Kai mąstydavau apie svajonių šalį, prieš akis sušmėžuodavo Ispanijos, Italijos, Turkijos ar Kanarų salų vaizdai. Tačiau niekada neteko susimąstyti apie Graikiją ir jos gausybę salų. Po praėjusios ilgos žiemos, kuri tęsėsi beveik penkis mėnesius, nusprendžiau išlėkti į šiltus kraštus. Draugei užsiminiau apie tokį norą ir tai, kad ieškau žmogaus, su kuriuo galėčiau keliauti. Nepraėjus nei pora savaičių ji pasiūlė pakeliauti po Koso salą. Ką gi, ilgai nelaukusios užsisakėm skrydžius ir viešbutį. O balandžio pabaigoje pasiekėme numatytą tikslą – nusileidome nuostabioje Koso saloje!
Pigiau nei Lietuvoje
Tiki išlipus iš lėktuvo, akį patraukė palmės - jų gyvai dar nebuvau mačiusi. Autobuso į Koso miestą ilgai ieškoti nereikėjo. Jis mūsų laukė. Taigi mes ir daugelis kitų lietuvių užpildėme autobusą ir pajudėjome link pasirinkto miestelio.
Nors salelė nedidelė, keliaujant taip neatrodė, nes važiavome įvairiais vingiuotais keliais. Visas autobusas suūžė, kai prie kelio pasirodė banda ožkų – toks vaizdas neįprastas lietuvio akiai.
Nuvykus į Koso miestą į pagalbą pasitelkėme atsispausdintus žemėlapius. Galiausiai radome savo viešbutį. Tai – keturių žvaigždučių Kosta Palace. Čia apsistojome su pusryčiais ir tikrai nebrangiai sumokėjome - vos 300 Lt vienam žmogui už septynias paras! Teko stebėtis, nes turėjome visus patogumus ir baseiną ant viešbučio stogo. Miegojome dvigulėje lovoje, kiekvieną dieną tvarkydavo mūsų kambarį ir atnešdavo naujų rankšluosčių.
Pirmąsias dvi dienas apvaikščiojome patį miestelį. Čia daug įvairiausių tavernų ir kavinių, kur ne kartą apsilankėme ir skaniai papietavome. Pigesnėse tavernose maistas nuo 2,5 euro, o brangesnėse - nuo 8-9 eurų.
„Ne sezono“ privalumai
Būtina paragauti graikų tradicinių patiekalų, tokių kaip mousaka (daržovių-mėsos apkepas), stifado (jautienos troškinys su svogūnais) ar gyros (primena kebabą). Juos rasite beveik kiekvienoje tavernoje, kaip ir begalę kitų skanėstų. Kiek teko ragauti, maistas buvo itin sultingas, skanus, o aptarnavimas baruose nepriekaištingas.
Užsisakius gyros sumokėjome po 2,5 euro. Mums neprašant šefas pasiūlė vandens ir neprašė už tai sumokėti. Ne gana to, kai norėjome palikti arbatos jis nepriėmė. Kitose kavinėse mums nereikėjo mokėti už kokteilius ir tradicinį svaigųjį gėrimą – Ouzo. Mums pasisekė, nes nuvykome ne sezono metu. Būtent šiuo laiku kavinių darbuotojai ,,gaudo“ klientus, juos kalbina, siūlo nemokamus gėrimus. Žinoma, maisto ir viešbučių kainos balandį dar nebuvo „sezoninės“.
Koso mieste aplankėme lankytinas vietas. Pirmoji jų buvo šalia prieplaukos esanti tvirtovė. Įėjimas į šią pilį kainuoja 3 eurus. Susipažinome su pilyje dirbančiu graiku, tad jis daugiau papasakojo apie šios vietos praeitį. Sužinojome, kad pilis buvo karinė, ją sėmė vanduo, bei kad ją ne vieną kartą užėmė tai italai, tai turkai. Prieš kelis šimtmečius įvykęs žemės drebėjimas sugriovė daugelį pastatų ir iškėlė senų skulptūrų bei kolonų liekanas, kurios vėliau atgabentos į pilį saugojimui.
