Prieš ketverius metus Kristina su vyru ir vaikais saulėtas dienas Ispanijoje iškeitė į gyvenimą Lietuvoje, artimųjų apsuptyje. Tuometinis pandemijos laikas lėmė šeimos surgrįžimą, tačiau minčių įsigyti nekilnojamojo turto – nebuvo.
Kristina pasakojo, kad tuo metu nežinojo, ar ketina užsibūti gimtinėje. Nuotoliniai darbai, kelių kalbų žinojimas bei neturėjimas jokių įsipareigojimų nekilnojamam turtui lėmė laisvę lengvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą.
Visgi, vieną dieną moters vyras pastebėjo parduodamos beveik du šimtmečius skaičiuojančios sodybos skelbimą internete. Pora nė nenumanė, kad šis skelbimas bus lemtingas ir apvers jų gyvenimą aukštyn kojomis.
Įsigijo apleistą istorinę sodybą, vėliau tapusią mokykla
„Nuotraukose dėmesį iškart patraukė ryškiai raudonos molio plytos. Tokio tipo statinių Lietuvoje – mažuma, tokių jau niekas nestato. Smalsumo vedami, nuvykome apžiūrėti.
Net keista prisiminti, bet tą dieną mes vos radome parduodamą objektą. Sodyba buvo apaugusi krūmais, apleista ir neprižiūrima daugiau nei 30 metų“, – pasakojo Kristina.
Prisiminusi pirmuosius įspūdžius apie sodybą, pašnekovė tikino, kad vaizdas ten prilygo siaubo filmui: aplink apleistą pastatą bujojo krūmynai, gaubė tamsa, vėsa ir drėgmė, namo langai buvo išdaužyti, durys išlaužytos, koklinės krosnys išgriautos.
Sutuoktiniams pavyko užeiti į namo vidų dėka išlaužtų durų. Kristina pasakojo, kad tuo metu dar neįsivaizdavo, kaip galėtų gyventi matomose patalpose.
„Visgi, pasivaikščiojus po namą, mintyse dėliojosi kambarių išplanavimas ir erdvių potencialas: štai čia galėtų būti virtuvė, čia miegamasis. Taip pasivaikščioję viską apžiūrėjome, apsisukome ir išvažiavome.
Grįžus negalėjome iš galvos išmesti apžiūrėtos sodybos bei paslaptingos jos atmosferos ir aplinkos – ežeras, miškas, laukai. Nuvykome vėl ir vėl, o tada nusprendėme pasiūlyti savo kainą šeimininkui. Kadangi nurodyta kaina mums buvo didoka, todėl pasiūlėme tiek, kiek turėjome, – prisiminė pašnekovė.
Kristina pasakojo, kad pardavėjas jų pasiūlytos sumos atsisakė. Tuomet pora nusprendė palikti viską likimui. Jiedu manė, kad jeigu bus lemta turėti sodybą, tuomet viskas taip ir susiklostys.
„Taip gavosi, kad lygiai po dviejų mėnesių pardavėjas sugrįžo ir sutiko mums parduoti sodybą už pasiūlytą kainą. Štai tada supratome kur įsivėlėme“, – šyptelėjo Kristina.
Priklausė turtingai šeimai
Nusprendus įsigyti sodybą, Kristina su vyru ėmė apie ją aktyviai ieškoti informacijos. Paaiškėjo, kad pastatui teko išgyventi ne vieną gyvenimą.
Kai tik buvo pastatytas, Kristinos teigimu, jis priklausė turtingai lenkų kilmės Šumskų šeimai. Dvare gyveno trys šeimos kartos.
„Tame kaimelyje šeima turėjo plytinę, apie 20 hektarų žemės šalia ežero, gyvulių ir svirną su arklidėmis. Susilaukę anūkų, Šumskai užuot leidę į juos į artimiausią mokyklą, įsteigė ją savo namuose – šeima garsėjo stipriomis vertybėmis, lietuvybės, patriotiškumo ir švietimo puoselėjimu. Visgi, tremties laikotarpiu, buvo priversti emigruoti į Lenkiją“, – pasakojo Kristina.
Pradinėje mokykloje mokėsi viso kaimelio vaikai, kartu su šeimininkų anūkais. Vėliau kaimelis ėmė tuštėti, vis daugiau šeimų kėlėsi į didmiesčius, tad mokykla buvo uždaryta.
