Kas geriau – jei vyras bando pakeisti jūsų išvaizdą ar jei jis yra tam abejingas? O kaip suprasti, jei vyro skonis dėl jūsų išvaizdos be perstojo keičiasi?
Ligita L. rašo: “Būtent mano vyras įpiršo man trumpus sijonus. Ilgai priešinausi, nes man jau toli gražu ne aštuoniolika. Paskui ėmė kabinėtis prie mano šukuosenos. Jam patiko moterys su trumpais plaukais, o aš norėjau išsaugoti savo kasą. Tokie kabinėjimaisi mane nervino, nes piršosi išvada, kad kitos moterys (trumpais sijonais ir trumpais plaukais) yra geresnės už mane. Kartą dėl to mes vos neišsiskyrėme. Bet keisčiausia, kad po kurio laiko mano vyras ėmė kritikuoti mano trumpų plaukų šukuoseną: dabar jam norėjosi mane matyti su plaukais iki pečių!” .
Ligita pasimetus dėl tokio nesuprantamo vyriško kaprizingumo. Bet iš tiesų “amžinas nepasitenkinamas” jūsų išvaizda – anaiptol ne vyriškas kaprizas. Žmogus, biologiškai priklausydamas žinduoliams, yra užprogramuotas dažnai partnerių kaitai. Dažna patelių kaita gyvūnijos pasaulyje – įstatymas, leidžiantis rūšiai sėkmingai daugintis ir išlikti. Kuo dažniau keičiamos partnerės, tuo daugiau galima paleisti į pasaulį jauniklių.
Kaip tvirtina zoologai, gyvūnų pasaulyje patinas gali suartėti su viena ir ta pačia patele ne daugiau, nei penkis kartus. Šeštojo karto niekuomet nebūna, patinas ieškosi kitos patelės. Tas įrodyta, stebint ožkų, avių ir kitų gyvūnų bandas.
Pasiremkime dabar istorikais. Pastarieji tvirtina, kad iki krikščionybės su jos monogamiška morale įvedimo, 80 procentų visų pasaulyje egzistavusių civilizacijų buvo poligaminės. Tai yra, partnerės pakeitimas buvo laikomas moraline norma ir niekam nesukeldavo protesto.
O dabar įsivaizduokite, į kokią padėtį pakliuvo jūsiškis Petras, gyvenantis XX amžiaus pabaigoje. Iš vienos pusės, jame gyvena vis tas pat šimtametis instinktas, kuris glūdėjo jo tolimuose protėviuose. Iš kitos pusės – jis kaip ne kaip vyresnysis mokslinis bendradarbis (solidžios firmos direktorius, mokytojas, advokatas), vaikų tėvas…
Nejau nesuprantama, kad jis nori jus “perrengti”, apgauti savąjį instinktą, kad išsaugotų monogamiškąją ištikimybę? Jei jis būtų paprastas “genties vyras”, seniai laikytų glėbyje moterį trumpais plaukais, o nesikabinėtų prie jūsų su savo absurdiškais reikalavimais “trumpai nusikirpti”. Jis su jumis mylėjosi ne penkis, o penkiasdešimt (arba tūkstantį penkis šimtus!) kartų ir partnerės pakeitimo “instinktas” jau seniai jam liepia būti su kita moterimi…
To instinkto veikimu paaiškinami ir dažnai pasitaikantys atvejai, kai vyras stebina jus, dovanodamas rūbus ir papuošalus, kurie visiškai neatitinka jūsų stiliaus ir jūsų įvaizdžio. Žinoma, dėkojate jam, o pačios galvojate: “Kam man tas? Juk taip apsivilkus nebebūsiu pačia savimi”. Bet kaip tik to jis ir nori: kad nebebūtumėt pačia savimi.
Vika rašo: “Kai Saulius padovanojo man gimtadienio proga odinę striukę, buvau pritrenkta. Gal aš koks nors rokeris? O jis mane tikino, kad striukė man labai tiks. “Juk nevaikščiosi visą laiką besiplaikstančiomis suknelėmis”. Tas mane užgavo, nors savo jausmo neparodžiau. Jam, vadinasi, patinka tos mergužėlės odinėmis striukėmis ir didelėmis blizgančiomis sagtimis ant pilvo?”.
Kaip gaila, kad Vika nieko nesuprato: vilkėdama savo elegantiškus, kiek romantiško stiliaus kelnių kostiumus ir sukneles, ji laiko save gražia. Nelaukta Sauliaus dovana, pasąmonės kalba jai reiškia, jog ji yra negraži (ir kad, atvirkščiai, gražios yra moterys odinėmis striukėmis). Su tuo Vika negali sutikti. Bet iš tiesų Saulius anaiptol neneigia jos grožio: jam reikia pakeisti partnerę (arba – kad apgautų instinktą – jos įvaizdį). Bet kaip tik tas Vikai ir nesuprantama: juk ji pati neturi tokio instinkto! “Aš juk neprašau jo ryšėti kaklaraiščio ar plikai nusiskusti”, - sako ji.
Žinoma, visai nebūtina paklusti “vyro kaprizams”, kaip juos vadina Vika (tarkim, liautis nešiojus liemenėlę ar įsiverti žiedą į nosį). Bet jei juos iš viso ignoruosite, vieną gražią dieną galite savo vyriškį išvysti su …kokia nors “odine” gražuole (“ir ką jis joje rado!”)…
