Kol kieme prie žaliuojančio lazdyno miega sūnus, nutariau papasakoti apie mūsų kelionę už poliarinio rato. Ne paslaptis, jog visi tėvai turi vienokių ar kitokių lūkesčių dėl vaikų ateities. Aš viliuosi, jog sūnus bus toks pat aistringas keliautojas kaip jo tėtis ir mama. Ir jeigu Jurgis turės savo kelionių žurnalą, jame pirmuoju numeriu neabejotinai bus įrašyta kelionė į Lofotenų salas. Tiesa, kadangi tuo metu buvo dar mano pilve, nuotraukose mažasis bus sunkiai pastebimas, tačiau jis neabejotinai jautė tą švarų orą, žvarbų vėją, bangų sūpavimą, banginienos skonį, padažnėjusį mamos kvėpavimą lipant į kalnus bei tėvų susižavėjimą pasakiškais vaizdais.
Maršrutas, transportas ir kelio nuotaikos
Susikrovėme savo mantą į automobilį ir pradėjome kelionę persikeldami keltu iš Rygos į Stokholmą. Nors prieš akis turėjome dar tris savaites, nieko nelaukę pasukome Šiaurėn, ir po kelių dienų pasiekėme Norvegiją. Pradėjo lynoti ir oras vis vėso. Nors namuose atrodė, kad esame pasirengę bet kokiems orams, po vienos nakties teko ieškoti turistinių prekių parduotuvės ir pakeisti vyro miegmaišį šiltesniu. Lijo septynias dienas iš eilės. Jonas (toks mano vyro vardas) pradėjo kosėti, man ėmė skaudėti dantį, o automobiliui – ūžti rato guolis. Žodžiu, apsirgome visi, išskyrus patį mažiausiąjį mano pilve. Nors užtikrintai judėjome link savo kelionės tikslo – Lofotenų salų – kartais vis aplankydavo mintys apsisukti, važiuoti piečiau ir gaudyti saulę. Juk namuose palikome vasaros įkarštį, o patys atsidūrėme lyg vėlyvam rudeny!
Keista, bet kažkodėl jaučiamės daug blogiau įsivaizduodami niūrias situacijas mintyse (pvz., pils įkyrus lietus, bus šalta, vėjuota ir drėgna...), negu jose iš tikrųjų atsidūrę. O kai pasieki užsibrėžtą tikslą nepaisydamas nemalonių išbandymų, tampi dvigubai laimingas – dėl to, kad jį pasiekei ir dėl to, kad sustiprėjai. Taigi važiavome toliau, gyvenome lyg nuolatiniame debesyje, tačiau tai netrukdė mėgautis kelionės vaizdais. Kelias vingiavo pasakiško grožio apylinkėmis, kartas nuo karto atsiverdamas į fiordus ir nutrūkdamas – kai kurias atkarpas teko įveikti vietiniais keltais. Plaukdami vienu iš jų kirtome poliarinį ratą – šiauriau šio nuotraukoje matomo ženklo saulė bent parą per metus žiemą nepakyla, o vasarą nenusileidžia.
Atsidūrus svečioje šalyje atrandi ne tik kitokią gamtą, bet ir skirtingus žmones. Keliantis vienu iš užpoliarinių keltų, pasijutau lyg atvykusi iš Subsacharinės Afrikos. Buvo apie 5°C, pūtė žvarbus vėjas ir purškė įkyrus lietus, todėl atrodė visiškai normalu dėvėti termorūbus, slidinėjimo džemperį, pūkinę striukę bei neperlyjamą apsiaustą. Visgi vietiniai gyventojai į situaciją žiūrėjo paprasčiau (tai atsispindi nuotraukoje), o laive visi kaip susitarę vaišinosi ne karšta arbata, bet... ledais!