„Pati Šumskų šeima buvo sugrįžę po emigracijos. Tuomet jie neteko viso savo turto, nes pasikeitė tvarka. Jie buvo traktuojami, kaip užsieniečiai, tad prarado savo teisę į turtą“, – kalbėjo Kristina.
Ieškant istorinės informacijos archyvuose, buvo daug netikėtų atradimų, kurie tik sustiprino įsipareigojimą didžiajam projektui. Tačiau ypatingiausias momentas – ryšys su pačiais Šumskais.
“Žiniasklaidoje mus pastebėjo tolimi šeimos giminaičiai, todėl nuskriejusi žinia apie jauną šeimą, renovuojančią jų vaikystės namus, paskatino žūtbūt su mumis susisiekti.
Gavome ranka rašytą laišką iš moters, kuri čia užaugo bei išleido memuarus apie savo gimtinę bei šeimos istoriją. Ši knyga iki šiol stovi garbingiausioje namų vietoje kaip priminimas, kad mūsų pastangos – vertos”, – pasakojo pašnekovė.
Susitvarkė kritinės būklės svirną
Sodyboje išlikęs pagrindinis pastatas, akmeniniai arklidžių griuvėsiai bei svirnas. Visi kiti statiniai buvo susprogdinti, mat netoliese buvo karo frontas.
Šeima į svirną iš pradžių neatkreipė dėmesio. Jų dėmesys ir prioritetai krypo į pagrindinį pastatą, jo būklę ir projekto veiksmų planą.
„Mūsų tikslas buvo išsaugoti autentiką, bet, tiesą pasakius, svirną visiškai ignoravome, nes jo būklė buvo kritinė.
Antrojo Pasaulinio karo metu netoliese buvo sprogusi bomba, kuri sugriovė vieną akmeninį svirno kampą. Dėl to svirne buvo maždaug dviejų metrų pločio ertmė, pro kurią kiaurai matėsi dangus“, – tragišką pastato būklę apibūdino Kristina.
Visgi, tam, kad galėtų renovuoti sodybą, Kristinai su šeima reikėjo apsigyventi šalia jos. Sutuoktiniai svarstė, galbūt įsigyti modulinį namelį, galbūt ieškoti kitų išeičių, tačiau apsistojo ties vyro pasiūlyta mintimi „pasirepetuoti“ prieš didžiojo namo tvarkymą ir įsirengti namelį sau svirne.
„Aš labai skeptiškai vertinau šią idėją. Baisu buvo įsivaizduoti, kad tokia kritinė būklė gali virsti techniškai patikimu prieglobsčiu.
Ten buvo vos 35 kvadratiniai metrai, sunku buvo ir įsivaizduoti, kaip gali tilpti esminis komfortas gyvenimui. Ten buvo du akmeniniai rūsiai pilni šiukšlių, du metrai gylio buvo tarsi vienas didelis šiukšlių konteineris.
Visgi, kai patys pasidarėme planą, tai supratome, kad telpa vonios kambarys, svetainė su virtuve, jeigu pasidarome antrąjį aukštą – telpa ir miegamasis.
Tad protingai sudarius išplanavimą paaiškėjo, kad mūsų didelei šeimai svirnas yra laikina alternatyva. Ateityje jis galėtų būti svečių nameliu“, – pakitusiu požiūriu dalijosi moteris.
Šį mėnesį Kristina su šeima oficialiai persikėlė gyventi į svirną. Šį įvykį lydėjo ir kiti dideli gyvenimo pokyčiai – naujos mokyklos, nauji darbai.
„Pastarasis laikas – ypač įtemptas, kadangi iki pilno komforto šiek tiek trūksta, tačiau tenka susitaikyti, kad jo dar kurį laiką ir nebus. Mokomės gyventi minimalizme, tačiau su dideliu džiaugsmu, – savo rankomis atkurtame namelyje”, – teigė ji.
Didžiojo pastato rekonstrukcija
„Šiuo metu didysis namas yra priežiūros stadijoje. Nemažai darbų atlikome, tačiau pagrinde – griovimo, tvarkymo, plytų sienų atvėrimo nuo tinko ir panašiai. Stebime jo būklę ir ruošiame renovacijos projektą.
