Taip į aktyvius žmones ir šeimas kreipėsi inovacijų dirbtuves „Judėjimo apribojimai – ne kliūtis žaisti“ organizavusi kartu kuriančių šeimų bendruomenė „Lituanica X“. Vilniuje, Mokytojų namų Baltojoje salėje, surengto vienos dienos renginio dalyviai buvo kviečiami kurti idėjas, kurios svarbios ir šeimoms, auginančioms negalią turinčius vaikus, ir visiems kitiems.
Pasak vieno iš renginio iniciatorių, techninės kūrybos trenerio Algirdo Augustaičio, dirbtuvėse buvo laukiami visi, norintys susipažinti su inovacijų kūrimo procesu ir sukurti savo prototipą – žaidimui skirtą objektą arba visą žaidimų aikštelę, kuri galėtų būti įrengta viešojoje erdvėje, pirmiausia būtų pritaikyta vaikams, kurie dėl judėjimo problemų turi sėdėti vežimėlyje, ir turėtų estetinę, kultūrinę vertę (pvz., būtų ir kaip skulptūra ar meno instaliacija).
Rezultatui pasiekti – įvairios metodikos
„Jau išsirinkote geriausias idėjas, o dabar per dvi valandas kiekviena komanda turės sukurti savo prototipą, – į aplink keturis stalus susėdusius vaikus ir suaugusiuosius kreipiasi renginio moderatorė. – Nemanykit, kad turit marias laiko, ketvirtą valandą norim matyti keturis prototipus trumpalaikę ir ilgalaikę negalią turintiems vaikams.“
„Kalbant suaugusiųjų kalba, čia vyksta dizaino mąstysenos dirbtuvės. O aš esu inovacijų konsultantė, – prisistato inovacijų laboratorijos „Future Leadership“ įkūrėja Justina Klyvienė, paprašyta paaiškinti, kas čia vyksta. – Mano darbas – padėti sukurti idėjas ir jas išgryninti.“
Pasak Justinos, prototipų kūrimas – vienas paskutinių renginio etapų. 7 valandas trunkančios dirbtuvės prasidėjo nuo teorinės dalies – ekspertų pristatymų: neįgaliojo vežimėlyje judanti Kotryna dalijosi savo patirtimi, o apie situaciją Lietuvoje papasakojo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) vadovė Rasa Kavaliauskaitė.
Kitas etapas – tyrimai: „Visi dalyviai turėjo namų darbą – reikėjo patyrinėti, kas šia tema nuveikta pasaulyje, – pasakoja Justina. – Toliau planavome išeiti į lauką daryti socialinį tyrimą, paklausinėti žmonių, kokias aikšteles jie labiausiai mėgsta, į kokias eitų, jei susilaužytų koją. Vis dėlto dėl lietaus likom čia, ir komandos tyrimą atliko socialiniuose tinkluose. Dar viena tyrimo dalis – praktinė: čia turime atsivežę neįgaliojo vežimėlį, ir kiekvienas gali išbandyti, ką reiškia judėti jame sėdint.“
Iki pietų išklausyti pranešimai ir teorinė dalis dalyviams leido susidaryti aiškesnį vaizdą, išsiaiškinti iki tol nežinomą problematiką. Kiekviena komanda pristatė, ką išsiaiškino. „Pavyzdžiui, suprato, kad, kuriant visiems pritaikytas žaidimų aikšteles, turi prisidėti bendruomenės, pastebėjo, kad reikia išnaudoti technologijų teikiamas galimybes, išsiaiškino, kad kartais į aikštelę, nors ji ir labai pritaikyta, nepateksi, nes priešais įvažiavimą pripilta smėlio. Žodžiu, komandos sužinojo, kad labai svarbus holistinis požiūris“, – sako moderatorė.