Pasiekę Bodø ir milžiniškų bangų siūbuojamu keltu nuplaukę daugiau nei šimtą kilometrų, išsilaipinome Lofotenų salose. Dėl stiprios audros keltas smarkiai vėlavo ir lėtai yrėsi pirmyn, todėl tik apie 2 valandą nakties atsidūrėme miestelyje genialiai paprastu pavadinimu – Å. Už automobilio lango pūtė stiprus vėjas, medžiai linko prie žemės, lijo šaltas lietus, buvo apie 4°C. Netgi stipriausi salos paukščiai tokiu oru nesugebėjo paskristi – būrys stambių kirų klykavo sklęsdami ore ir nejudėdami nė metro į priekį. Kuo toliau, tuo labiau mūsų kelionė darėsi panašesnė į ekspediciją, o ne ramias atostogas. Geriausias dalykas šioje situacijoje buvo nuolatinė šviesa. Nors buvo gili naktis, susiradę vienintelį apylinkių kempingą pasistatėme palapinę, o įsikūrę išsivirėm vėlyvus naktipiečius/ankstyvus pusryčius. Naktį teko kelis kartus keltis bei tvirtinti palapinės konstrukcijas – buvo realus pagrindas nerimauti, jog dėl stipraus vėjo galime nuskristi kartu su visu laikinuoju būstu. Ryte vėjas buvo kiek aprimęs, tačiau oras liko žvarbokas. Atsidūrus tokioje padėtyje belieka dvi išeitys – šalti ir dejuoti arba apsirengti visą turimą poliarinį garderobą ir judėti į priekį. Mes pasirinkome antrąjį variantą. Mūsų ryžtas buvo apdovanotas – po kelių dienų debesys prasisklaidė, nurimo vėjas ir išlindo saulė. Kelionė tapo panašesnė į tikras atostogas, ir mes džiaugėmės tyrinėdami salų viršūnes, slėnius, pliažus bei žvejų kaimelius.
Lofotenuose praleidome daugiau nei savaitę, kiekvienai salai skirdami 1-2 dienas. Vėliau kelioms dienoms nuvykome į Tromsø, o po to pasukome į Pietryčius. Pašėrę išalkusius Laplandijos uodus pervažiavome Suomiją bei kaimynines Baltijos šalis ir už kelių dienų jau buvome namuose.
Lofotenų salos
Lofotenai – salynas Norvegijos Šiaurėje, kurį sudaro 1227 km² plote išsidėsčiusios 6 pagrindinės bei daugybė mažesnių salų. Lofotenuose gyvena apie 25 000 gyventojų, dauguma jų verčiasi žvejyba. Didžioji dalis salų ploto nėra paženklinta civilizacijos. Atrodo, jog samanomis apžėlę kalnai, kalvos ir uolos, stačiaskardės įlankos, smaragdinis vanduo bei laukiniai paplūdimiai Lofotenuose skaičiuoja ne pirmą tūkstantį metų, o žmogus čia – tik kuklus gamtos galybės liudytojas. Aukščiausias Lofotenų kalnas siekia 1161 metrus (Higravstindenas Austvogiojuje), tačiau pasiekus ir žemesnes salų viršūnes atsiveria nepakartojami kraštovaizdžiai. Salose gyvena daug jūrinių paukščių, o kalnų šlaituose laisvai ganosi apžėlusios avys.
Lofotenų orai
Nepaisant to, jog Lofotenai yra keli šimtai kilometrų už Poliarinio rato, žiemą temperatūra salose svyruoja apie 0°C. Tokią palankią klimato anomaliją lemia Golfo srovė ir jos atšakos. Liepą-rugpjūtį vidutinė oro temperatūra čia siekia apie 13°C, o jūros vandens – iki 14°C. Visgi charakteringiausias Lofotenų bruožas yra staigūs oro pokyčiai – vos per valandą vasariškas oras gali virsti tikra vėtra su žiemiškai kaulus stingdančiu žvarbiu vėju. Kelionės metu mums teko patirti visą Lofotenų orų įvairovę – nuo audros ir lietaus iki šiltų saulėtų dienų, tiršto drėgno rūko bei vos kelių laipsnių virš nulio naktimis (palapinėje iškvepiant sklisdavo garas). Iš pradžių atrodė, jog visą laiką teks būti su šiltais džemperiais ir neperlyjamomis striukėmis, tačiau buvo dienų, kai vidurdienį pasitikdavome vienmarškiniai ir braidžiojom basomis Norvegų jūroje.
