Kelmės rajone įsikūrusios 39-erių R. Galvanauskienės veidą visad puošia šypsena, vien pažvelgus į nuotraukas ji spinduliuoja šiluma ir optimizmu.
Ji neleidžia faktui, kad po skaudžios nelaimės sėdi neįgaliojo vežimėlyje, jos sustabdyti – nors gyvenimas pasikeitė, jis tęsiasi.
O pasikeitė viskas prieš 16 metų, 2007-aisiais. Tuomet ji buvo Vilniaus pedagoginio universiteto etikos mokytojo specialybės studentė.
Svajonės sudužo akimirksniu
Birželio 5-ąją ji keliavo į universitetą konsultacijai prieš paskutinįjį sesijos egzaminą, nė nenutuokdama, kad gyvenimas pasikeis akimirksniu.
Jau beveik perėjus pėsčiųjų perėją, autobusų juostoje į Raimondą pačiame Vilniaus centre, aplink esant daugybei žmonių, didžiuliu greičiu atskriejo automobilis. „Sudužo visos mano siektos svajonės“, – trumpai priduria ji.
Kas įvyko tądien moteris nepamena – smūgis buvo toks stiprus, kad iškart paniro į gili komą. Situacija buvo tokia prasta, kad niekas nesiryžo prognozuoti, kas laukia toliau.
„Automobilio vairuotojo nemačiau ir kas iškvietė pagalbą negaliu pasakyti, nes po smūgio panirau į komą, bet greitoji pagalba buvo iškviesta greitai“, – iš nuotrupų sudėliotą lemtingosios dienos siužetą nupasakojo ji.
Tik iš šeimos pasakojimų Raimonda žino, kad du su puse mėnesio praleido komoje. Kai iš jos pabudo, tarsi prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuriame dėl patirtos galvos smegenų kamieno traumos visko teko mokytis iš naujo.
Kad ir kokie sunkumai iškildavo, moteris tvirtai tikėjo, kad išauš diena, kai vėl galės savo jėgomis atsistoti ir vaikščioti. Kitokių minčių net neprisileisdavo – visada norėjo būti pavyzdžiu savo dukrelėms ir aplinkiniams, kad nėra nieko neįmanomo.
„Norėjau ir noriu savo dukrytėms parodyti, kad nors gyvenimas iš tavęs atima daug, įmanoma nepasiduoti, nes visada yra dėl ko stengtis, gyventi, mylėti, tikėti“, – šypteli.
Pašnekovė svarsto, kad jei nebūtų stipraus charakterio, greičiausiai susitaikyti su tuo, kaip susiklostė gyvenimas, būtų be galo sunku.
Bet ji nei iškart po įvykio, nei dabar, praėjus jau 16 metų, nejautė pykčio vairuotojui, dėl kurio neatsargaus vairavimo jai teko keltis tarsi feniksui iš pelenų.
Mintyse iki šiol įsirėžę medikų žodžiai
Su šeimos palaikymu ir tinkamu nusiteikimu, kad viskas įmanoma, Raimonda metai iš metų deda visas pastangas, kad stiprėtų ir įgyvendintų tikslą vėl vaikščioti.
Iki šiol atmintyje įsirėžę medikų žodžiai, kiek pastangų dės pati, tokį rezultatą ir turės – viskas jos rankose.
„Galiu drąsiai pasakyti, kad reabilitacija buvo viena iš priežasčių, padėjusi man nepasiduoti. Aplankiau jų daug. Pirmoji reabilitacija buvo Santaros klinikose, bet jau 16 metų važiuoju į Palangos reabilitaciją.
Ten jaučiuosi kaip namuose. Personalas – pažįstamas, patinka užsiėmimai, veiklos. Šiek tiek pabuvusi namuose visada vėl noriu ten važiuoti“, – nusijuokia R. Galvanauskienė.
Užklupus sunkumams, moteris perkrato savo mintis ir pati save papurto, primindama, kad gyvenimas tęsiasi, net jei daugelį dalykų pavyksta padaryti lėčiau. Visų svarbiausia, kad pavyksta!