Po pietų prasidėjo idėjų generavimo sesija. „Naudojom „keistojo aštuoneto“ (crazy eight) metodiką: popieriaus lapas sulankstomas į 8 dalis, į kiekvieną langelį reikia įrašyti po idėją, vienai idėjai skirta 1 minutė, – pasakoja Justina. – Kai jie galvojo, čia buvo labai tylu, nepalyginsi su tuo, kas yra dabar. Paskui kiekvienas dalyvis išrinko tris labiausiai patikusias idėjas, ir tada kiekviena komanda išsirinko tris geriausias. Beje, šį balsavimo būdą naudoja kompanija „Google“, nes taip galima išvengti nevaisingų diskusijų. Komandos, išsirinkusios geriausias idėjas, jas turi paversti prototipu. Kaip tik dabar šis procesas ir vyksta. Turim įvairiausių priemonių, galima piešti, klijuoti, gaminti modelius iš kartono. Dirbtuvių pabaigoje bus išrinktas geriausias prototipas.“
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Idėją pasiūlė traumą patyrusio vaiko mama
Vienoje iš komandų dirba ir renginio iniciatorius A. Augustaitis. „Turim subūrę komandą „Lituanica X“, kuri dalyvauja robotikos varžybose „First Lego League“. Ruošiamės pasauliniam etapui, kurio tema – miestų plėtra. Konkursui nusprendėm sukurti prototipą, kaip pritaikyti viešąsias erdves, kad galėtų žaisti neįgalūs vaikai. Šias dirbtuves kaip tik ir surengėme inovatyvioms idėjoms generuoti. Galbūt jas galėsime pritaikyti ir kurdami savo projektą“, – sako Algirdas.
Justina dar priduria, kad šių dirbtuvių idėją pasiūlė viena iš dalyvių Nijolė Karalienė. Jos sūnus buvo patyręs sunkią kojos traumą ir negalėjo žaisti kieme su vaikais. Nijolė į dirbtuves atėjo kartu su sūnumi, kuris šiandien jau sveikas, bet mama gerai atsimena laiką, kai jis žaidimų aikštelėje neturėjo ką veikti. „Tada tik supratau, kad neįgaliojo vežimėliu judantys arba kitokių fizinių apribojimų turintys vaikai nori suptis, žaisti kartu su kitais, bet yra izoliuoti, vaikų žaidimų aikštelės jiems nepritaikytos“, – sako Nijolė. Jai įstrigo ir Santaros ligoninės kieme matytas vaizdas: ten yra išcentrinės sūpynės, kurios pritaikytos vežimėliais judantiems vaikams, bet savarankiškai į jas negali pakliūti, reikia pagalbos.
Vienoje iš komandų besidarbuojanti R. Kavaliauskaitė sako, kad Lietuvoje fizinę negalią turintiems vaikams pritaikytos tik dvi aikštelės – naujajame Klaipėdos Sąjūdžio parke ir Druskininkų K. Dineikos sveikatingumo parke. LŽNS vadovė mano, kad visos aikštelės galėtų būti pritaikytos visiems vaikams. „Šiandien dirbtuvių dalyviams pasakojau apie universalaus dizaino principus. Dauguma pirmą kartą išgirdo, kad aplinka gali būti ne specialiai pritaikyta neįgaliesiems, o prieinama bet kuriam žmogui. Kai nesinaudojama universalaus dizaino principu, pritaikymas iš karto krinta į akis, tarsi nurodo, kad čia gyvena negalią turintis žmogus, ir jis taip išskiriamas iš kitų. Projektuotojai turėtų pamąstyti, kaip padaryti, kad pritaikymas neįkristų į akis – čia reikia kūrybiškumo“, – įsitikinusi R. Kavaliauskaitė.