Nesame statybų, o ypač renovacijos specialistai. Abu dirbame informacinių technologijų (IT) srityse. Mums tai nauji amatai ir kasdienės pamokos, kurias entuziastingai mokomės ir pritaikome.
Kurti savo būsimus namus su istorija – ypatingas jausmas. Ypač, kai tonas jau yra užduotas – ne euroremontas, o pagarbi autentikai renovacija.
Nors kartais atrodo, kad daug dirbame, daug pinigų išleidžiame, pokyčio kaip nėra, taip nėra. Tačiau labai svarbu viską fiksuoti nuotraukose, tuomet lengva palyginti ir suprasti, kad visgi pokyčiai akivaizdūs“, – sakė pašnekovė.
Pora stengiasi nepirkti naujų medžiagų, o tiek, kiek pavyksta, panaudoti senąsias:
„Kai keitėme svirno stogą, senoji danga buvo skardinė, labai sena. Ji buvo likusi dar nuo 19 amžiaus.
Žinote, kitiems atrodytų, kad toks „palikimas“ – tai atlieka, kurią reikia rūšiuoti, atsikratyti, tačiau pastebėjome neįprastus įspaudus, užrašus susijusius su Lietuva, kažkokiais simboliais ir data, kurią bandėme iššifruoti.
Dėl to mes senosios skardos neišmetėme ir panaudojome interjere. Dabar ji – vienas pagrindinių ir neįprastų dekoro akcentų, kuris nelieka nepastebėtas svečių, o vėliau sužinojome, kad tai tikrų tikriausias antikvaras, tarpukario laikotarpio gamybos“, – pavyzdį pateikė Kristina.
Planuoja įkurti jaukius namus
Paklausta, kokių planų turi didžiajam pastatui, Kristina tikino, kad neketina užsiimti komercine veikla jame. Pasak jos, vos pamačius pastatą paaiškėjo, kad jame pora nori įkurti savo namus.
Jiems patiko tai, ką galėjo pasiūlyti vieta, t. y., pastato vieta, šalia tyvuliuojantis ežeras, pastato autentiškumas ir supanti gamta. Stebint sodyboje žaidžiančius savo vaikus, pora nesunkiai pasinėrė į ateities viziją.
Visgi, šeima dažnai pabrėžia misiją puoselėti pastatų istoriją ir renovacijoje atsižvelgti į autentiką. Tai ne eilinis projektas, kuriam būtų galima pritaikyti euroremontą – tai kelionė, kuri reikalauja kūrybiškumo, kantrybės ir palaikymo, kurio semiasi iš per keletą metų socialiniuose tinkluose sukurtos bendraminčių bendruomenės. Virtualios pažintys virto tvirtomis draugystėmis bei talkų mainais.
„Mes artimai palaikome ryšį su buvusių namo šeimininkų anūkais, kuriems dabar yra daugiau nei 90 metų. Jie gyvena Lenkijoje, susirašinėjame laiškais. Jie mums padovanojo savo šeimos memuarų knygą, kuri kaip enciklopedija atsakė į daugybę iškilusių klausimų.
Norisi visą tą istoriją uždokumentuoti, įprasminti ją ir leisti ja pasigėrėti tiems, kuriems ji rūpi, todėl būsimuose namuose esame numatę vietą nedideliam sodybos istorijos muziejui, kuriame nuguls archyvai, nuotraukos, radiniai ir buvusių mokinių prisiminimai“, – idėja pasidalijo moteris.
Per trejus metus, kai pora tvarkėsi sodybą, juos aplankė ne vienas žmogus, anksčiau lankęs mokyklą. Sutuoktinius nustebino tai, kad kiekvienas noriai ir su didele nostalgija dalinosi savo prisiminimais, apie draugus, mokytojus, nerūpestingą vaikystę kaime.
„Dar nesutikome žmogaus, kuriam ši sodyba asocijuotųsi su negatyvu. Visi kaimynai labai džiaugiasi, kad kaimelis atgyja vaikų juoku, darbais ir entuziazmu kurti bendruomenę.
Noriu, kad mūsų namų durys būtų atviros tiems, kurie vertina istorijos išsaugojimo ir pratęsimo svarbą“, – pabrėžė Kristina.
