Vieno keliautojo patirtas kultūrinis šokas ir patarimai, kaip su juo susidoroti.
Dalykinės kelionės Ispanijoje metu nusprendžiau pailsėti nuo 18 valandų darbo dienos ir pakeliauti po pietinę šalies dalį. Vienas išnuomotoje mašinoje mėgavausi tyla ir ramybe, nes beveik savaitę teko ilgas valandas dirbti su įvairiausiais žmonėmis. Bent pora dienų nė nenorėjau tyrinėti vietinių kalbos ar kultūros.
Keliaudamas išlipdavau pasimėgauti jūra, žavinga pakrante. Niekur neskubėdamas tyrinėjau aplinką. Artėdamas prie Gibraltaro nusprendžiau, kad būtų puiku spėti į keltą, kuris mane nugabentų į Tangier miestą Maroke. Ta vieta garsėjo kaip menininkų rojus ir žadėjo įdomų nuotykį. Laimei, atvykau kaip tik laiku ir netrukus jau buvau laive.
Pakeliui toliau stebėjau jūra ir pagaliau supratau, kad ruošiausi aplankyti miestą Maroke, apie kurį nežinojau nieko, bet tikėjausi prisiliesti prie turtingos istorijos ir pasimėgauti egzotika.
Dar nebuvau pilnai išlipęs iš laivo, kai susidūriau su tuo, ką galėčiau pavadinti nebent užpuolimu. Užgriuvo visa minia įvairiausių vertelgų, fokusininkų, potencialių gidų etc., ir pasijutau lyg austrė, kurią puolą žuvėdros. Jie siūlė mane pavedžioti po miestą, surasti viešbutį, nuvesti į parduotuves, apsaugoti nuo vagių...padaryti bet ką ir, žinoma, už dyką, nebent manyčiau, kad dera sumokėti.
Bandžiau sakyti „ne“ visokiausiais gražiais būdais, kol netekęs kantrybės išrėžiau: „Sakiau ne, ačiū, pone.“
Siūlytojo atsakymas buvo greitas ir tiesmukiškas: „Esi piktas, mano drauge. Tavo veidas primena nuodus. Tavo nosis...tavo nosis...“. Iki to momento aš jau žingsniavau į priešingą pusę nuo jo, nes tikrai nenorėjau išgirsti visų aspektų, kodėl jam nepatiko mano nosis. Aš tik norėjau pasivaikščioti.
Tačiau man nuėjus kelias dešimtis žingsnių jis vėl sugrįžo su visais savo pasiūlymais. Galiausiai sustojau, atsisukau į jį ir paklausiau: „Pone, ar galėtumėte kai ką dėl manęs padaryti?“. Jis linktelėjo ir pradėjo aukštinti kompromiso siekimą.
„Aš tiesiog norėčiau pasivaikščioti po miestą vienas. Ar tai būtų įmanoma?“ – pasiteiravau.
Jo akyse akimirkai žybtelėjo pyktis. Paprašiau jį mandagiai ir atvirai, tad situacija buvo išspręsta. Nors ir nenoromis jis papurtė galvą, atsisveikino ir nuėjo savais keliais.
Taigi, koks šios istorijos moralas? Buvau visiškai nepasiruošęs kultūriniam šokui. Man prireikė šiek tiek laiko, kol susigaudžiau, jog atsakymas yra ne leisti jiems teikti savo pasiūlymus, o tiesiai jiems pasakyti ką darysiu ir ko noriu.
Vaikštinėdamas po Tangier susidūriau su daug įvairiausias paslaugas ir daiktus siūlančių žmonių ir vis labiau tobulinau savo atsakymus.
Dabar noriu pasidalyti po tos kelionės kilusiais apmąstymais ir patarimais, kaip išvengti tų nemalonių pirmų 10 minučių. Patikėkite manimi, jūs tikrai norite gerai pasiruošti išėjimui iš savo komforto zonos...
