O kelionė į svetimą kraštą prasidėjo dar 2008-aisiais. Indrė su Almantu jau turėjo sūnų, tačiau laimės tėvynėje atrasti nepavyko – krizės metais jaunai šeimai išsiversti buvo sunku.
„Supratome, kad Lietuvoje geresnė ateitis nesišviečia. Čia, Airijoje, ir mano sesuo gyveno. Ir tiesiog nusprendėme visi išvažiuoti. Ne tai, kad pirmas vyras, o aš iš paskos, tiesiog visi nusipirkome bilietus ir išvažiavome į Airiją“, – pasakojimą pradeda Indrė.
Ten, sako ji, išvyko su mintimi, kad pasiliks ilgam, o ir pasisekė iš kart. Nors ir buvo sudėtingas laikotarpis, darbą Almantui pavyko susirasti vos po mėnesio. Po metų nuomojamą kambariuką pakeitė butas, o po dar vienų metų šeima išsikėlė į namą.
„Mano vyras juokaudavo, kad iš Airijos išvažiuos tada, kai jį iš čia išvarys. Mes gyvenome, viskas labai paprasta buvo, viskas tekėjo sava vaga“, – prisimena lietuvė.
Tikėjosi kartu auginti anūkus
Šeima susilaukė ir dukters, „Tikėjomės, kad gyvensim ilgai ir laimingai. Galvojom, kad kartu auginsim anūkus“, – atvirai sako moteris.
Vis dėlto planus pakeitė žiaurus likimo mestas iššūkis. Indrė su vaikais viešėjo Lietuvoje, o Almantas buvo likęs Airijoje. Rugsėjį visa šeima turėjo vykti į dukterėčios vestuves, todėl Almantas saugojo atostogas šeimos šventei.
Tačiau šventės, deja, jis nebesulaukė. Indrę iš Airijos pasiekė žinia, kad jos, iki tol visiškai sveikas vyras, mirė. „Jokios nuojautos, jokių ženklų, nieko nebuvo“, – sako ji.
Visiškai netikėta mirtis vyrą ištiko dėl susidariusio trombo. Priežasties, sako ji, kodėl trombas susidarė, medikai nerado. „Kai mes laukėme 5 mėnesius atsakymų, nes Airijoje tiek įprasta laukti, aš laukiau pateisinamos priežasties, kodėl jis mirė. Man pirmiausia mintis buvo, kaip normalus, sveikas vyras, paimtų ir neatsikeltų.
Kai gavau rezultatus man paaiškino, kad taip kartais nutinka. Jis nebegalėjo įkvėpti ir viskas, jis užmigo“, – pasakoja moteris ir priduria, kad „Taip, tai yra karališka mirtis. Sako, kad taip miršta tik labai geri žmonės, jau įvykdę savo misiją.“
Po laidotuvių – atgal į Airiją
Indrė sako nei nedvejojusi, ar grįžti į Lietuvą. Airijoje užaugo jų vyresnysis sūnus, o jaunesnioji dukra čia ir gimė. „Jei vaikus, išgyvenant tokią tragediją, išvešiu iš jų aplinkos... juk jie čia augę. Jei išvešiu juos į naują šalį, naują sistemą, tai bus dar viena trauma vaikams“, – sako Indrė.
Norėdama išsaugoti gražius vaikų prisiminimus apie tėtį, Indrė jų į laidotuves nesivedė. Nors, neslepia ji, tokį sprendimą iš kart palaikė ne visi, ji sako, kad to nesigaili ir šiandien.
„Tai yra baisu. Aš nenorėjau, kad mano vaikai girdėtų, kaip žemė krenta ant karsto. Ir tuo labai džiaugiuosi, ir dabar, net po 3 metų, jie atsimena jį gyvą, sveiką, iš nuotraukų, vaizdo įrašų.“
Kitą dieną po laidotuvių Indrė su vaikais iš kart grįžo į namus Airijoje. Nors ir stengėsi, kad vaikai patirtų kuo mažiau streso, tėčio ir vyro netektis šeimos gyvenimą pakeitė negrįžtamai. Almantui mirus dukrelei buvo vos 5, o sūnui – 13.
„Mergaitė maištavo. Juokaudavom, kad jo mergaitė, o mano berniukas. Jie labai stiprų ryšį turėjo, spėju, kad ji taip išgyveno šoką. Ji sakydavo, o ką tu man padarysi, tėčio tai nebėra. Bet su ja nuo pirmų dienų dirbo psichologai ir Airijoje tam yra labai geros programos.
Labai gražiai vaikams pateikiama ta mirtis, nes ir aš kartas nuo karto šneku su psichologe apie progresą, labai džiaugiuosi Airijos šia sistema. O berniukas... jis per dvi savaites suaugo, ant jo pečių krito milžiniška atsakomybė“, – prisimena Indrė.
Neradusi tinkamos knygos parašė ją pati
Idėją parašyti knygą, sako Indrė, turėjo jau seniai, tačiau niekada nenutuokė, kad tai bus jos pačios istorija. Su vyru ji jautėsi ramiai ir saugiai, pasižymėjo kuklumu, o kartais būdavo ir nedrąsi, todėl knygos rašymo idėja atrodė kiek bauginančiai, tačiau po vyro mirties viskas pasikeitė.
