Jei lietuviams per šventes įprasta valgyti keptą paukštį ir baltą mišrainę, tai kuo toliau nuo namų, tuo šventinis ir įprastų dienų vaišių stalas įmantresnis.
„Nesu didelis gurmanas ir ragautojas dalykų, kurių pavadinimų ištarti nesugebėčiau. Dėl to kelionių metu geriausiai atpažįstu ir dažniausiai renkuosi vištieną.
Suprantu, neįdomus pasirinkimas, bet universalus ir santykinai saugus visame pasaulyje. Juolab, kad vištienos receptų gausu ir juose galima atrasti kažką neįprasto lietuvio gomuriui“, – prisipažįsta kelionių mėgėjas.
Nepaisant atsargaus požiūrio į maistą, V. Mikaitis kartais susivilioja ir vietiniais patiekalais. „Nors iki širdies gelmių nemėgstu Maroko kaip kelioninės šalies, vienas smagiausių mano kulinarinių atradimų įvyko būtent ten. Kefta tagine troškinys mane tiesiog sužavėjo.
Tiesa, jo padauginti nereikėtų – nesinori drąsiai tikrinti, kaip į tą skonių mišrainę reaguos skrandis. O dar, nežinia, ar dėl kelioninių nuotaikų, ar dėl pačios Graikijos dvasios, niekada negaliu pasisotinti ir graikiškomis salotomis. Jas ten galėčiau valgyti be galo“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovas.
Kulinarinės patirtys pakeitė V. Mikaičio išankstinį nusistatymą ir Indijos atžvilgiu. Jei iki kelionės į šią įvairialypę šalį jis Indiją vertino labai atsargiai ir daugiau neigiamai, tai nukeliavęs į ją savo nuomonę – iš dalies dėl maisto – pakeitė. Tiesa, kulinarinės paieškos buvo ganėtinai komplikuotos.
„Ne visose egzotiškesnėse Indijos vietose meniu yra pateikiami suprantamais rašmenimis, todėl dažnai maistą tekdavo rinktis pagal nuotraukas ir piešinukus.
Tikrai rasdavau man patikusių patiekalų – ir vegetariškų, ir vištienos. Tik kad dėl tų pačių nepažįstamų rašmenų dabar jų pavadinimų niekaip negalėčiau prisiminti“, – pasakoja keliauninkas.
Keliaujant po Azijos šalis V. Mikaitį labiau stebino ne tiek maisto, kiek valgymo įpročių egzotiškumas.
„Mes patys pratę valgyti su peiliu ir šakute. Kažkiek pratinamės ir prie maisto valgymo lazdelėmis. O štai artimuosiuose rytuose ar Indijoje vis dar dominuoja valgymas rankomis. Šiek tiek keista ir linksma žiūrėti, kaip maistu apdrabstomas visas kilimas“, – prisimena renginių vedėjas.
Rikiuodamas valstybes pagal jų virtuves V. Mikaitis į pirmą poziciją iškeltų Sakartvelą. „Charčo, šašlykas, chačapuri, o dar užgeriant tradiciniu tarchūnu – tai yra kažkas tokio“, – prisimena jis.
„Nors žuvies nemėgstu, bet Fidžyje atradau egzotišką ir dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių beprotiškai patikusį patiekalą. Tai buvo gaivios tuno salotos kokoda – labai panašios į ceviche, tik su kokosų pienu. Tikriausiai su amžiumi atkeliauja atvirumas naujoms patirtims“, – pasakoja keliautojas.
Visgi, kad ir kiek užsienio virtuvės viliotų savo kvapais ir neįprastais patiekalų vaizdais, V. Mikaičio širdį visuomet traukia įprasti namų skoniai.
„Rizikuosiu pasirodyti banalus, bet kad ir kokia nuostabi būtų tolimos šalies virtuvė, po jos ilgiuosi mums įprasto lietuviško maisto. Cepelino, kopūstienės, keptos vištienos“, – sako keliauninkas.
Jis pastebi, kad egzotiškų kraštų vištienos receptai jau pasiekia ir Lietuvą. Kadangi vištiena yra kone kiekvienoje parduotuvėje randamas ingredientas, ją paprasta integruoti į bet kokią virtuvę.
Ši paukštiena yra gana liesa ir turinti daug B grupės vitaminų, todėl mėgstama daugelyje šalių – nuo Jungtinių Valstijų iki Indijos, nuo Azijos kraštų iki tolimosios Naujosios Zelandijos.
„Pats būdamas namie stengiuosi rinktis lietuvišką vištieną – smagu žinoti, kad ji užauginta arti namų. Taip maistas būna ir šviežesnis, ir nevežiojamas po pusę pasaulio – geriau kelionių patirtis palikti žmonėms, o ne mėsai“, – pokštauja V. Mikaitis.