Tame pačiame mieste nemokamai galima aplankyti Hipokrato medį bei netoliese esančias šventyklų liekanas. Vien pats miestelis, augmenija yra verti fotoaparato blykstės. Namukai maži, dažniausiai baltos spalvos, o langai mėlynais apvadais. Beveik ant kiekvieno namelio yra saulės baterija. Daug palmių ir didelių plačialapių medžių. Nenustebkite Koso lauko kavinėse pamatę kelias kates, nes tai būdinga šiam kraštui.
Karštosios vonios
Verta aplankyti Thermos, esančias apie tris – keturis kilometrus nuo Agios Fokas miestelio. Tai karštos, druskomis prisotintos versmės, kurios veržiasi šioje vietovėje į jūrą. Ne sezono metu nėra autobuso, kuris ten tiesiogiai nuvežtų. Taigi su vietiniu miesto autobusu iš Koso patraukėme į Agios Fokas ir pėčiomis nukeliavome iki vietos. Norintiems iki ten keliauti patariu: turėkite patogius ir tvirtus batus, nes kelias vietomis bus akmenuotas.
Vien patys vaizdai traukė akį: ant kalnų atbrailų vaikštančios ožkos, uolienų spalvų ir formų įvairovė, aukšti skardžiai bei žydrai mėlyna jūra. Viskas kaip iš atviruko! Pasiekus Thermos, pamatėme kalnų ir milžiniškų uolų apsuptą juodos spalvos paplūdimį. Smėlis savo sudėtimi priminė žvyrą, tik akmenukai žymiai smulkesni. Pačioje jūroje – nemažai akmenų, o šalia jos – išsvajotos karštos vonios, sudarytos pačios gamtos. Iš kalnų atiteka karštas giluminis vanduo, o su bangomis pro akmenis prasiveržia vėsus Videržemio jūros vanduo.
Įpusėjus kelionei nuvykome į Pyli miestelį. Čia patartina vykti automobiliu ne sezono metu, arba autobusu jau prasidėjus sezonui. Mus sužavėjo jų statytos bažnytėlės, aplankėme ir kapines. Mirusieji Graikijoje labai gerbiami: visur daug gėlių, vien baltas marmuras, nėra apleistų kapų. Į vieną kapą laidojami visi šeimos nariai. Norintys aplankyti prie Pyli miestelio esančią tvirtovę turi žinoti, kad ji yra keturi kilometrai nuo paties miestelio.
Taip pat svarbi lankytina vieta – Asclepion, esantis netoli Koso miesto. Įėjimas kainuoja 4 eurus. Ten pamatysite pakopomis išdėstytus įvairių šventyklų griuvėsius.
Verta nuomotis automobilį
Norintys įdomių suvenyrų, traukite į Kardamena, Kefalos ir Zia miestelius. Mums pasisekė, kad susipažinome su vairuojančiais lietuviais ir keturiese išsinuomavome automobiliuką. Jo nuoma su degalais kainavo kiekvienam po dvylika eurų. Taigi per vieną dieną aplankėme visas šias vietoves.
Kardamena – kalnuose įsikūręs miestelis. Jame sutikome vietos moterėlę, gaminančią rankų darbo indus, magnetukus ir įvairius kitus dirbinius. Taip pat užsukome į vietinę kavinę, kur kvepėjo bulvėmis. Užsisakėme šaltos frape kavos. Už ją sumokėjome po 1,5 euro. Kavinės savininkė pasirodė esanti šilta ir vaišinga moteris. Prie mūsų kavos atnešė vietinių kiaušyčių bei po buteliuką šalto vandens.
