Po žinios apie tragiška penkių mėnesių kūdikio mirtimi pasibaigusio įvykio Klaipėdoje ne vienas šią istoriją prilygino Matuko istorijai, kai prieš šešerius metus kraupiai nužudytas keturmetis.
Naujienų portalui tv3.lt psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis pabrėžė, kad tokie nusikaltimai neparodo visos visuomenės veido, tačiau sako, kad tokių atvejų išvengti ne visada įmanoma – nerastume nė vienos šalies, sugebėjusios išspręsti ir pažaboti nusikaltimus.
Tačiau atsispirdamas nuo žiniasklaidoje pasirodžiusios tarnybų informacijos, kad dviem savaitėms suimtas nusikaltimu įtariamas 25-erių vyras jau buvo teistas už nužudymą ir kitus nusikaltimus, o nusikaltimą neoficialiais duomenimis galėjo įvykdyti apsvaigęs nuo neaiškių medžiagų, G. Navaitis pažymi:
„Retai kada žmonės daro nusikaltimus nepadarę anksčiau nusikaltimų. Retai kada nusikaltėlio asmenybė neturi kitų bruožų, ypač priklausomybių.“
Mirus kūdikiui – audringa visuomenės reakcija
Tačiau tai, kad kraupus penkių mėnesių kūdikio nužudymas sukėlė audringą visuomenės reakciją, yra visiškai normalu – tokie įvykiai paliečia emociškai, nes esame bendruomeninės būtybės, jaučiančios empatiją aplinkiniams.
Kalbėdamas apie visuomenės reakciją į įvykį, psichologas Edvardas Šidlauskas pastebi, kad tokios istorijos didžiulio atgarsio sulaukia dėl vienos prižasties – kenčia pati pažeidžiamiausia grupė.
„Daugumai žmonių tai kelia neviltį, pyktį, susierzinimą, apmaudą, bendra prasme – negatyvias emocijas. Kai kalbame apie vaikus, jų sveikatą, mirtį, kančią, kyla didžiausias pyktis, nes tai dar nepradėję gyventi žmonės, nieko blogo niekam nepadarę“, – teigė psichologas.
E. Šidlauskas priduria, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai gali turėti dar daugiau neigiamų pasekmių – didinti polinkį į depresiją, uždarumą, nusivylimą gyvenimu ir visuomene, ko pasekoje žmogus galiausiai gali užsidaryti ir gyventi vien savo pasaulyje.
„Tai bendrą visuomenės emocinės sveikatos balansą kreipia į neigiamą pusę, nes jos ryte tikrai nesuteikia jėgų imtis kažko gero, atlikti gražius darbus. <...> Tai nieko gero, labai trūksta pozityvių žinių iš žiniasklaidos: sėkmės istorijų, tobulėjimo, būdų padėti sau.
Užsienio žiniasklaidoje to matau labai daug, ištisus projektus, kaip išlipti iš skolų, priklausomybių. Pas mus viso to nėra, labiau puolimas, agresija, ieškojimas kaltų“, – pastebėjimais dalijosi psichologas.
Po tragedijos išryškėjo opios problemos
Po tragedija pasibaigusios nelaimės į viešumą pradėjo kilti ir opios šalies problemos. E. Šidlauskas pažymi, kad pirmiausia atsisukama į socialines institucijas ir keliami klausimai, ar buvo tinkamai suteikta pagalba, ar nebuvo įmanoma užkirsti kelio nelaimei.
„Pažeidžiamos šeimos nėra pakankamai gerai prižiūrimos, jų problemos nėra tinkamai sprendžiamos. Viso šito labai trūksta. Daug kas paliekama savieigai ir šeimų priežiūra tampa labiau formali nei reali“, – sako E. Šidlauskas.
Kita vertus, jis išskiria ir tai, kad Lietuvoje psichinės sveikatos rodikliai yra labai prasti, o susidūrus su psichinės sveikatos sunkumais, asmenys gydomi vaistais, kurie malšina simptomus, bet nekreipiamas dėmesys į psichoterapiją, kuri gali padėti išrauti problemą su šaknimis.
Ir kreiptis pagalbos į psichinės sveikatos specialistus vis dar vengiama – keliai pas juos nuveda tik tada, kai situacija tampa nebevaldoma:
„Žmonės yra apleisti psichologiškai. Tai tas pats, jeigu žmonės nesitaisytų dantų, bet pas psichologą žmonės retai eina savo noru, eina pas psichiatrus tik tuomet, kai simptomų nebesuvaldo.“
Ar tokioms nelaimėms įmanoma užkirsti kelią?
Paklaustas, ar yra būdų, kaip sustabdyti tokias nelaimes ateityje, E. Šidlauskas kelia klausimą: „Galbūt socialinės rūpybos įstaigos negauna pakankamai finansavimo ir neturi įrankių padėti.“
Dėl to, jo teigimu, būtina ieškoti būdų stiprinti socialinių, psichologinių problemų diagnostiką, rasti būdų suteikti efektyvią pagalbą, pavyzdžiui, psichoterapiją, kad žmonės tvarkytis su bėdomis nebūtų palikti vieni.
„Kol kas viskas yra improvizacija ir savieiga, ypač provincijoje. Yra etatai, bet nėra kam dirbti, bet jau nestebina tokie dalykai.
Pamirštas dalykas, kad visuomenės klestėjimas susiveda į du parametrus. <...> Pirmasis rodiklis yra visuomenės demografinis augimas, kitas – žmonių laimės indeksas. O pas mus to seniai nėra. Tad arba darysimės išvadas, arba išnyksime“, – teigė psichologas E. Šidlauskas.
Tačiau psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis pažymi, kad pasiekti pokyčius nėra taip lengva, nes nėra visuomenių, kurios gebėtų išvengti tokių tragedijų, tad nėra iš ko perimti praktiką ir sako: „Tai, ką daro tarnybos, yra tai, ką reikia daryti.“
„Mes jau perimame kai kurių šalių pavyzdžius dirbant su problemiškais žmonėmis, bet kad nors viena šalis būtų visai panaikinusi tokius atvejus, tai nė vienas norintis labai kritikuoti valstybines institucijas nesugebėtų nurodyti, kur panašios situacijos absoliučiai išspręstos. <...>
Mums psichologiškai sunku pripažinti, kad yra nevaldomų ir neprognozuojamų situacijų. Nors ir galima įsivaizduoti, kad prie kiekvieno potencialaus nusikaltėlio stovės pora sargybinių ir pagalbą teikiančių specialistų, vargu ar tas įsivaizdavimas yra realus“, – paaiškino G. Navaitis.