Į dirbtuves kartu su jauniausiu sūnumi atėjo ir Kristina Paulikė, projekto „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje“ Vilniaus regiono Pertvarkos procesų ekspertė. „Važinėjame po savivaldybes, organizuojame diskusijas, kaip pritaikyti aplinką neįgaliesiems, kaip užtikrinti paslaugas specialiųjų poreikių turintiems vaikams, – sako K. Paulikė. – Savivaldybėse dažnai sako, kad tam pinigų nėra. Pinigų galima atrasti, jeigu savivaldybė tinkamai suplanuos savo kitų metų prioritetus.“
Kūryba bendradarbiaujant
Į dirbtuves mielai atėjusi Gitana Pinkevičienė sako, kad jų tema jai labai artima: „Turiu neįgalią dukrą, ir nors ji jau suaugusi, bet labai gerai atsimenu, kaip jausdavausi, kai jos negalėdavau nusivežti į žaidimų aikštelę pažaisti su kitais. Juk patys vaikai negalvoja, kad kitas vaikas kažką geba ar negeba, turi negalią ar neturi, tiesiog aplinka nėra pritaikyta, kad visi vaikai galėtų kartu žaisti. Todėl mes kuriame aikštelę, kurioje vaikai visas veiklas galėtų atlikti kartu.“
G. Pinkevičienės dukrai Kotrynai šiandien – 28 metai: „Laimė, turiu seserį, tarp mūsų – pusantrų metų skirtumas. Jeigu ne ji, vaikystę būčiau praleidusi žiūrėdama, kaip žaidžia kiti vaikai.“ Paklausta, ar tokiuose susibūrimuose gali gimti kokia nors realiai įgyvendinama idėja, Kotryna užtikrintai sako: gali, jau dabar gimsta. Jos komanda iš kartono klijuoja įspūdingą medį-bokštą, į kurį pasikėlus patenkama į apžvalgos aikštelę, o paskui galima nučiuožti žemyn.
Toje pačioje komandoje dirbanti Jurga čia atėjo su dukra: „Draugai pasiūlė dalyvauti, labai džiaugiamės, kad atėjom – smagu, kad kartu dalyvauja vaikai, visi kuria, galvoja.“
Šalia su sūnumi darbuojasi Darius. „Pažįstu organizatorių, pakvietė ir atėjom. Pamėginti visada verta, o jeigu patinka, gali mėginti ir antrą kartą“, – linksmai kalba Darius. Jis sako, kad darbo komandoje pagrindas – demokratija: „Pabalsuojam ir darom, nes turi būti bendras pasitenkinimas, kad visi darė ir padarė.“
Asta į dirbtuves atėjo su dviem vaikais. „Mano vaikai negalios neturi, man pasisekė, bet kodėl kitų tėvų vaikams turi būti sunkiau? Visi esame atsakingi už visus vaikus – ir turinčius negalią, ir jos neturinčius“, – kalba pašnekovė. Paklausta, ar renginys vaikams neprailgo, sako: tokiuose projektuose labai smagu, nes dirba profesionalai, programa struktūruota, todėl neprailgsta, yra ko pasimokyti. Astos žodžius patvirtina ir 11-metis sūnus Joris: „Man labai patiko, labiausiai patiko gaminti prototipą.“
Nugalėtoją išaiškino decibelus matuojantis aparatas
Dvi valandos, kaip ir perspėjo moderatorė, pralėkė, atėjo metas pristatyti sukurtus prototipus. Pirmasis pristatomas prototipas – tai kelių rūšių namukai, kuriuose viskas pagaminta iš minkštų komponentų – sienos perstatomos, galima formuoti savo erdvę, kur visi vaikai gali žaisti šeimą, namus ar susigalvoti dar ką nors. Tokie namukai būtų mobilūs, juos būtų galima perkelti iš vienos vietos į kitą.
Antrasis prototipas – jau minėtas medis-bokštas su apžvalgos aikštele ir čiuožynėmis. Du paskutiniai prototipai – žaidimų aikštelė ir žaidimų parkas su apgalvotomis skirtingomis zonomis, smėlio dėžėmis, visiems pritaikytomis sūpynėmis ir kitomis atrakcijomis. Kaip iš visų išrinkti vieną? Moderatorės pasiūlo visiems ploti, o nugalėtoją parodys decibelus matuojantis aparatas.
Apie rinkimų rezultatus jau vėliau papasakoja Algirdas – nugalėtoju išrinktas medis-bokštas. „Ambicingas, įspūdingas projektas, bet ir jo įgyvendinimas būtų sudėtingiausias“, – nugalėjusį prototipą įvertina organizatorius. Jis sako, kad dirbtuvių dalyviai sukūrė įdomių idėjų, kurias galima toliau plėtoti. „Svarbiausia, tokios dirbtuvės – bandymas kartu kurti idėjas. Norėtųsi, kad daugiau žmonių tai darytų, stengtųsi pažinti pasaulį iš kitos pusės.“
O ar dirbtuvėse sukurtomis idėjomis pasinaudos „Lituanica X“ komanda, tikėkimės, dar sužinosime.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
