per Krišnos gimtadienį“, — pasakoja Gintautas.
Sakoma, kad į Varanasį atvežami sudeginti ir užsieniečių palaikai, kurie pajuto gilesnį santykį su Indijos kultūra. Gangos upėje pilna valčių, kurios laukia užsieniečių norinčių pamatyti tradicinius mirusiųjų kremavimus. „Krematoriumai įrengti ant upės kranto, mirusiųjų palaikai deginami kelių centimetrų atstumu nuo vandens“, — pasakoja Gintautas. Mirusiems kremuoti naudojamos sandalmedžio malkos, jos yra labai aliejingos ir degant nesijaučia degančio kūno kvapo. Sudeginti vienam mirusiajam reikia apie 200 kilogramų malkų, ši procedūra yra brangi, litais tai kainuoja apie 3000 tūkstančių litų. Nepasiturintiems sudeginti yra skirtas elektrinis krematoriumas, kur sudeginti palaikus yra šešis kartus pigiau. Anot Gintauto, vaizdas šokiruojantis, palaikai, kad geriau sudegtų, laužuose vartomi bambukinėmis lazdomis iš laužų styro apdegę kaulai.
Paulius Martinaitis