„Kai po nelaimės ieškojau apie netektį knygos, jos neradau. Kai tau dingsta visos baimės ir tau nebėra „bijau“ ir „nedrąsu“, supratau, kad man reikia apie jį knygą parašyti. Aš neturėjau lūkesčių, kad ta knyga kažkur nueis ir kiek žmonių ją ras.
Žinojau, kad tai darau savo vaikams, savo ir jo šeimai. Aš, kai rašiau, tarytum surasdavau su juo ryšį. Man atrodydavo, kad jis yra šalia. Kai parašiau supratau, kad man reikia ją išversti į anglų kalbą. Išleidome gan mažą tiražą, bet ji yra išdalinta airių bendruomenei, draugams“, – sako Indrė.
Išleidusi knygą „Kai likimas pavogė mano vyrą“ Indrė sulaukė ir daug žinučių iš žmonių, išgyvenančių panašias patirtis. „Dažniausiai jų turinys būdavo toks, kad atrodo, jog tu rašai apie mane. Aš kai pati ieškojau knygos apie gedulą, neradau. Aš nesakau, kad jų nėra, bet kaip išgyventi gedulą, lietuviškai, aš neradau. Nors ta knyga skirta mano išėjusiam vyrui, bet ją skaitantys žmonės sako, kad ten atranda save“, – pasakoja moteris.
Po netekties nebebijai nieko
Prieš netektį nedrąsi buvusi Indrė paklausta, ar nepabijojo išleisti knygą, sako, kad po netekties – nebebijai nieko. „Mūsų gyvenime tai buvo tragedija. Na, o kas gali būti baisiau? Kad kažkas pasakys, kad nepadės knygos išleisti, nespausdins? Kad kažkas pasakys, ką tu čia per nesąmonę parašei? Man buvo nebesvarbu, nes žinojau, kam aš tą darau.
Aš pradėjau tuo gyventi, įsivaizduodavau viršelį, liesdavau mintyse knygą ir nebebuvo svarbu, ką žmonės pasakys. Ne tik apie knygą, daugybės dalykų tu pradedi nebebijot. Kas man galėjo paaiškinti, rašyti man tą knygą ar ne? Niekas. Nors ir buvo tokių“, – atvirai sako Indrė.
Pasak jos, kai kurie pažįstami stebėjosi Indrės noru parašyti knygą. Ji neslepia, kad po vyro netekties daugybės žmonių jos gyvenime nebeliko, tačiau dėl to moteris per daug neišgyvena – „Daug ir atėjo. Mūsų gyvenimuose vyko didžiulės transformacijos.“
Indrė pasakoja, kad po sukrečiančių netekčių pasikeičia ir žmogaus charakteris – tampi grubesnė, piktesnė ir drąsesnė, o aplinkiniams tai patinka ne visada.
„Jie nori sugrąžinti tave seną, tokią, kokia tu buvai. Nes tu tampi nepatogi. Tu kažką darai kitaip, nei visi kiti. Jei neturėčiau negalios, būčiau palaidojusi vyrą ir grįžusi į darbą, bet yra kitaip“, – sako Indrė.
Antroji knyga – pakeliui
Indrė negali pilnai valdyti vienos rankos, tačiau sako, kad suprato, jog padaryti gali viską, nors ir būna sunku. O sėkminga pirmoji knyga ją pastūmėjo ir naujo kūrinio link. Meilės romanas turėtų pasirodyti rugpjūčio mėnesį. Knyga apie našlę, Airijoje likusią su dvejais vaikais, tačiau Indrė teigia, kad kūrinys – ne apie ją.
„Antroji knyga yra mano kūryba ir fantazija. Aš garantuoju, kad kai kurie žmonės ten matys mane ir su savo artimaisiais juokiuosi, kad kai kurie turbūt viską supras tiesiogiai. Nors jie apie mane nei pusės nežino“, – sako autorė.
Nors knygas ir rašo lietuviškai, kol kas planų čia grįžti neturi, nors ir sako, kad „niekada negali žinoti“. „Kai manęs anksčiau kažkas klausdavo, visad sakiau, kad niekada negali žinot. Tarytum, lyg pati viduje žinojau, kad gyvenime gali nutikti bet kas“, – gyvenimą prieš netektį prisimena Indrė.
O patyrusiems skaudžius išgyvenimus Indrė pataria tiesiog niekur neskubėti ir leisti sau išgyventi visas emocijas, kad ir kokios jos bebūtų.
„Mūsų aplinka dažniausiai mus nori labai greitai sugrąžinti į tą būseną, kuri buvo prieš laidotuves. Tu turi greitai save susirinkti, pamiršti, pagedėti, nebešnekėti... Na ne, taip nesidaro. Kaip tu gali grįžti po tokių tragedijų? Tu pusę metų gyveni šoke, metus adrenaline.
Mano palinkėjimas – ką jaučiat tą dieną, tegul tai ir būna. Jei tai ašaros, tegul būna ašaros, jei tai būna tyla, lai būna tyla. Man reikėjo dvejų metų, o mane pastatyti į vietą norėjo po 3-4 mėnesių. Ateina ir klausia, dar tu tebeverki? Tai jau viskas, gyvenk. Kaip gyvent? Aš nepripažinau tiesos pusę metų, kaip aš turėjau gyvent? Tiesiog, išbūkite“, – palinki moteris.
