„Per savo gyvenimą esu pakeitęs... Beveik... daug visko. Namus, grupę, šeimą ir šalį. Ir profesijų krūvą pakeičiau. Bet ar tai reiškia, kad esu nepastovus... Nežinau. Aš manau, kad kiekvienas žmogus yra nepastovus. Be to, tame nepastovume yra ir visas gyvenimo grožis“, – šypsosi žinomas dailininkas ir fotografas.
Menininkas pasakoja, kad universitete buvo pasirinkęs studijas, kurios turėjo jam u-tikrinti geras pajamas ateityje. Jis pasirinko inžineriją, o dar tiksliau, robotų konstravimą. Tačiau baigiantis studijoms jis suprato, kad ši specialybė – ne jam.
„Aš vėl pasukau į kažkokius menus. Ir aš tapau grafiniu dizaineriu. Maketavau žurnalus ir supratau, kad man reikia dar pamėginti fotografo karjerą. Tapau fotografu. Ir daugiau nei 20 metų buvau vien tik fotografu ir sakyčiau, kad buvau pasiekęs visai neblogų karjeros aukštumų.
O paskui pagalvojau, kad man reikia kažko dar daugiau ir aš vėl noriu būti dailininkas. Taip, aš esu nepastovus ir tai yra siaubas.“, – pasakoja jis ir kvatodamas priduria, kad jam dėl to negėda.
Būdas atrasti save
Vienas iš svarbiausių sprendimų A. Krikščiūno gyvenime buvo šalies pakeitimas. Jis pripažįsta, kad tai buvo sunkus sprendimas, tačiau jis stengėsi nuraminti save sakydamas, kad bet kada galės grįžti namo ir pradėti viską iš naujo.
„Ar buvo sunku pakeisti šalį? Taip, buvo baisu. Bet aš galvojau, kad aš neišvažiuoju visam laikui. Galvojau, kad aš išvažiuoju pažiemoti, kokius 4-5 mėnesius. Galvojau, kad kas blogiausio gali atsitikti yra tai, kad neteksiu darbo. Neteksiu darbo vietos, kurią palikau Lietuvoje, užsitarnavau, kilau karjera ir tai buvo blogiausias dalykas, kuris galėjo atsitikti“, – sako jis.
A. Kriščiūnas sako, kad nepastovumas nėra savaime blogas. Jis tik suteikia gyvenimui ryškesnių spalvų ir daro jį spalvingesniu. Svarbiausia tuo nepastovumu nepakenkti kitiems žmonėms. Jis siūlo atsikratyti baimės ir išdrįsti elgtis taip, kaip sako širdis.
„Norėčiau patarti tiems žmonėms pabandyti. <...> Pamėginti pagyventi kitur yra labai sveika. Labai sveika galvai, nes pradedi matyti kitaip, pradeda matyti save iš kitos pusės. Atsitrauki nuo gyvenimo Lietuvoje, nes viskas čia yra aišku: atsikeli, eini į darbą, savaitgalį su šeima, atostogos. Viskas vyksta taip. Paskui pradedi nepastebėti, kas tu esi. Tu esi kažkokiame veiksme, bet savęs ten nejauti.“, – sako jis.
Pabėgimas į saulėtą vasarą
Vieną dieną A. Krikščiūnas susikrovė daiktus ir išvažiavo į Fuerteventūrą. Po tos kelionės grįžės į Lietuvą jis suprato, kad grįžo visiškai kitoks ir ėmė vertinti tuos dalykus, kuriuos prieš tai laikė savaime suprantamais.
„Supratau, kad tai (karjera, šlovė – aut. pastaba) nėra taip jau siektina ir nėra taip svarbu. Neverta įdėti tiek daug jėgų ir savęs. O kiti dalykai, kurių net nepastebėdavau, na, tarkim, šeima artimi žmonės, draugais reikia kažkiek pabūti, supratau, kad tai yra svarbiausi dalykai.
Tai yra pats didžiausias prizas, apdovanojimas žmogui. Tai ne pinigai, ne kažkokia statulėlė ar garbės raštai, bet dienos, kurias tu gyveni su artimais žmonėmis, draugais. Kad gali artimame pokalbyje pakalbėti apie save ir atrasti save, kalbėdamas atrasti savyje kažką, ko anksčiau nepastebėdavai“, – sako jis.
Finansiniai pokyčiai – neišvengiami
Sprendimas persikelti gyventi į Fuerventūrą buvo sunkus ir todėl, nes šis sprendimas paveikė ir dukros gyvenimą. Mergaitė pradėjo lankyti ispanišką mokyklą, nes kitokios saloje paprasčiausiai nebuvo.
„Mes pagalvojome, kad reikia pabandyti leisti ją tenai. Mes 6 metų dukrą išleidome į mokyklą ir galvojom, jeigu nepatiks ar nepavyks, galėsim grįžti ir pradėti leisti iš naujo į pirmą klasę Lietuvoje.
Kažkaip praėjo tie metai ir viskas susigulėjo. Aš jaučiu didelę atsakomybę už tai, kad mano dukra eina į ispanišką mokyklą, nes tai aš priėmiau sprendimą, o ne ji, kokią mokyklą jai baigti“, – pasakoja A. Kriščiūnas.
Pasak jo, visi pokyčiai reikalauja didelės drąsos, nes turi suprasti, kad naujoje vietoje teks viską pradėti iš naujo. Tačiau jis pataria į išsvajotus nuotykius nenerti stačia galva: reikia apgalvoti ar tikrai to nori, ir ar sugebėsi atsitiesti, jeigu planas nepavyks.
„Visiems pokyčiams reikia drąsos. Jeigu kažkur įsitvirtini ir supranti, kad norėtum išmėginti dar kažką, bet ten turėsi pradėti nuo nulio. Jeigu tu buvai geriausias fotografas, tai jeigu nori pradėti dailininko kelią, tai tu pradedi ne nuo tos vietos, bet pradedi nuo kažkur ten.
Turi suprasti, kad tavo gyvenimas finansiškai pablogės, kad tau gali ir nepasisekti, nes niekas nežino, koks tu būsi muzikantas ar kažkas“, – pamąstymais dalinasi jis.
Turėkite drąsos
A. Krikščiūnas įsitikinęs, kad pokyčiams reikia drąsos išeiti iš savo komforto zonos. Kartais komforto zoną sudaro ir ne visai patinkantys dalykai. Pasak jo, žmonėms yra patogiau daryti tai, ko nemėgsta, ir jaustis finansiškai stabiliai nei surizikuoti bei pradėti naują mėgstamą veiklą.
„Būna, kad žmogus nemėgsta savo darbo, bet gauna pusėtiną atlyginimą. Ir galvoja, kad jeigu pradės kažko ieškoti ir keisti, tai nebegaus ir to atlyginimo. Taip, aš galbūt bandysiu rasti kažką naujo, bet jeigu man nepasiseks, aš neturėsiu tų garantijų. Todėl nedrįstame pakeisti savo gyvenimo į kažką geresnio.
Nuostabus dalykas yra, kad mes dabar galime pabūti daug kuo. Savo gyvenimą mes galime nugyventi labai įvairiai, labai spalvotai. Jeigu aš būčiau buvęs gaisrininku, mano visas gyvenimas būtų buvęs raudonas. Jeigu nori daryti gyvenime pokyčius, tai ir reikia pasiduoti tam norui. Kaip ten sakoma, davė Dievas dantis, duos ir duonos, tai čia panašiai“, – šypsosi A. Kriščiūnas.