1. Žinokite, ko tikėtis
Bent šiek tiek informacijos, apie tai, ko galiu tikėtis išlipęs iš laivo Maroke, man būtų labai palengvinę pirmą susidūrimą su vietine kultūra. Nors iš Ispanijos dokų galėjau matyti šiaurės Afriką, negalėjau nė sapnuoti, kiek skiriasi šių dviejų šalių kultūros.
Yra labai daug šaltinių, kurie jums gali padėti šiuo atveju. Gidai (geriausia, kad būtų atnaujinti leidimai), interneto puslapiai, kelionių agentūros, etc. Pavyzdžiui, žinutė „Turistų policija Tangier mieste stipriai praretino įvairaus plauko vertelgų gretas, tačiau mieste jų vis dar daug“ mane būtų žymiai geriau paruošusi pirmam susidūrimui su jais.
2. Pademonstruokite, kad esate patyręs keliautojas
Atvykęs į Tangier sudariau pasimetusio turisto įspūdį, nors patyrusio keliautojo pozicija būtų buvusi daug palankesnė. Žinodamas, ko tikėtis, ir su atitinkamu nusiteikimu bučiau labai palengvinęs savo išsilaipinimą ir visą vizitą.
3. Patikrinkite savo prielaidas
Kiekvieną kartą, kai vykstate į naują valstybę, turite peržiūrėti savo prielaidas apie tai, kas yra kas ir kaip viskas veikia. Pavyzdžiui, nelaikau savęs nei turtingu, nei tuo labiau labai turtingu žmogumi. Tačiau palyginus mano ir vietinių marokiečių situacijas epitetas „turtingas“ man tikriausiai tiktų. Juk galiu nuskristi į Ispaniją, keliauti po ją automobiliu, persikelti laivu į Maroką ir, naudodamasis tarptautine telefono kortele, apie visa tai papasakoti draugams. Ir tai tik kelių dienų pramoga. Dauguma tų žmonių, kuriuos sutikau Tangier, galbūt negalės šių dalykų sau leisti per visą gyvenimą.
4. Prisiminkite, kad situaciją kontroliuojate jūs
Atminkite, jūs nesate skolingi kiekvienam sutiktam asmeniui ir nėra reikalo su juo/ja dalintis savo pinigais be reikalo ar nuopelno. Kai anksčiau aprašytas siūlytojas mane pagaliau paliko ramybėje, nejaučiau jokio poreikio jam už tai sumokėti, kadangi jaučiausi beveik fiziškai užpultas.
Kelionei tęsintis sumokėjau keletui žmonių, kurių pagalba man buvo reikalinga ir to verta. Be to, jau žinojau kokie yra įvairių paslaugų įkainiai. Svarbiausia nebūti nei per daug skūpiu, nei naiviu.
5. Ieškokite pagalbos
Grįžęs iš kelionės paieškojau kitų keliautojų atsiliepimų ir radau tikrai naudingų strategijų, kaip smagiai praleisti laiką Maroke. Kai kas užsisako gidus iš anksto ir gauna ne tik apsaugą nuo siūlytojų, bet ir draugišką asmenį, pavedžiojantį po įvairius miesto kampelius. Taip pat patartina prašyti pagalbos viešbutyje – personalas gali ne tik nurodyti reikiamą kryptį, paaiškinti kaip rasti vieną ar kitą vietą/objektą mieste, bet ir pasiūlyti įvairias paslaugas.
6. Nesustokite dėl pirmo įspūdžio
Nuėjęs 200 žingsnių Maroke, vos neapsisukau ir negįžau į valtį. Tačiau po to, kai įsijaučiau į Tangier miesto ritmą, man čia ėmė labai patikti. Kitoniškumas bei naujovės kiekviename žingsnyje labai praskaidrino mano trumpas atostogas ir suteikė neikainojamos patirties.