Nereikėtų nustebti, jei nepažįstamas graikas jus apkabins ir pabučiuos, nes tiek Kardamenoje, tiek Kose teko su tuo susidurti. Patys graikai nėra piktybiški žmonės. Visada pagelbės ir nusišypsos. Visi, net senukai, čia kalba angliškai, tad bendrauti nebus sunku, kaip kad Ispanijoje ar Prancūzijoje.
Saulylėdžiai Zia miestelyje
Keliaudami automobiliu užsukome į Paradise (rojaus) paplūdimį. Dėl seklaus kranto, čia jūros vanduo šiltas, o smėlis baltas, švelnus ir malonus kojoms. Balandžio pabaigoje žmonių čia buvo vos keli. Taigi mėgstantys ramybę gali keliauti į Koso salos paplūdymius balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.
Būtina aplankyti Plakos parką, kur vienoje vietoje gyvena katės ir povai. Įėjimas čia nemokamas. Tačiau keliaujant atidžiai sekite kelio ženklus, nes jie išdėstyti vos pastebimoje vietoje. Neišsigąskite, jei ten nuvykus povai puls link jūsų, o katės bandys įsiropšti į mašiną. Paukščiai čia neagresyvūs. Paprasčiausiai jie taip nori prašyti maisto, tad nusivežkite ten ko nors valgomo.
Mėgstantys gražią panoramą apsilankykite Zia miestelyje visai prieš saulei leidžiantis. Kalnų viršūnėje esanti Zia visoje saloje garsėja nuostabiais saulėlydžiais! Nuo čia puikiai matosi kiti miesteliai, jūra ir Tigaki ežeras. Čia taip pat galite įsigyti įvairių gražių daikčiukų bei gero naminio vyno lauktuvėms.
Kempinių gimtinė
Vieną dieną galima paskirti kelionei laivu po kitas salas. Tačiau įspėjame, kad į vulkaninę Nisyros salą laivai plukdo tik nuo gegužės pradžios. Norėjome ten nuplaukti, bet daugumoje agentūrų atsakė, jog dar ne sezonas. Radome keletos dienų keliones po aplinkines salas, tačiau jos – naktinės. Vis dėlto, sugebėjome aplankyti Kalymnos salą. Kelionė laivu kainavo 15 eurų.
Plaukdami galėjome stebėti kitas mažas salytes, išsidėsčiuses tarp Koso ir Kalymnos salų. Deja tik atplaukus paaiškėjo, kad plaukiant iš Mastihari miesto į Kalymnos salą kelionė būtų kainavus perpus mažiau. Tad jūs kelionę laivu galite planuoti iš Mastichari.
Kalymnos saloje aplankėme kempinių muziejų (įėjimas nemokamas), bei vietą, kur jos paruošiamos. Taip pat aplankėme porą bažnytėlių ir taverną. Ši sala turi daug lankytinų vietų, įspūdingą kraštovaizdį, garsėja uolomis, kuriose gausu stalaktitų. Taigi šią salą pamėgo ir laipiojimo uolomis sportininkai.
Grįžusios į Kosą, užsukome į vietinį prekybos centrą, kur įsigijome vietinių ožkų sūrio, šokolado ir kitų vietinių skanėstų. Saloje gausu parduotuvėlių, vadinamų ,,Supermarket“, tačiau ten maistas brangesnis, nei pagrindinių prekybos tinklų ,,Carrefour“ ar „Vasiliadis“ (ΒΑΣΙΛΕΙΑΔΗΣ) parduotuvėse. Tiesa, šie prekybos centrai įsikūrę toliau nuo centro.
Atsisveikinome su šia sala nelengvai. Vakare grožėjomės paskutiniais jūros vaizdais. O grįžus į Lietuvą apėmė nostalgija. Juolab, kad oras tik nusileidus buvo paniuręs ir vėsus. Dar ilgai išliks iki tol nepatirti įspūdžiai, atsivertus nuotraukas prisiminsime gražias akimirkas ir salą, kurios vaizdai galėtų puošti atvirukus.
Valstietis.lt skaitytoja Aurelija Šulniūtė