Nekasdieniška Lofotenų kasdienybė
Lofotenų salose, kaip ir visos kelionės metu, gyvenome palapinėje. Kasnakt ilsėdavomės vis kitoje vietoje – kartais kempinguose, kartais laukiniuose paplūdimiuose, kalnų prieigose ar įlankų pakrantėse. Pagal Norvegijoje galiojančią „kiekvieno žmogaus teisę“ (ang. Everyman's right), stovyklauti leidžiama visose laukinėse teritorijose, jeigu jose nėra apribojančių ženklų. Taigi kasdieninė užduotis buvo surasti vaizdingą vietą įsikurti, tinkamą jaukiam vakarojimui ir ramiam mėgavimuisi rytine kava. Pamenu, kaip vieną rytą džiaugėmės stebėdami įlankoje nardančius delfinus.
Dieną pėsčiomis keliaudavome po salas įvairiais maršrutais, kuriuos svajodami apie vasaros kelionę numatėme dar namuose. Pėsčiųjų takai vedė į laukinius paplūdimius, apleistas gyvenvietes, kalvas, avių ganyklas, švyturius ir kalnų ežerėlius. Užsukdavome ir į nedidelius nenusakomo laikmečio žvejų kaimelius, kvepiančius vėjyje džiovinamomis menkių galvomis. Apskritai Lofotenuose nereikia nieko ypatingo veikti, užtenka tiesiog ten būti. Įsmeigti akis į banguotą horizontą, stebėti potvynius ir atoslūgius, už kalnų kliūvančius žemus debesis, grožėtis vietine augmenija, rinkti pajūry neįprastas kriaukleles... Ir kvėpti į save šviežią, vėsų, tikrą arktinį orą.
Daugybė „pačiausių“
Atsidūrus tokiame ypatingame krašte pradedi nebesistebėti, kiek patiri pačių „-iausių“ dalykų. Be abejo, beveik visi jie susiję su geografine salų padėtimi. Buvome apsistoję pačiame šiauriausiame Žemės kampelyje (Unstad), kur veikia banglenčių sporto mokykla, o jūroje kyla puikios bangos mokymuisi. Įdomu tai, jog ten entuziantai bangas gaudo netgi žiemą. Buvo labai smagu kartu su banglentininkais bei kitais kempingo gyventojais vakare susirinkti į jaukią terasą ir skambant regiui stebėti trumpam iš už kalno išnirusį pilną mėnulį.
Nesunku nuspėti, jog Lofotenai taip pat buvo šiauriausia vieta, kur įmerkėm kojas į ledinį vandenį. Tiesa, mano vyras buvo daug drąsesnis ir įmerkė ne tik kojas, bet ir visą kūną.
Džiaugėmės, jog nuolatinė šviesa (tuomet, kai ten lankėmės, praktiškai nesutemdavo) suteikia galimybių lanksčiau planuoti savo dieną. Taigi salose galėjome išsiruošti į vėliausiai kada nors vykusį mūsų žygį. Jį pradėjome apie 22 valandą ir atsipalaidavę žingsniavome stataus pakrantės šlaito takais žinodami, kad neužklups jokia tamsa.
Šios kelionės metu taip pat patyrėme didžiausią žuvų kibimo greitį. Dėl to buvome priversti nutraukti žvejybą tik pradėję, nes per 10 minučių užkibo tiek riebių skumbrių, kiek nepajėgtume suvalgyti per visą savaitę. Tiesa, man pavyko sužvejoti ne tik žuvų, bet ir jūrinę ūdrą, griebusią ant kabliuko užkibusį laimikį. Ūdra su žuvimi smuko po prieplauka, o man teko pripažinti, kad ji toje situacijoje buvo gudresnė. Teko nupjauti valą.
Tai, ko aprašyti neįmanoma
Kiekviena kelionė yra maža gyvenimo kopija. Su savo išbandymais, nusivylimais, laimėjimais bei atradimais. Nukeliavę į Lofotenus patyrėme jų būtį, gimusią iš atšiaurumo ir grožio. „Negali eiti prieš juos, prieš gamtą, bandyti juos nugalėti. Jeigu moki susigyventi, tik tada gali visa tai pajausti.“ – terasoje gurkšnodamas kavą sako mano vyras. Lofotenai per daug laukiniai, kad būtų prijaukinti, ir per daug gražūs, kad kada nors būtų pamiršti...
Barbora Jarašūnė