„Tikrai ne visada jaučiuosi gerai savo negalios laužomame kūne, kartais tikrai jaučiuosi labai blogai. Manau, kiekvienas kada nors yra pajutęs savo nepilnavertiškumo jausmą, nes gyvename veikiami visuomenės, susikurtų idealų, kitų veiksmų, tad tai – žmogiška“, – priduria.
Ji pasakoja prisitaikiusi prie naujojo gyvenimo ritmo, padiktuoto įvykusios nelaimės, taip pat pasidžiaugia – beveik viską gali pasidaryti pati, nors kai kurios kliūtys judant neįgaliojo vežimėliu sunkiai įveikiamos, reikia pagalbos gaminant maistą.
„Žinau, kad yra svarbu nusiteikti teigiamai. Žinau, kad ne visada viskas pavyks iš pirmo karto, bet svarbu daryti, nebijoti klysti ir rizikuoti, nes taip aš lavinu savo gebėjimus. <...>
Negalia paverčia žmogų būti kūrybingu kasdieninėse situacijose. Viskas įmanoma. Jei negaliu vienokiu būdu pasiekti tikslo, ieškau kitų galimybių“, – sako pašnekovė.
Gyvenimas nestovi vietoje
Šis įvykis kiek pristabdė, tačiau Raimondos akyse ir toliau dega liepsnelės, išduodančios: rankų nuleisti ji neketina ir sieks visų tikslų, kuriuos sau išsikelia.
Vieną jų jau pasiekė – praėjus septyneriems metams po traumos, įgijo savo svajonių specialybės išsilavinimą.
„Kai sustiprėjau, nusprendžiau pasidomėti savo nutrauktomis studijomis. Universitetas suteikė man galimybę nuotoliniu būdu baigti studijas.
Pabandžiau – labai patiko mokytis, po kiekvieno išlaikyto egzamino didžiuodavausi savimi“, – šypsosi R. Galvanauskienė, 2014 m. įgijusi etikos mokytojos specialybę.
Dalindamasi savo istorija Raimonda ne kartą pabrėžia – niekada nestatė savęs į aukos rolę, jai niekada nereikėjo gailesčio ar paguodos, priešingai – ji nori įkvėpti, įpūsti stiprybės tiems, kuriems jos šiuo metu galbūt trūksta.
„Kai kurie žmonės galvoja, kad reikia kovoti, neigti savo negalėjimus, ligas, mintis, sakyti, kad viskas bus gerai, aš būsiu sveikas. Aš manau, kad nepripažinus, kovoti nesugebėsi, jei kovoti iš viso reikia.
Pati pradžioje varžydavausi savo neįgaliojo vežimėlio, visada galvojau, kad jis laikinai mano gyvenime. Dabar man nebegėda pripažinti, kad esu neįgali, nes taip yra ir kitaip nebebus“, – ryžtingai sako pašnekovė.
Gyvenime pasitaiko visko – ir šilto, ir šalto, ir gero, ir blogo, bet nėra nieko, ko nepavyktų įveikti, įsitikinusi Raimonda. Net jei sunku, svarbiausia neprarasti tikėjimo ir ryžto, nes tai yra jėga, vedanti pirmyn.
„Kartais būna sunku, kai pažvelgiu į realybę i suvokiu, kad aš niekada nevaikščiosiu ir nebėgiosiu. Bet aš vis tiek nepasiduosiu. Aš kasdien skirsiu laiko fiziniams pratimams, nes po jų aš jaučiuosi geriau.
Jei nelaimė būtų atsitikusi dabar, be abejonės būtų sunku. Tačiau dabar, praėjus jau 16 metų, kito gyvenimo neįsivaizduoju. Gyvenu tokį gyvenimą, kuris skirtas tik man. Ir negaliu pykti ant likimo – juk niekada nežinai, kas tavęs laukia“, – sako Raimonda, pabrėždama, kad rankų nuleisti ji neketina.
Raimonda, žaviuosi tavim, ir visada žavėsiuos, esi mūsų šeimos stiprybė.
